Suprasdamas, kad mums su fotografu vis dėlto visa jų buitis kelia smalsumą, Andžejus nė neprašomas ima aiškinti: „Yra du būdai, kaip pasidaryti arbatos: gali naudoti specialų prietaisą, kuris pradeda pypsėti, kai pripili pilną puoduką, arba tiesiog pridedi pirštą ir pajauti, kad artėja karštas vanduo.
„Pagal garsą juk atskiri. Andžejau, nepamiršai man cukraus? Tik nepribarstyk aplink“, – juokdamasi pylos sužadėtiniui duoda Vaida, bet Andžejus nenusileidžia: „Tokios jau vyriškos savybės, mano tėtis lygiai taip pat pribarsto.“
Ir taip visą mūsų valandėlę trukusią viešnagę: juodu vis pasiginčija, švelniai vienas kitą patraukia per dantį, tačiau nė akimirkai neleidžia suabejoti – dviese keliautų net į pasaulio kraštą, svarbiausia, kad kartu.
Tapo reginčiųjų vedliu
Visai neseniai Lietuva prisijungė beveik 30 metų skaičiuojančio ir jau 40 šalių jungiančio projekto „Dialogas tamsoje“. Internetinėje svetainėje projektas pristatomas kaip „patyrimas visiškai tamsioje erdvėje, kur regintys žmonės, lydimi nereginčių arba silpnaregių vedlių, mokosi prisitaikyti kitokiame pasaulyje ir išjungę regėjimą pažadina kitus pojūčius“.
Visame pasaulyje šis projektas sukūrė per 10 tūkst. darbo vietų akliesiems ir silpnaregiams, o į benuvažiuojantį Lietuvoje vykusios atrankos traukinį spėjo įšokti ir Andžejus. Tiesa, priėmimo komisijos dėmesį jis patraukė pasirinkęs originalią prisistatymo formą – vietoj įprasto CV ir motyvacinio laiško nusiuntė garso įrašą, kuriame papasakojo apie save, kuo domisi, kas patinka ir t.t.
Gavęs naują darbą Andžejus nutarė palikti senąjį. Kaip ir nemažai neregių jis įgijęs masažisto amatą. Jiedu kartu su Vaida šios specialybės mokėsi Klaipėdos profesiniame mokymo ir reabilitacijos centre.
Klausiu, ar jiedu tiesiog nuėjo įprastu keliu, ar išties neregiams susirasti kitą darbą yra labai sudėtinga, juk net aukštuosius mokslus baigę aklieji neretai dirba masažuotojais. „Išties yra toks stereotipas. Vis dėlto tai pamatas, kurį pasidedi sau po kojomis, o jei gyvenime atsiranda kokia nors sunki akimirka, labai nesudėtinga susirasti darbą. Būna tokių, kurie užsideda rožinius akinius, studijuoja kokią teisę, o paskui pamato, kad negali iškart atsisėsti į direktoriaus kėdę“, – aiškina Andžejus.
Vis dėlto masažuotojo darbas, kaip sako pats vaikinas, ne iki galo atskleidė jo potencialą, todėl jis vis ieškodavo naujų iššūkių – planavo savo verslą, ketino atidaryti savo masažo saloną, vėliau – pasinerti į kavos verslą, o pasitaikius galimybei, nutarė save išbandyti kaip reginčiųjų vedlį.
„Projektas kviečia žmones į seminarus, kuriuose jie dvi valandas būna visiškoje tamsoje, taip vykdo įvairias užduotis, o paskui viską aptaria šviesoje. Seminarų metu žmonės gali atskleisti kai kurias savo savybes, kurių negalvojo turį, arba juos aplanko mintys, apie kurias jie nė negalėjo pagalvoti, taip formuojamas komandinis darbas, lyderystės įgūdžiai. Dalyviai iš mūsų renginio išsineša be galo daug stiprių emocijų“, – Andžejus tiki, kad šis projektas bus puiki edukacija Lietuvai.
„Man labai patiko Andžejaus mintis, kad tamsa žmones išlaisvina“, – įsiterpia mylimojo žodžius prisiminusi Vaida.
„Išlaisvina todėl, kad žmonės labai greit suartėja. Pagal statistiką, 60 proc. informacijos žmonės gauna iš regos, o jeigu tai iš jų atimama, nelieka kažkokių išankstinių nuostatų bendraujant. Jeigu tamsoje žmogus nekalba, jis paprasčiausiai neegzistuoja“, – paaiškina vaikinas.
Stengiasi nuo nieko nepriklausyti
Andžejus pasakoja, kad gyvenimą stengiasi prisitaikyti pagal savo poreikius, nuolat domisi naujomis technologijomis, su neįgaliaisiais susijusiais įstatymais ir lengvatomis.
„Jūs mane galite bet kur nuvežti ir palikti, tik pasakykit adresą ir aš rasiu kelią. Su savo „iPhone“ aš tikrai nepasiklysiu, jis turi labai gerą navigaciją, – rodydamas, kaip naudojasi kalbančiu savo išmaniuoju telefonu, sako Andžejus. – Iš esmės čia nėra nieko ypatingo, kiekvieno „iPhone“ kalba, bet 90 proc. reginčiųjų to nežino.“
Andžejus vardija ir kitas naujų technologijų galimybes, pavyzdžiui, ką nors nufotografavus telefonas apibūdina, kas toje nuotraukoje pavaizduota, speciali programėlė padeda patogiai naudotis viešuoju transportu, o į kompiuterį įdiegta programa perskaito nuskenuotus dokumentus, pavyzdžiui, atsiųstas sąskaitas. Šiais laikais neregiams patogiai prieinamos ir visos interneto svetainės, socialiniai tinklai.
„Štai Vaida norėjo kalbančių svarstyklių, tai aš ant savo galvos ir padovanojau. Dabar rytais vis girdžiu, kad svoriu nepatenkinta, – nusijuokia vaikinas, bet staiga surimtėja: – Aš tiesiog nekenčiu būti priklausomas nuo dviejų dalykų: nuo aplinkos, nes viską esu įpratęs pasidaryti pats, ir nuo materialinės padėties. Todėl bandau šias priklausomybes sumažinti iki minimumo, kad savo gyvenimą galėčiau kontroliuoti pats, o ne kažkas kitas. Kol kas, sakyčiau, man tikrai neblogai sekasi.“
Nuolat keičia aplinką
Šiuo metu Andžejus Šiaulių valstybinės kolegijos Telšių filiale neakivaizdiniu būdu studijuoja socialinį darbą ir tikina, kad šį miestą pasirinko todėl, kad jam patinka keisti aplinką. „Mes baigėm mokyklas Vilniuje, paskui mokytis masažo išvažiavome į Klaipėdą. Tai galvoju, na, Vilnius, Kaunas, Klaipėda jau pažįstami, reikia kažko naujo. Be to, ten buvo ir lengviau įstoti į valstybės mokamą vietą“, – kalba jis.
Sužadėtiniai juokiasi, kad jiedviem nėra laiko kada panirti į rutiną darbas-namai, sako, kad vos spėja susitikti su begale draugų, patys vis stengiasi kur nors išvažiuoti, be to, dalyvauja įvairiose Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos veiklose, abu mėgėjiškai žaidžia aklųjų tenisą.
„Dabar, kai abu dirbam, tai grįžti po darbo, pasigamini vakarienę, įsijungi televizorių, pažiūri kokį serialą, – kalba Andžejus ir skuba paaiškinti, kad neregiai įpratę vartoti šį žodį, – Nemėgstam būti vienoje vietoje, tai mes kur nors pas draugus važiuojam, tai jie pas mus atvažiuoja, tai sugalvoji kažkur nuvažiuoti į miestą pasižmonėti. O draugų ratas toks persipynęs, turim ir reginčių, ir nereginčių draugų, paskui vienus supažindinam su kitais ir jie pradeda po truputį bendrauti.“
„Mums jau tikrai trūksta laisvo laiko sau, nes kiekvienas savaitgalis suplanuotas. Kai čia atsikraustėm, dar nebuvo tokio savaitgalio, kad pas mus neatvažiuotų svečių ar mes kur nors nevažiuotume“, – atsidūsta Vaida, o Andžejus tuo metu įsisvajoja: – „Reikėtų pasiskirti kokį savaitgalį, kad pabūtume tik dviese, išsimiegotume iki kokios 14 val. ir visą dieną nieko neveiktume.“
Jiedu su nostalgija prisimena savo kelionę į Palangą, kai dviese be jokios baimės išvaikščiojo visą kurortą. „Su telefonu nesunku nei kažkokią kavinę susirasti, kur pavalgyti, nei kažkokioje parduotuvėje apsipirkti. Tik žmones tai labai stebino. Jie galvoja, kad jei tu neregys, tai tikriausiai ir kurčias. Staiga išgirsti iš kitos gatvės pusės močiutes kalbant: „Žiūrėk, kaip jie čia dviese nemato ir vaikšto?“ – prisimena Andžejus. – Tokie komentarai sukelia tik juoką. Juk normalu, kad aklieji vaikšto. Ar jiems sėdėti namuose ir nieko neveikti?“
Regėjimo netektį išgyveno lengvai
„Neregius skirstau į du tipus: į tokius kaip mes – savarankiškus, ir tuos, kurie be palydos į gatvę išeiti bijo. Vis dėlto jei dar prieš kokius 15–20 metų neregį sutikti gatvėje būdavo didelė retenybė, tai dabar laikai tikrai keičiasi – gal dėl technologijų, gal dėl mūsų sueuropėjimo. Man džiugu, kad neaktyvių neregių vis mažiau. Reikia tiesiog persilaužti – pasiimti lazdelę ir išeiti vienam“, – dėsto Andžejus, pats regėjimą praradęs prieš pustrečių metų.
Vaidos nuomone, daug kas priklauso ir nuo asmeninių savybių, ji juokais iliustruoja: „Ir matantys žmonės ne visi savarankiški. Štai ir matančios moterys žemėlapiuose nesiorientuoja.“
Kai Andžejus apako, jam buvo 18 metų. Jis visą gyvenimą turėjo nedidelį regėjimo likutį, bet jo pakako, tad vaikystėje, kaip pasakoja, net nesuvokdavo, kad blogai mato. „Turėjau savo draugų ratą, kurie buvo visiškai sveiki. Lygiai taip pat ir dviračiu važinėdavau, kamuolį spardydavau. Paprasta vaikystė. Paauglystėje irgi panašiai“, – prisimena jis.
Kai regėjimas visai nusilpo, kreipėsi ir į Santariškių, Kauno medikus, bet niekas taip ir neišsiaiškino, kodėl taip nutiko. „Tiesiog žiūriu, kad jau nebegaliu vaikščioti be lazdelės. Per tą adaptacinį laikotarpį man nebuvo nei jokios depresijos, nieko, aš tam buvau kaip ir pasiruošęs, žinojau, kad taip gali nutikti“, – nesureikšmina Andžejus.
Vaida apako dar būdama vaikas, vos 10 m. Jos galvoje gydytojai rado auglį, teko operuoti, o nubudusi po operacijos mergaitė jau nebematė. „Pamenu, po operacijos maniau, kad kambaryje žaliuzės užtrauktos. Paskui buvo dar kelios operacijos ir man tiesiog nebuvo to sąmoningo laiko, kad aš galėčiau prisitaikyti, be to, tos narkozės irgi savo duoda, todėl aš ne viską atsimenu.
Kai grįžau, mane pasikvietė brolis ir sako: aš tau pasakysiu vieną dalyką, bet čia yra paslaptis – tu niekada nematysi. O aš: na tai ką? Neturėjau jokių problemų. Gal dėl to, kad aš buvau vaikas, nereikėjo pačiai galvoti, kaip gyventi, šalia buvo tėvai. Paskui pradėjau mokytis Kaune aklųjų mokykloje ir tą gyvenimo momentą kažkaip labai lengvai praslydau“, – savo istorija pasidalija mergina.
Pastebi daugiau nei matantieji
„Mes su Vaida esame viena visuma, vienas kitą papildome. Vienose srityse dominuoju aš, kitose Vaida. Pavyzdžiui, ji tvarkosi savaip – moteriškai, aš susitvarkau vyriškai. Žinoma, yra buvę ginčų, bet smulkių. Pykstamės tikrai labai retai“, – šiltai kalba Andžejus.
Atkreipiu dėmesį, kad jų namuose nematyti nė dulkelės, ir Andžejus suskuba paaiškinti: „Išties yra tokia tendencija, kad mes galim susitvarkyti geriau negu regintys žmonės, nes kai kurių dalykų akimis gali ir nepamatyti, bet juos gali užčiuopti. Jeigu regintis žmogus nemato dulkių, galvoja, kad jų ir nėra, o mes jas valom, kai pajaučiam.“
„Bet gal tai natūralu. Kiek esu pastebėjusi: nukrenta koks nors ganėtinai smulkus daiktas, žmogus paieško, neranda ir viskas. O mes turim daugiau kantrybės, dėmesio“, – pasvarsto Vaida.
Andžejaus manymu, netekus regėjimo atsiranda tam tikrų įgūdžių, kurie kartais greičiau padeda nei gerai matančios akys. „Būna, nueini su draugu į parduotuvę ir jis neranda ieškomo vandens buteliuko, o aš ranką uždedu ir klausiu – čia ne tas? Buteliukai skiriasi savo reljefu, tai surasti ganėtinai paprasta. Jeigu randi skyrių, tai ir prekę susirasi. Nebent reikia kokios varškės nusipirkti, tada jau sunkiau – visi indeliai panašūs“, – pasakoja jis, bet sužadėtinė švelniai patraukia jį per dantį: „Varškė – ne indeliuose ir jas atskirti labai paprasta. Bet nieko, Andžejus varškės nevalgo, tai jam ir neaktualu.“
Juokaudama Vaida sako, kad apsipirkti parduotuvėje neregiams tikrai nėra sunku – „juk ta parduotuvė ne miške, o ir tu joje nesi vienas“. Anot jų, žmonės visad labai geranoriški ir niekad neatsisako padėti iškilus kokiems nors keblumams.
Įlėkė meilei į glėbį
Andžejus ir Vaida pažįstami jau nuo mokyklos, tačiau artimesnei draugystei prireikė nemažai laiko ir atkaklių pastangų. Paprašius papasakoti savo meilės istoriją, Vaida iškart perspėja, kad jųdviejų pasakojimai gali skirtis.
„Pažinojau jį mokykloje, o kai po mokslų išvažiavau į užsienį, pradėjome šiek tiek susirašinėti. Paskui vienas bendras draugas pakvietė mane į gimtadienį. Jis kaip tik buvo persikraustęs į naują vietą ir manęs stotelėje turėjo ateiti pasitikti kitas draugas. Kai atėjo, aš jį apsikabinau, sakau: „O, Mantai, koks tu aukštas“, ir tik kai pradėjo kalbėti, supratau, kad čia ne tas draugas. Ten buvo Andžejus. Žodžiu, įpuoliau tiesiai meilei į glėbį“, – šypsosi ji.
„Mokykloje žinojau, kad yra tokia Vaida, gerai besimokanti pirmūnė, tai galvodavau: ką aš jau čia. Atsimenu, kaip po to gimtadienio netrukus susitikom per Naujuosius, sėdėjom, kalbėjomės, paklausiau, ar turi vaikiną, ji pasakė, kad turi. O kai šaudė fejerverkus ir laukėm dvyliktos, gerdamas šampaną sugalvojau norą, kad šita mergina taptų mano, nors tuo metu aš ir pats merginą turėjau. Tai greit mes abu išsiskyrėm, dar kokį pusmetį šlifavomės vienas prie kito, paskui kartu nuvažiavom pailsėti, nusprendėm kartu toliau eiti mokytis ir taip viskas susiklostė“, – atvirai iškloja Andžejus.
Juokdamasis vaikinas pasakoja, kad nusprendęs galutinai užkariauti savo mylimąją jis ryžosi pasipriešinti net prietarams ir jai pasipiršo šv. Valentino dienos išvakarėse – 13 d., penktadienį. Dabar pora svajoja apie didžiulę vestuvių puotą, sako, kad turint begalę draugų išsisukti nuo jos būtų sunku.