Kasdien savo gyvybe rizikuoja už mažiau nei 600 eurų: sūnus sako – aš, tėvai, kaip tu nebūsiu

Pietų metas. Vieni ugniagesiai ramiai užkandžiauja valgomajame, kiti dar tik stovi prie puodų ir gamina maistą. Staiga suskambėjus sirenai visi žaibiškai meta savo darbus ir bėga link garažo.

1 minutė – laiko tarpas nuo suskambėjusios sirenos iki akimirkos, kai ugniagesių automobilių su įjungtomis sirenomis išvažiuoja iš garažo. Kiekviena uždelsta sekundė gali kainuoti žmonių gyvybę ir visi puikiai supranta, kad delsti negalima. Ugniagesys turi apsirengti specialiais rūbais per ne daugiau nei 46 sekundes.

Ne kiekvienas pajėgia dirbti šį darbą. Ugniagesiai atvirauja, kad kai kurie naujokai ilgai neužsibūna ir pamatę, kur pateko, palieka šį darbą.

„Vienas jaunuolis atidirbo gal parą ir pasakė, tai ne man. O papuolė taip, kai jis atėjo buvo geras gaisras. Tai jis pasakė, dirbkit jūs tą darbą, aš eisiu kitur“, – pasakoja Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (APGV) trečiosios komandos skyrininkas Aurelijus Lipinskas.

A. Lipinskas ugniagesiu dirba jau 17 metų ir šiuo metu yra vieno iš automobilių vadovas, prižiūri ir vadovauja maždaug 4 – 5 ugniagesiams. Kiek per savo darbo metus jis išgelbėjo žmonių negali pasakyti.

„Sunku paskaičiuoti, kiek išgelbėjai gyvybių. Pavyzdžiui, Žirmūnų gaisras buvo 2007 metais, kai atvira liepsna degė bendrabučio tipo devynaukštis namas. Aš asmeniškai ištraukiau septynis. Kiti irgi nemažai. Kaip tu apibrėši tą gyvybės gelbėjimą. Tose pačiose avarijose, kiek žmonių yra ištraukta prispaustų. Ar tai traktuosi kaip išgelbėtą gyvybę?“, – svarsto A. Lipinskas.

Ištverti – sudėtinga

Ugniagesių profesija neapsiriboja gaisro gesinimu, jie turi daugybę kitų pareigų – privalo gelbėti skęstančius žmones, traukia žmones iš automobilių avarijų vietose, padeda policininkams patekti į butus. Vilniaus APGV 3-iosios komandos specializacija yra pavojingos į aplinką patekusios medžiagos. Pavyzdžiui, jie padės išsiliejus gyvsidabriui ar kitiems chemikalams.

Pasak A. Lipinsko, darbe galima įžvelgti teigiamų pusių, išgelbėjęs žmogų jautiesi pakylėtas, dirbi neeilinį darbą, kuriame nebūna analogiškų situacijų. Tačiau būna ir momentų, kai ištverti labai sunku.

„Priprasti prie to darbo neįmanoma, ypač kai matai vaikus avarijose. Kiekvienas iš mūsų turim vaikų. Prie tokių dalykų priprasti neįmanoma. Yra sunku ir morališkai, ir psichologiškai. Sportuojam, bandom užmiršti, svarbiausia nepriimti labai giliai, stengiamės viską juoko forma kompensuoti. Kažkas dainuoja, kažkas dar ką daro“, – apie kasdienybę pasakoja A. Lipinskas.

Pasak pašnekovo, labai sunku ir matant artimųjų skausmą: „Ne kiekvienas žmogus atlaikytų. Atrodo, tai tavęs asmeniškai neliečia, bet kai matai, atvažiuoja artimieji ir jų sūnus, dukra, tėvas arba motina žuvęs dėl kažkokio kelių erelio kaltės... užverda toks pyktis, bet tu nesi teisėjas, nesi ponas dievas, negali jo teisti.“

A. Lipinskas priduria, kad kiekvienas ugniagesys turi būti ir geras psichologas, tenka raminti tiek į nelaimę patekusius žmones, tiek aplinkinius, kartais reikia ir atkalbinėti žmogų nuo savižudybės. Pašnekovas prisimena kraupų įvykį viename Vilniaus mikrorajone – kol ugniagesių komanda bandė patekti į butą, kuriame buvo negailestingai nužudyta moteris, nusikaltimo kaltininkas iššoko pro langą.

Taip pat labai svarbu mokėti bendrauti su žmonėmis incidento vietose, nes anot A. Lipinsko, dažnai jie būna įsiaudrinę ir neracionalūs, todėl vienas neteisingas žodis ar judesys gali iššaukti minios įtūžį.

„Kiek yra atvejų, kai gaisro vietoje koks prigėręs su šakėmis tave vaikosi aplink tvartą, nes jam atrodo, kad blogai gesini. Taip tikrai yra buvę“, – pasakoja A. Lipinskas.

Ugniagesiai visada dirba kritinėse situacijose ir reaguoti reikia žaibiškai, nes kiekviena klaidos ar neteisingai priimto sprendimo kaina didžiulė.

„Įsivaizduokit, autoįvykiuose dvi, trys mašinos susiplakę. Ir klausimas, kam pirmam padėti. Ar tam, kuris be gyvybės ženklų, ar tam, kuris iš skausmo nežmoniškai rėkia, ar tam, kuris be galūnių, bet jis dar gyvas. Vertini situaciją. Tas, kuris rėkia, apžiūri, jam tik lūžę kaulai, vidinio kraujavimo nėra, tada imi tą be galūnių.

Pirmąją pagalbą, kol nėra greitosios, suteikiam mes. Darai imobiliziciją kaklo slankstelių, plėštinės žaizdos, stabdai kraujavimą. Bet medikai dabar sureaguoja labai greitai. Tai jie mums ženkliai palengvina darbą“, – sako A. Lipinskas.

Būna ir kuriozinių atvejų

Tačiau A. Lipinskas pasakoja, kad apstu ir situacijų, kai galima smagiai pasijuokti. Ugniagesiams tenka važiuoti ir į labai absurdiškus atvejus.

„Vienąkart iškvietė Žadeikos gatvėj, vaikas įstrigęs tarp autobuso stotelės. O ten buvo socialinė reklama, plakatas su vaiku. Atvažiuojam, sėdi žmogus, šnekasi su tuo plakatu: „Tu vaikeli nusiramink, tuoj atvažiuos gelbėtojai, tave ištrauks, nusiramink“. Atvažiuojam, kur tas vaikas? Va gi, žiūrėkit ir rodo į stotelę“, – vieną iš kuriozinius atvejus pasakoja A. Lipinskas.

Yra buvę ir kai žmonės piktnaudžiauja ugniagesių paslaugomis. A. Lipinskas prisimena, kai žmogus kvietė ugniagesius, nes užsitrenkė buto durys.

„Skambina gaisrinei, sako: išėjau iš namų, puodą palikau prisvilusį. Atvažiuojam, pasikeliam į aštuntą aukštą. Puodo tai nėra. Sako, bet duris, vyrai, atidarykit. Atidarom – ačiū ir viso gero“, – pasakoja ugniagesys. Tiesa, tą kartą vyrui tikrai būtų buvę pigiau išsikviesti meistrus, nes melagingi iškvietimai kainuoja kur kas brangiau.

Priversti dirbti antrus darbus

Vieša paslaptis – beveik kiekvienas ugniagesys yra priverstas dirbti antrą darbą, nes išgyventi iš atlyginimo yra neįmanoma. Pradedantysis ugniagesys gauna 430 eur. į rankas, tuo tarpu 17-os metų stažą turintis A. Lipinskas gauna 580 eur.

„Esmė, kad uždirbdami tiek pinigų jaučiamės nesaugūs. Neduok dieve, kas nors atsitiks. Su dviem vaikais iš ugniagesio algos tikrai nepragyvensi. Bet dirbam dvi paras per savaitę, tai turim laiko užsidirbti papildomai. Kas kur, vieni vairuotojai, aš, pavyzdžiui, mašinas taisau“, – sako A. Lipinskas.

Pašnekovas sako, kad dėl to labai nesiskundžia, tačiau liūdna, kai beveik netenka būti namuose. Būtent dėl tokių sąlygų mažai kas ryžtasi tapti ugniagesiais.

„Per visą žiniasklaidą traktuoja, va, čia ugniagesiai dirba iš idėjos. Kas čia eis, rizikuos savo gyvybe. Juk kiekvieną sykį rizikuoji, nežinai, kas bus. Jau mano devynmetis sūnus sako, kad aš, tėvai, nebūsiu kaip tu, už dyką tikrai nedirbsiu. Devynmečiai taip kalba. Jis vaikas supranta, kodėl aš dirbdamas tokį pavojingą darbą uždirbu 600 eur., kai jo krikštatėvis dirbdamas informatiku gauna 3000 tūkst. eurų“, – aiškina A. Lipinskas.

Žiaurūs reikalavimai ir milžiniška rizika

Vilniaus APGV trečiosios komandos viršininkas Andžejus Romeiko priduria, kad nors ugniagesių atlyginimai ir nedideli, reikalavimai yra milžiniški.

„Buvo tokių pavyzdžių, kad žmogus pagal sveikatą praeina į orlaivių pilotus, o nepraeina į ugniagesius. Buvo tokių atvejų. Reikalavimai iš tikrųjų tokie, kad procentaliai imant, apie 25 – 30 proc. praeina centrinės medicinos ekspertizės komisijos reikalavimus“, – sako A. Romeiko.

Pašnekovas priduria, kad ugniagesiai turi išmanyti ir daugybę įvairių dalykų, kurių ugniagesių mokykloje neišmoko.

„Dabar ugniagesiai privalo nuolat tobulėti. Vien kalbant apie paprasčiausias avarijas, reikia žinoti, kur akumuliatoriai, kur oro pagalvės, atsiranda elektromobiliai, hibridiniai automobiliai su aukšta įtampa, kuriuos jei kirpsi neatjungus akumuliatoriaus, tave gali nutrenkti. Čia vien kalbant apie auto įvykius“, – aiškina A. Romeiko.

Be to, ugniagesių komandos viršininkas pripažįsta, kad ne vienas jo pavaldinys darbe susigadina sveikatą, nes nors ir stengiamasi apsisaugoti, dirbant gaisruose nėra galimybių visiškai išvengti nuodingų medžiagų.

„Pagrindinė problema yra kvėpavimo takai. Kad ugniagesys neprisikvėpuotų, neapsinuodytų. Jei tu apsaugojęs savo kvėpavimo takus, į organizmą tiesiogiai nepatenka kancerogeninės ar išmetamųjų suodžių sudedamosios dalys. Pas mus yra nuostata, kad ugniagesys išlipęs iš mašinos jau turi būti užsidėjęs kvėpavimo aparatą į bet kokį gaisrą, nuo šiukšliadėžės iki rimto gaisro.

Bet reikia pripažinti, kad 99 proc. nedėvi kvėpavimo aparatų, kai yra žolių gaisrai. Ten ir fiziškai sunku, ir neužtektų deguonies, nes dega pusę dienos, o oro užtenka 20 minučių. Tai ten žmogus prisikvėpuoja ir gana smarkiai visokiais augalinės kilmės degėsiais. Ir po pačio gaisro užgesinus namą, ten didelių uždūmijimų nėra, bet ore vis tiek yra kancerogeninių medžiagų. O nuo iki, 8 valandas nebūsi su tuo aparatu. Todėl nuolatos gauna kažkokią dalį ir aukoja savo sveikatą“, – sako A. Romeiko.

Dienotvarkė griežtai sustyguota

Ugniagesio pamaina trunka 24 valandas. „Norisi gyventi truputį geriau, kad gerbtų mūsų profesiją. O dabar egzistuoja mąstymas užsilikęs nuo sovietinių laikų, kad pažarnikas (ugniagesys – rus.) miega 24 valandas“, – pripažįsta man vienas ugniagesys.

Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos trečiosios komandos viršininkas Andžejus Romeiko paaiškina, kad prieš kokius 20 metų ugniagesiai iš tiesų galėjo tinginiausi kiaurą dieną ir suskubti tik gavus iškvietimą, tačiau dabar dienotvarkė griežtai sustyguota.

Diena prasideda dar prieš pusę aštuonių ryto. Jau 7:30 ugniagesiai turi būti pasiruošę vykti į iškvietimą.

Nuo 7:30 iki 8:30 jie tikrina savo įrangą, užveda automobilius, apžiūri pjūklus, generatorius, žarnas ir dešimtis kitų įrankių, kurių gali prireikti gelbėjant žmones.

Nuo 8:30 iki 9 ugniagesiai gali papusryčiauti ir išgerti kavos. Po to prasideda 45 minutes trunkantis teorinis užsiėmimas, kurio metu yra gilinamos žinios.

„Pamokos priklauso nuo to, ką esame suplanavę. Pavyzdžiui, tematika cheminės žvalgybos ypatumai. Pasikviečiam Krašto apsaugos Gedimino štabo bataliono karininkus ir jie veda. Buvo tema apie radiaciją, pasikviečiam radiacinės saugos centrą. Dažniausiai veda budinčios pamainos vadas, kartą per mėnesį veda komandos viršininko pavaduotojas, o kartą per ketvirtį vedu aš“, – pasakoja A. Romeiko.

Po teorinio užsiėmimo vyksta pusantros valandos trukmės praktiniai mokymai. Ugniagesiai per tam tikrai laiką turi sugebėti atlikti 21 skirtingą užduotį. Į tai įeina ir apsirengimas per 46 sekundes, ir kovinis išsidėstymas, gaisrinių žarnų ir aparatų pajungimas per apibrėžta laiką ir daugybė kitų dalykų.

„Be to, pagal specializaciją esam susikūrę 9 savo normatyvus, apsirengimas tais pačiais rūbais, cheminių medžiagų analizė, švarinimo posto parengimas“, – sako A. Romeiko, kurio vadovaujama komanda specializuojasi cheminių, biologinių ir su radiacija įvykusių nelaimių likvidavimu.

Nuo 11:30 iki 13 valandos ugniagesiai gali pietauti, maistą jie patys gaminasi savo virtuvėje. Nuo 13 iki 17 valandos ugniagesiai daro tai, ką nusprendžia pamainos vadas.

„Tai gali būti technikos priežiūros palaikymas, teritorijos priežiūra. Vasarą krūmus apkarpyti, žolę nupjauti ir panašiai, žiemą sniegą nukasti, visą tai darom patys“, – sako A. Romeiko.

Nuo 17 iki 18 valandos ugniagesiai sportuoja čia pat esančioje sporto salėje: „Tuo pačiu jie ruošiasi įskaitiniams fiziniams normatyvams, nes kartą metuose atliekami fizinio ir profesinio pasirengimo vertinimas. Yra 4 individualūs normatyvai ir 5 grupiniai normatyvai, kuriuos jie turi atlikti.“

Nuo 18 iki 22 val. ugniagesiai gali leisti laiką savo nuožiūra, o nuo 22 val. prasideda ramybės laikas, tačiau per jį nebūtina miegoti, kai kas skaito knygą, kai kas sėdi prie kompiuterio.

Šią darbotvarkę dažnai nutraukia suskambėjusi sirena. Ugniagesiai pripažįsta, kad ramių dienų pasitaiko, bet tai – retas atvejis.