Plačia šypsena pasidabinęs 31-erių metų Algis veda istorijos pamoką. Jis – antrasis projekto „Herojai tarp mūsų“ veikėjas.
Abejonės programų autoriais
Tik mokytojo veidas surimtėja, pamačius, koks klasėje rankų miškas – jau trečia penktokų klasė per vieną pamoką nespėja užpildyti vienos lentelės. Jaunesniems moksleiviams, sako jis, visi Lietuvos istoriniai periodai maišosi – sovietmetis jiems ta pati baudžiava.
Mokytojo Bitauto aistra – tarpukaris bei politinė istorija. Tą puikiai ir iliustruoja jo kabineto sieną puošianti freska. Mokiniai, pamena Algis, išvydę piešinį turėjo stiprią reakciją. „Jei vaizduojamasis menas sukelia žmogaus emocijas, tai, manau, jis veiksmingas“, – tikina mokytojas.
Partizaninis naratyvas, sako jis, šiandien yra labai gajus ir įvairiai pasakojamas, todėl reikia žinoti faktus.
Tačiau tarpukaris nėra vienintelis mokytojui rūpintis dalykas. „Disertaciją parašiau iš istorinės edukacijos: kaip istoriją vaikui pateikti suprantamai. Matote, yra 5 klasė, yra viena lentelė, yra šokinėjama tarp epochų,vaikai per 45 minutes nesugeba užpildyti vienos lentelės. Tada jau ne vaikais pradedi abejoti, o tos priemonės autoriais. Negali būti, kad jau 3 klasės nepajėgios pabaigti vienos lentelės“, – atvirauja Algis.
Anot jo, reikia peržiūrėti ne tik istorijos ugdymo turinį – į šią užduotį reikia žiūrėti kompleksiškai, kad tarp dalykų atsirastų integracija. „Sakyčiau, reikėtų ieškoti patrauklesnių formų. Vienas iš pavydžių, kuriuo galima sudominti istorija, yra „Lietuvos istorijos repas“, – sako Algis.
Mokytojas teigia, kad visi penktokai laisvai parepuotų Šventinio Bankucheno dainą. „Bet jeigu aš tą dainą taikau chronologiškai ir mes braižome laiko juostą, tai ją braižome dvi pamokas. Mes dainuojame – žinome datą“, – sako Algis.
Jei jis mokytojo paklausia, kada buvo parašyta pirmoji lietuviška knyga, Algiui tenka šiek tiek palaukti – mokinys galvoja atgamina dainą ir tada mokinys dainos ritmu išpyškina žodžius.
Mokytojas tikina, kad mokymo programoms yra reikalingi realūs pokyčiai. „Matau, kad yra daromi kažkokie kosmetiniai dažymai, bet pats pagrindimas nėra keičiamas. Kad ir su tais prailginimais. Mokslo metus prailgina, bet programos lieko tos pačios.
Arba numeta kokią nors programą, pavyzdžiui, lytiškumo ugdymas. Programa sausai parašyta ir ką tu čia priugdysi? Kaip tą specialybę padarysi prestižine be mokymosi programų, be mokymosi priemonių, aplinkų ir panašiai?“, – stebisi mokytojas.
Ne itin norėjo būti mokytoju
Pasiteirauju, kodėl Algis nusprendė tapti mokytoju: juk galėtų dienas leisti archyvuose, dalyvauti dokumentinių filmų kūrime. Pasirodo, kartais jis tą daro ir būdamas mokytoju.
„Kadangi mokyklos laikais man labai patiko istorija, sprendžiau dilemą: ar stoti į Vilniaus universitetą ar į tuometinį Vilniaus pedagoginį universitetą. Mano balai buvo pakankamai geri, bet galvojau: baigsiu VU, kur aš pasidėsiu? Istorikams surasti darbą nėra labai lengva. Ai, galvoju, įstosiu į pedagoginį, jei būsiu netinkamas, liks mokykla.
Nebranginau minties būti mokytoju. Iš tiesų, kol žmogus kažko nepamėgina, tai kaip jis gali sakyti: aš nenoriu būti tuo, noriu būti tuo. Pirmiausia, reikia pabandyti“, –pasakoja Algis.
Anot jo, jam taip ir buvo – noras tapti mokytoju atsirado tik pedagoginės praktikos metu. „Mokiausi pagal seną tvarką. Tuomet praktika buvo 4 kurse. Įsivaizduokite: tris metus prastudijuoji ir 4 kurse praktikos metu pastebi, kad galbūt ne man tas mokytojo kelias“, – sako mokytojas.
Tačiau jam esą patiko pasirinktas kelias ir net nebaigęs studijų jis gavo pasiūlymą dirbti.
Šaukštas deguto
Algis pastebi, kad visuomenėje yra labai daug stereotipų apie mokytojus. „Vienas iš tų stereotipų: va, mokytojais renkasi būti tie žmonės, kurie neturi motyvacijos arba galbūt mokytoju būti renkasi tas žmogus, kuris niekur kitur netinka – su prastais balais galima įstoti ir dirbti mokytoju.
Manau, kad tai ydinga, įsigalėjusi, prasta tendencija. Tokie studentai neatlaiko. Aš pats turėjęs ne vieną studentą, jie pedagoginių praktikų metu pamato, kad ne jam čia skirta. Ir jeigu jis siekia tik to popierėlio, tai ne čia jis papuolė. Manau, lieka tie mokytojai, kurie iš tiesų turi vidinę motyvaciją, aukojasi“, – tikina Algis.
Tenka pripažinti, sako mokytojas, kad valstybės požiūris į mokytojus nėra pats geriausias. Taip pat, pastebi jis, ne visi pedagogai yra verti pedagogo vardo. „Manau, kad šaukštas deguto visą puodynę medaus sugadino. Dešimt gerų mokytojų neatperka vieno blogo mokytojo poelgio arba įvaizdžio“, – atsidūsta Algis.
Mokytojas, toliau pasakoja jis, vaikui yra didelis autoritetas. „Vaikas gali į mokytoją lygiuotis, šiek tiek kopijuoti aprangos stilių, detales“, – sako mokytojas.
Pasiteirauju, ar jam taip yra buvę. „Taip. Vienas mano mokinys nusipirko melsvą švarką ir sako: mokytojau, aš dabar rimtas būsiu. Aišku, tas jo pasakymas nuskambėjo taip kurioziškai, bet žmogus stengiasi, reikia įvertinti pastangas“, – juokiasi pedagogas.
Autoriteto galia
Surimtėjęs Algis tęsia mintį apie prastą mokytojų įvaizdį. „Galų gale ir mūsų tėvai prie to prisideda: kokį mes patiriame spaudimą. Ką tu studijuosi? Rinkis mediciną, rinkis teisę, politikos mokslus. Taip? Juk nesako mums tėvai: aš norėčiau, mano sūneli ar dukrele, kad būtum mokytoju. Nėra tokių atvejų.
Kai mes girdime žeminančius žodžius iš aukščiausias pareigas einančių politikų... Aš nemėgstu politikuoti, vengiu to, bet kartais iki ko prieinama: reikia mokytojams ir per langus laipioti ir ministerijoje užsirakinti“, – sako Algis.
Anot jo, tokia susidariusi situacija neprideda noro jaunam žmogui rinktis mokytojų specialybę. „Iš tiesų, mūsų darbas yra pats atsakingiausias darbas pasaulyje. Taip, aš vertinu ir medikus. Bet, matot, medikas jus gali išoperuoti, susiūti, išrašyti vaistų, o mes juk projektuojame žmogaus sielą.
Man didžiausias pasiekimas, jeigu vaikas ne tai, kad datą žinos, bet jis išaugs žmogumi. Eidamas gatve jis su manimi pasisveikins, jeigu jis bus paslaugus, gerbs moteris ir panašiai. Kas vėliau išauga iš vaiko, prie to labai prisideda mokytojai ir, aišku, iš šeimos daug kas ateina“, – priduria pedagogas.
Pasiteirauju, ar Algio nuomone visi mokytojai supranta savo autoriteto galią. „Labai sunkus ir provokuojantis klausimas... Bent jau turėtų suprasti“, – sako Algis.
Nestreikuoja dėl vaikų
Mokytojų streike Algis nedalyvauja. Jis tokį sprendimą sako priėmęs dėl vaikų. „Negaliu apleisti savo vaikų. Į mokyklą ateinama su savo problemomis: slegia paskola, ar dar kas. Vaikas to neturi pajausti, turi dirbti savo darbą.
Valstybėje kiekvienas turi nudirbti tą darbą, kurį dirba ir nekelti problemų. Nes, jeigu aš ryte išeinu, o kiemsargis nėra atlikęs savo darbo, tai aš galiu paslysti, nuvirsti. Va, viena mokytoja jau 3 savaitę neveda pamokų“, – teigia pašnekovas.
Mokytojas vėl pabrėžia, kad nenori politikuoti, tačiau jis įsitikinęs, kad jis negali iškelti savo poreikių aukščiau vaikų poreikių. „Turiu dirbti savo darbą. O valdžia turi priimti tinkamus sprendimus, kad tokie atvejai neįvyktų“, – nevyniodamas žodžių į vatą sako Algis.
Mokytojas pasidalina, ką reiškia, kai yra nors kelias dienas nevedamos pamokos. „Buvau išsiųstas į mokymus. Grįžti po 3 dienų, mokymo procesas jau sudrumstas, išsibalansavęs. Mes neturime kada sustoti ir vaikai neturi nukentėti dėl politikų priimamų sprendimų“, – teigia Algis.
Tačiau mokytojo darbas turi ir daug džiaugsmų. Ne tik kasdienių siurprizų, sako Algis. „Bene svarbiausias ir didžiausias džiaugsmas yra kuomet išvysti savo buvusius mokinius ir jie tave pralenkia.
Nors nesu senas, bet turiu pavyzdžių, kai mano mokiniai už mane greičiau apsigina disertacijas prestižiniuose universitetuose. Atsiverti spaudą, DELFI, dar ką nors ir randi jų sėkmės istorijas. Tai didžiausia laimė“, – atvirauja Algis
