Nors daug žinome apie jo darbus, vertiname iš jo įrašų sklindančią ironiją, tačiau apie jį patį, sutikite, galime pasakyti ne per daugiausiai. Šiuo metu režisierius dirba ir gyvena Londone, tačiau dažnai grįžta ir į Lietuvą. Dabar jis sako žiūrintis daug filmų, žaidžaintis kompiuterinius žaidimus, po ilgos pertraukos vėl pradėjęs skaityti knygas. Taip pat mėgsta keliauti ir turi daug LEGO, iš kurio konstruoja robotus arba erdvėlaivius.

Paskutinę metų dieną – pasvarstymai apie 2014-uosius, darbo Londone subtilybes, piratavimą ir dar daugiau.

Kadangi kalbamės prieš išmušant Naujiesiems, visai įdomu būtų išgirsti apie tavo 2014-uosius. Kaip vertini šiuos metus, ką laikai didžiausiais pasiekimais, o ką - didžiausiais iššūkiais?

Net nežinau. Labiau mėgstu žvalgytis į priekį, nei atgal. Buvo pavienių, populiariais tapusių video projektų, buvo trumpo metro fimo premjera, tapau trijų verslų dalininkas. Vienas iš jų buvo reklamos agentūra Vilniuje. Bet po aštuonių mėnesių savo noru ją palikau. Pasirodo būti kūrybos direktoriumi - ne man.

Likę du lėtai ir užtikrintai auga. Vienas iš jų - virtualios realybės paslauga Londone - VirtuEye. Ji skirta apžiūrėti nekilnojamo turto objektus juose neapsilankant. Taip pat 2014 metais parašiau savo pirmą pilno metro filmą. Jei viskas susiklostys kaip tikiuosi, 2015 pradėsiu jį statyti. Taip pat šiais metais turėtų būti pastatyta viena arba dvi pjesės, kurias parašėme su kolega scenaristu Jonu Navicku.

Ar paskutinę metų naktį kurpi pasižadėjimus kitiems metams? Jei taip, gal ne paslaptis, kas tokiame sąraše bus (būtų, jei kalbame hipotetiškai)?

Ne, to nedarau. Naujų metų nakties paprastai net nešvenčiu. Sulaukiu kol lauke baigs sproginėti fejerverkai ir einu miegoti. Dabar net nesivarginu išeiti laukan į juos paspoksot. O jei tokį sąrašą daryčiau, tai jame būtų vienas punktas: „Augti, tobulėti, viską daryti dar geriau, nei pernai“. Ir jis kartotųsi kasmet.

Vienas paskutinių garsiau nuskambėjusių tavo poelgių - filmo „Juniper Crescent“ („Kadagio gatvė“) leidimas žiūrėti legaliai ir nemokamai. Kodėl taip pasielgei? Ar sprendimas pasiteisino?

Šią minutę, kai rašau, peržiūrų skaičius viršyja 700,000. Tokiam ilgam trumpo metro filmui (27 minučių) tai yra labai labai daug. Bet vistiek tikiuosi surinkti milijoną... Į youtube jį įkėliau dėl to, kad jį kūriau ne tam, kad iš jo uždirbčiau. Tai buvo neatsiperkanti investicija.

Kaip manai, ar reikia - jei taip, tai kaip - kovoti su piratavimu? Jei ne, kokios alternatyvos menininko, kūrėjo finansiniam išgyvenimui?

Piratavimas dar niekad neatėmė viso duonos kepalo nė iš vieno menininko. Net ir norint kažką nukopijuoti ir įdėti į internetą, reikia pirmiausia tą daiktą kažkam nusipirkti. Be abejo uždarbis lieka mažesnis, bet ne toks mažas, kad negalėtum išgyventi. Tiesiog gal ne iš karto galėsi nusipirkti tą jachtą... Nepaisant to, ką dabar pasakiau, su piratavimu kovoti reikia. Faktas, kad piratavimas yra būdingas tik tam tikroms kultūroms, kur žmonės sau kelia klausimą „Parsisiųsti ar likti nemačius?“. O vakariečiai savęs klausia „Parsisiųsti ar nusipirkti?“ ir dažniausiai nusiperka, nes yra taip įpratę.

Kvietei žmones filmą „Juniper Crescent“ remti. Ar tokį žiūrovo ir kūrėjo bendradabiavimą laikai ateitimi? Kaip sekėsi? Koks žmonių požiūris į tokią „investiciją“?

Neturiu tvirtos nuomonės apie tai. Man minios finansavimas nepasiteisino. Ir kažkodėl jaučiausi blogai tą darydamas, tarsi prašyčiau išmaldos. Gal tai priklauso nuo asmenybės - vieniems tai sekasi geriau, kitiems prasčiau. Tam (tokiam lėšų rinkimui) reikia būti pasišventus, skirti daug laiko.

Dabar šiek tiek apie patį filmą - kaip gimė jo idėja?

Londone dalyvavau trumpuose improvizacijos scenaristams ir režisieriams kursuose. Ten aktoriai atliko trumpus etiudus, pagal dalyvių parašytus scenarijus. Ir stebėdamas savo etiudą pagalvojau: „o jei jie būtų skirtinguose kambariuose?“. Kitą rytą jau turėjau idėją filmui. Ją galvoje nešiojaus beveik metus, iki kol buvau pasiruošęs prisėsti ir viską sudėti į scenarijų.

Ko pats išmokai filmo kūrimo procese?

Daugybės dalykų. Pradedant nuo personažų kūrimo iki to, kad festivaliai labai nenoriai priima tokius ilgus trumpametražius. Kiekvienam etape įgijau naujų arba pasigilinau senas žinias. Šio filmo reikėjo labiausiai man pačiam, kad tvirtai galėčiau sakyti „esu pasiruošęs pilnam metrui“.

Dabar apie kitus tavo darbus. Lietuvoje esi puikiai žinomas, veikiausiai, sutiksi, atpažįstamas jau ir tavo braižas. O kaip sekasi Anglijoje? Ar skiriasi reklamai, kitiems prodiuseriniams darbams keliami reikalavimai, pavyzdžiui, palyginus su Lietuvos rinka?

Čia sekasi puikiai. Klientų ratas tik plečiasi, o specifika skiriasi labai nežymiai. Čia būnant labai praverčia universalumas, kurį įgijau Lietuvoje. Galiu reklamą sugalvoti, suprodiusuoti, surežisuoti ir pats sumontuoti. Jei kažkur pritrūksta žinių ar pajėgumų, samdausi specialistus. Kaip Lietuvoje, taip ir Anglijoj daugiausiai dirbu tiesiogiai su klientais, be reklamos agentūrų tarp mūsų.

Patinka, tai, kad Anglijoje esu dar nežinomas ir norėdamas tapti tiek pat žinomu kaip gimtinėje, turiu gerokai stipriau stengtis. O tik taip galima tobulėti.

Kokie privalumai darbo Londone? Kodėl pasirinkai būtent šį miestą?

Todėl, kad jis yra viena iš pasaulio bambų. Iš čia atsiveria visos durys. Ir tai be galo gražus miestas, didingas, bet ne užgožiantis žmogų, kaip kad, tarkim, Niujorkas. Čia būdamas jaučiuosi gerai. Galiu sukurti tokius dalykus, kurių net nesitikėjau galįs sukurti. Dažnai skraidau į Vilnių dirbti, bet gyventi, būti, kurti man labiau patinka čia.

Gal ateity tai pasikeis, jau dabar pradedu po truputį galvoti apie šiltesnį klimatą. Dar nenoriu niekur įleisti šaknų.

T. Vidmantas Kanų kino festivalyje - kol kas tik svečias

Ne vienas jaunas žmogus taip pat nori įsitvirtinti Londone. Vieniems pavyksta, kitiems - ne. Žvelgdamas į pirmuosius savo žingsnius šiame mieste, ką patartum? Ko reikėtų vengti? Kokios savybės yra būtinos sėkmei?

Kas tiko man, nebūtinai tiks kitam. Vengti reikėtų neigiamų žmonių. Bet jų reikia vengti visur. Būtinos savybės norint įsitvirtinti šiame mieste yra pasitikėjimas savimi, drąsa, atkaklumas, liberalumas, smalsumas. Žinau nemažai lietuvių, kurie gyvena savo tolimuose lietuvių rajonuose, kai kurie net nemoka angliškai ir vis vien jaučiasi čia įsitvirtinę... Ko gero, tai labai subjektyvus dalykas.

Kai kuriuos atbaido kalbinis barjeras, kultūriniai skirtumai. Ar lietuviškas mūsų akcentas bei mentalitetas gali tapti privalumu? Kaip (arba tiksliau - kuriose srityse)?

Mūsų akcentas ir mentalitetas gali padėti nebent vakarėlio metu pradėti pokalbį su nepažįstamu. Bet tikrai negali būti privalumai, kaip ir negali būti trūkumai. Šiuos dalykus Londone (kaip ir bet kur svetur) išvis reiktų pamiršti. Nei kompleksuoti dėl jų, nei didžiuotis. Tiesiog nuslopinti ir į paviršių ištraukti savo asmenines savybes. O jos jau arba padės arba sutrukdys. Tokiame visko pilname mieste mes nieko savo akcentu ar mentalitetu nenustebinsime.

Ar jaunam žmogui patartum išlįsti iš savo komforto zonos ir vykti į kitą šalį, kad ir trumpam, padirbėti, studijuoti, atrasti save?

Žinoma. Nes kaip gali žinoti, ką sugebi, jei to nepabandei? Nemažai ko pabandyti Lietuvoje tiesiog nėra galimybės. Taip nutiko, kad gimėm Lietuvoje (dėl ko reikia džiaugtis, nes galėjom tarkim gimti Šiaurės Korėjoj arba Rusijoj). Bet visą gyvenimą praleisti tuose 65300 km² tikrai būtų nuobodu.

Bet kad manęs kas nesugalvotų paduoti teisman už emigracijos skatinimą ar kokią kitą absurdšką priežastį, pasakysiu, kad pabuvus užsienyje, būtinai būtiniausiai reikia sugrįžti ir krauti kraitelį gimtinėj.

Nuvykti į Pripetę buvo sena T. Vidmanto svajonė

Kiek anksčiau užsiminiau apie tavąjį kūrybos braižą. Uždėti tam tikras etiketes yra subjektyvi užduotis, tad kaip jį - savo kūrybinį išskirtinumą - apibūdintum pats?

Labai sunku savo paties kūryboj atrasti kažkokį išskirtinumą. Man ji tėra mano kūryba. Visada stengiuosi kiekvieną dalyką nufilmuoti kitaip, nei prieš tai buvusį, išbandyti kažką naujo. Mano tikslas - padaryti taip, kad žmonės neatskirtų, kad tai mano darbas. Bet kažkas bendro juose visuose vis tiek lieka. Autoritetai man yra tie režisieriai, kurie gali daryti labai skirtingus vieną nuo kito filmus.

Galiausiai, ko palinkėtum DELFI skaitytojams Naujųjų metų proga?

Kuo daugiau sėkmės ir laimės asmeniniame gyvenime, kad reiktų kuo mažiau piktų komentarų rašyti. O tiems, kas jų ir nerašo - būti smalsiais, linksmais, drąsiais ir nesidaryt selfių.

Kadras iš "Važiavimų su Tadu ir Timūru"

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (49)