„Man jau tuoj 66-eri sueis, o visa ta automatizuota sistema neleidžia daugiau aukoti. Galiu nulėkti į Kraujo centrą, bet liksiu nieko nepešęs. Emociškai toks nekoks reikalas – jautiesi „nurašytas“, lyg dar turi pajėgumų, nesugadinai kraujo tabletėmis ir vaistais, bet yra įstatymas ir ką tu čia padarysi“, - liūdnai pasakoja jis.
Vyriškio paaukotas kraujas ne tik padėjo šimtams žmonių, bet ir pačiam R. Varanavičiui. Jis teigia, kad donorystė žmogui yra paguoda, atgaiva sielai: „Siūlau visiems, kurie yra nusiminę, apimti depresijos, nevilties, atrasti šį kelią. Tai labai paguodžia, suteikia galimybę po dviejų mėnesių ateiti vėl ir vėl ir tada kažkaip susirikiuoja gyvenimas į tam tikrą ritmą, tai padeda išsikapstyti iš psichologinių duobių.“
Pirmas kartas nebuvo maloniausias
R. Varanavičius visada norėjo aukoti kraujo, tačiau iš pradžių niekaip tam neprisiruošdavo, o į kraujo donorų akcijas – niekada nespėdavo. „Ilgus metus dirbau Statybos technikume inžinieriumi, ten buvo metinės akcijos, atvažiuodavo Kraujo centras, todėl norėjau nelikti nuošalyje. Bet, žinote, didelis gyvenimo ritmas, skubėjimas, vis pagalvodavau, kad nueisiu po to, kai nebus eilių. Ateinu vėliau, žiūriu, visi išsilakstę, labai pikta būdavo ant savęs“, - prisimena jis.
Vyras nusprendė būti pareigingesnis ir pats išsiruošė į Kraujo centrą, nors pirmą kartą buvo nedrąsu: nežinojo nei kokia yra tvarka, nei į kurį punktą eiti. Kai pagaliau pridavė kraujo ir jau norėjo keliauti namo, jam įteikė kažkokį taloną ir „nuvarė prie kasos“. „Jaučiausi labai nesmagiai, net nežinojau, kad jei nori duoti neatlygintinai – reikia prieš tai pasakyti. Man niekada nebuvo net minties pelnytis iš donorystės“, - sako jis.
Kitus kartus R. Varanavičius ėjo jau žinodamas tvarką ir visada pačioje pradžioje pranešdavo, kad kraujo duos neatlygintinai. Kiti dar stebėdavosi, kodėl jis tai daro nemokamai, kai už tai „moka pinigą“, tačiau jam tai buvo nė motais. Jis pasakoja, kad sovietmečiu donorystė buvo labai skatinama, o daugelis eidavo jo duoti, nes už tam tikrą kiekį donacijų buvo dalijamos dovanos. Tačiau jam donorystė buvo pareiga, o ne naudos ieškojimas.
Rasdavo paguodą
R. Varanavičius tik nusijuokia, paklausus, ką daryti tiems, kurie nori aukoti kraujo, bet paniškai bijo. „Reikia pasiduoti likimui. Kokia ten baimė – gražus tas procesas. Kraujas teka permatomais vamzdeliais į indą, viskas gerai matosi, cirkuliuoja. Nėra ko bijoti, reikia daryti tai, ką reikia, o nestenėti apie kažkokias baimes“, - rėžia jis.
Vyras kraują aukoti pradėjo periodiškai, tai nesutrukdė jam aktyviai gyventi ir pridavus kraujo jau tą pačią dieną sėsti ant dviračio. Nors daug rečiau, dviratį jis mina ir šiandien bei tvirtina, kad tai svarbi jo gyvenimo dalis. „Anksčiau netgi sakydavau, kad miegu su dviračiu. Visą Lietuvą esu skersai, išilgai išvažinėjęs, kasdien mindavau į darbą nuo Baltupių iki Šiaurės miestelio, bet, žinote, dešimt metų trukęs baladojimasis po Lietuvą gal ir labai gražu, bet vienam tai yra labai liūdna. Vienišo žmogaus egzistavimas ir tiek“, - susimąsto.
R. Varanavičius teigia,kad kiekvienas turi rasti kelią į donorystę, tačiau jo kelias buvo psichologiškai sudėtingas. Jis Kraujo centre rasdavo paguodą, kai jautėsi vienišas, skyrėsi su žmona:
„Turėjau savo asmeninių krizių, ypatingai šeimyninių, todėl iš pragaro ištrūkti į gerą kompaniją buvo labai gera. Kraujo centre visada maloni aplinka, dirba malonūs žmonės. Duodavau kraujo ir šventė širdy likdavo iki pat kito karto. Kai pradedi – neįmanoma sustoti, nes kitaip turi teisintis prieš save.“
Teko susidurti labai asmeniškai
Nereikėtų ir domėtis, kam atitenka tavo kraujas, nors pats pripažįsta, kad kartais tai sužinoti labai maga: „Teoriškai tu gali sužinoti, kam jis bus naudojamas, bet kam to reikia. Nors esu sutikęs žmonių, kuriems duotas mano – būtent trečios grupės kraujas. Smagu būna, jaučiamės kaip giminės“, - nusijuokia. – Teko su tuo susidurti ir asmeniškai – daviau kraujo savo žmonai po operacijos. Toks labai konkretus atvejis.“
Su malonumu kraujo aukotų ir šiandien, bet donorais gali tapti tik 18-65 metų turintys žmonės. Tačiau estafetę jis perdavė savo sūnui: „Jis mielai aukoja, bet po to blogai jaučiasi, yra tam tikrų kliuvinių. Tačiau jis vis tiek duoda kažkokius eritrocitus, ar kitokią sistemą – ne patį kraują, kiek jam leidžia galimybės. Mes artimi savo siela, jis labai geros dūšios žmogus, todėl jei tokį pavyzdį matė iš manęs – kitaip jam turbūt neišeina“, - juokiasi.
Pokalbio gale jis atsidūsta ir sako, kad norėtų, jog žmonės būtų neabejingi ir eitų aukoti kraujo. Tai yra pareiga, kurią atlikęs žmogus ne tik padeda kitiems, bet ir jaučia palaimą:
„Dar pridėčiau, kad esu iš mažo miestelio Kavarsko, kur turėjau ir dabar tebeturiu gerus mokytojus ir auklėtojus Černiauskus, kurie yra svarbūs mano gyvenime. Nebuvo paprasta, atvykus į Vilnių, įsitvirtinti savo profesinėje veikloje, visuomenėje, suvokti savo galimybių ribas ir pagaliau surasti savo stabilų ir tikrą gyvenimo kelią, kuris kitiems, galbūt, atrodo per daug kuklus, menkas ir vos ne prastas. Džiaugiuosi, kad mano vienas iš hobi – kraujo donorystė – neabejotinai yra prasmingas ir visuomenės labai vertinamas.“