Papasakojo, kaip iš mirties gniaužtų ištraukė chirurgą: ten tikrai buvo stebuklas

Gelbėdami kitų gyvybes, ugniagesiai gelbėtojai rizikuoja savo gyvybėmis: taip nutiko ir iš ledinio Kauno marių vandens traukiant lede įlūžusį plastikos chirurgą Martyną Norkų.

Pats M. Norkus, trijų vaikų tėvas, prisimindamas išgyventą košmarą, pasakojo: „nelaimės pradžioje pagalvojau tik apie kelis dalykus – šeimą ir draugus buriuotojus (kad jiems sugadinau pasivažinėjimą). Kai jau stipriai vėsau, galvojau tik apie šeimą“.

Kauno ugniagesiai tąkart išgelbėjo M. Norkaus gyvybę, kai jis, važinėdamas ledrogėmis įlūžo ant Kauno marių ledo. Kol sulaukė pagalbos, jam net 45 minutes teko praleisti lediniame vandenyje.
Vyresnysis ugniagesys gelbėtojas vidaus tarnybos vyresnysis puskarininkis Tomas Vyšniauskas buvo vienas iš gelbėtojų, kuris išgelbėjo M. Norkų.

- Ar galite papasakoti, kaip išgelbėjote žmogų, įlūžusį Kauno mariose?

- Kurį žmogų?

- O kiek tokių žmonių buvo?

- Tikrai ne vienas, buvo ir žvejų, ir chirurgas, Kauno mariose kiekvienais metais kažkas įlūžta, nes jos didelės. Mes atsakingi už gana didelę teritoriją, tad pranešimų apie skendimus būna dažnai.

- Kas vyksta po to, kai jūs sulaukiate iškvietimo?

- Greitai bėgame į automobilį, važiuodami rengiamės ir įvykio vietoje jau būname pasiruošę.

- Ar galite papasakoti kaip išgelbėjote M. Norkų?

- Kai tąkart skendo gydytojas, gavome pranešimą, kad Kauno mariose prie Meilės įlankos skęsta žmogus, mes atvažiavome į Grabučiškes, nuo ten Meilės įlanka netoli, bet paaiškėjo, kad žmogus skendo visai kitoje Kauno marių pusėje. Mes pradėjome bėgti per užšalusias marias ir klausėme žmonių su ledrogėmis, kur žmogus įlūžo, o jie nieko nežino arba moja ranka „ten kažkur“, įdomi jų reakcija buvo. O tuo metu pusė Kauno marių buvo gerai užšalę, o kita pusė – prastai, nes ten eina Nemuno vaga ir ledas plonas, apie 5 cm, mes bėgdami pradėjome lūžinėti.

- Ar buvo baisu, kai bėgote per ploną ledą ir ėmėte lūžinėti?

- Čia - įprastas dalykas mums, nes būname ir su hidrokostiumais, ir su liemenėmis, tik judėti imi lėčiau, nes įlūžti ir ant plono ledo nebeužlipsi, jis lūžta ir viskas.

- Skęstantysis buvo toli nuo kranto?

- Tikrai toli, apie kilometrą, jūs įsivaizduokite, mes vienoje Kauno marių pusėje, jis – kitoje ir nėra laiko apvažiuoti.

- Ar žmogus laikėsi virš vandens?

- Mus labai nustebino, kiek ilgai jis laikėsi virš vandens, nes mes - su hidrokostiumais, su jais šaltame vandenyje galime išbūti ilgai, o jis buvo su slidininko apranga, lyg ir buriuotojo striuke. Gal ji kažkiek prilaikė šalto vandens pliūpsnius, bet svarbu ir tai, kad jis žinojo, kad reikia kuo mažiau judėti. Jo aprangą galiu palyginti, pavyzdžiui, su mūsų vasarai turimais šlapio tipo hidrokostiumais: į jį pribėga vandens, kuris nuo kūno temperatūros kažkiek įšyla, bet neišbėga ir kūną šildo. Gal ir jam taip atsitiko, vandens pribėgo, prišilo ir prie kūno saugojo nuo šalto vandens pliūpsnių. Sujudėjus su kiekvienu šalto vandens pliūpsniu kūnui yra sukeliamas šokas, žmogus pradeda giliau kvėpuoti, praranda šilumą iš vidaus ir galiausiai miršta.

Kalbant apie tą atvejį, ten tikrai buvo stebuklas, gydytojui labai pasisekė, nes kad ir vakar aš maudžiausi Nemune ir be apsauginių rūbų jau po 5 minučių raumenys spazmuoja. Suprantu, kad netikėtai įlūžusiam žmogui yra baisu, bet šiuo atveju padėjo ir tai, kad gydytojas sportiškas, tad ir sveikesnis, stipresnis, bet ir paniką galėjo suvaldyti. Kai prasideda panika, paprastai jėgos apleidžia greitai.

- Ar esate matęs tokių pavyzdžių?

- Ne vieną, pavyzdžiui, žvejai, buvo vienas įlūžęs irgi Kauno mariose gal mėnuo iki įlūžtant gydytojui. Jis įlūžo apie 300 metrų nuo kranto ir laimei, kad turėjo smaigus, kuriais įsikabino į ledą. Jam pasisekė ir dėl to, kad mes netoliese atlikome užduotį policijai, tad įvykio vietoje buvome per 5-6 minutes. Žvejys buvo sunkiai apsirengęs, storu megztiniu, kailiais, pats - stambaus sudėjimo, tad dar truputį ir būtų dugnan nuėjęs. Kai atvažiavome - per mažiau nei 10 minučių - jis jau buvo sušalęs. Davėme jam virvę, gelbėjimo ratą, kad laikytųsi kažkiek, bet žmogaus sąmonė jau temo, rankos buvo be jokių koordinacijos judėsių. Bet jūs palyginkite, kur 45 minutės gydytojo atveju ir kur iki 10 minučių žvejo, tačiau ir žveją ištraukėme, nors kai pakišome roges po juo, ledas vis lūžinėjo. Tąkart kolegos nuo kranto padėjo traukti.

- Kas žmonėms padeda ilgiau išsilaikyti virš vandens?

- Reikia nepasiduoti panikai, jei yra kas netoli, stengtis bendrauti, nes žmogus visai kitaip reaguoja, kai yra nevienas. Kai gelbėjome gydytoją iš Kauno marių, ugniagesiai padėjo jam nueiti iki greitosios į kalną, dar kokį kilometrą, ir jis pats ėjo, tik už parankių prilaikomas. Tai labai labai retas atvejis.

- Tai, kad jis skendo gerokai toliau nuo kranto turbūt apsunkino galimybes ir prisišaukti pagalbą?

- Jį pamatė žmonės nuo kranto, kurie lyg ir Morę tuo metu degino, po to ir mes per marias bėgdami juos pamatėme mojuojančius ir šaukiančius nuo kranto. Pasukome į tą pusę ir pamatėme, kad vandenyje taškelis, tai - žmogus laikosi ant ledo. Iš tos pusės atvažiavo ir kita komanda, kuri irgi prie žmogaus artėjo su gelbėjimo rogėmis.

- Ar jums kilo minčių, kad žmogus yra toli, jis - jau ilgai vandenyje, tad gali nebeišgyventi?

- Ne, tokių minčių nekyla, nes tiki tuo, ką darai, ir tikiesi, kad pavyks. Vis šaukėme, „laikykis, laikykis“, nes pagrindas yra bendrauti, kai žmogus mato, kad su juo kalbi, link jo judi, jis iš paskutiniųjų stengiasi laikytis.

- O kas jus sustiprina tokiose situacijose, kai tenka savo gyvybe rizikuoti?

- Pagrindu yra saugumas, nes jei gelbėji kitą, turi pasirūpinti, kad galėtum padėti – jei nesilaikysi saugumo, tikslo tikrai nepasieksi ir gelbėti gali tekti tave. Kiekvienas gal ir mintyse paprašo Dievo pagalbos, save stengiasi nuraminti, bet reikia nuolat pasirūpinti, kad turėtum jėgų, įranga būtų paruošta. Kai yra hidrokostiumas, liemenė, žinai, kad nieko baisaus neatsitiks, įlūši – išlipsi. O žmogui kitaip - jis įlūžo, rūbai primirko ir jo vienintelė viltis išsilaikyti, kol gelbėtojai atvyks. Mums lengviau.

- Ką jūs patartumėte lipantiems ant ledo?

- Pirmiausia, pasiimti smaigus, užsidėti neskęstančią liemenę, gi nesunku ir šilčiau. Svarbu ir mobilųjį telefoną turėti netoli neperšlampančiame maišelyje, jei reikės pagalbos. Žvejams tikrai verta pasirūpinti hidrokostiumais, nes įlūši ir nieko baisaus neatsitiks.

Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pasižymėjimo ženklu Ugniagesio gelbėtojo žvaigžde už drąsą gaisruose ir gelbėjimo darbų metu apdovanoti Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 5-osios komandos ugniagesiai gelbėtojai Tomas Kaminskas ir Tomas Marinskis, kurie 2015 m. vasario 15 d., gavę pranešimą ir atvykę į įvykio vietą, Kauno mariose maždaug už kilometro nuo kranto, pastebėjo skęstantį žmogų.

Ugniagesys gelbėtojas Tomas Vyšniauskas čiupo gelbėjimo ratą su virve ir bėgo ledu skęstančiojo link, o ugniagesiai gelbėtojai T. Kaminskas ir T. Marinskis gelbėjimo rogėmis leidosi jam iš paskos. Ledas buvo netvirtas, gelbėtojai įlūžo, bet atsidūrę ledo spąstuose, laužė jį, kol pasiekė skęstantįjį. T. Kaminskas ant gelbėjimo rogių užtempė skendusįjį ir kartu su T. Marinskiu plukdė jį vandeniu, o kur buvo stipresnis ledas, ten stūmė jį kranto link. Už pademonstruotą ryžtą ir drąsą ugniagesys gelbėtojas T. Vyšniauskas apdovanotas Vidaus reikalų ministerijos II-ojo laipsnio atminimo ženklu „Tėvynės labui“.

DELFI dalinasi vaizdo medžiaga, kurioje mokoma, kaip reiktų elgtis įlūžus lede.