Savo darbo dieną ji pradeda bylomis ir dokumentais nukrautoje kontoroje, tačiau kaip pasisuks reikalai, iš anksto numatyti sunku. B. Palavinskienė dirba vienoje iš teisės sričių – yra antstolė.
Nors dažnam lietuviui teisininkai, o juolab antstoliai, atrodo šalti, diplomatiški, abejingi žmonės, B. Palavinskienė pripažįsta, kad tokiam įvaizdžiui įtakos turi darbo pobūdis, mat jame negali pasiduoti emocijomis, turi vadovautis šaltu protu ir būti nešališkas. Vis dėlto, prasitaria ji, būtent dėl šių priežasčių kartais tokį darbą dirbti būna itin sunku – pasitaiko išties sukrečiančių žmonių istorijų.
Ji puikiai žino, kad visuomenėje ši profesija neretai piešiama juodomis spalvomis, o atsidurti antstolių akiratyje nenorėtų niekas, tad savo pareigas pristato iš tolo: „Nuo 1995 m. dirbu M. Romerio universitete lektore, dėstau baudžiamąją teisę. Man būtų maloniau, jei pirma mane pristatytumėte kaip dėstytoją ir tik po to – kaip antstolę.“
Jau iš pirmo žvilgsnio B. Palavinskienė atrodo ryški ir tvirto būdo moteris, tačiau ją jaudina žmonių klaidingai apie antstolių darbą susidariusi nuomonė. „Jei paskaitytumėte, pamatytumėte, kad aš esu žmogus, geriantis vaikų kraują, plėšiantis paprastus žmones, lobstantis vargšų sąskaita ir t.t.“, – kalba ji.
Žino žmonių požiūrį
Šiek tiek įsitempusi prieš fotoobjektyvą B. Palavinskienė kalba apie tai, kad normali valstybė negalėtų egzistuoti be antstolio profesijos, o dabar jau privačiai dirbantys antstoliai duoda didesnę naudą, negu tada, kai jie buvo valdiški ir priskirti prie tam tikro teismo.
Neigiamas požiūris į šią profesiją, anot jos, susiformavęs dėl to, kad žmogui iš principo būdinga neigti savo kaltę ir nemalonu, kai kažkas baksteli pirštu į neįvykdytą pareigą. Vis dėlto B. Palavinskienė džiaugiasi, kad po truputį toks šios institucijos įvaizdis keičiasi.
Anot pašnekovės, vis dažniau pastebimas tikrasis antstolių darbas: jie padeda surinkti lėšų į valstybės biudžetą, nes yra žmonių, kurie nenori ir vengia mokėti mokesčius, išieško įvairias nesumokėtas baudas, galų gale – pagelbėja mamai arba tėčiui, prisiteisusiam vaikų išlaikymo lėšas, padeda aplankyti vaikus, jeigu vienas iš tėvų nesutinka to leisti. Būna, kad tenka padirbėti net vėlai vakare ar naktį, pavyzdžiui, kai prireikia važiuoti apžiūrėti užpilto buto.
Būtinos tam tikros savybės
Iš savo patirties B. Palavinskienė žino, kad norint dirbti tokį darbą neužtenka turėti teisinį išsilavinimą, išlaikyti konkurso egzaminą, sėkmingai pasirodyti pokalbyje ir t.t. „Mano galva, tai tik formalioji pusė, o dar yra ir psichologinė pusė, ko reikėtų, be profesinių žinių. Kaip ne kiekvienas mokslininkas gali dėstyti, taip ne visi teisininkai gali būti antstoliais: vienas gal labai gerai moka rašyti atsiliepimus į skundus, o kitas turi gerus komunikavimo įgūdžius ir neretai gali būti geras moderatorius, kuris šalims padeda rasti sprendimo būdą“, – kalba ji.
Pašnekovė neslepia, kad prireikė nemažai metų, kol išmoko visą darbe susikaupusį stresą palikti už durų. Karjeros pradžioje neretai darbines problemas ji parsinešdavo namo, dalindavosi su šeimos nariais, netgi diskutuodavo, kaip būtų galima spręsti įvairias situacijas. Dabar, tikina, stengiasi taip nebedaryti.
„Apskritai profesijose, kuriose būna stresinių situacijų, reikia išmokti atsipalaiduoti, kitaip, kaip sako psichologai, sudegsi iš vidaus. Tai sunku, grįžęs namo neretai dar galvoji apie bylas, nestandartines situacijas.
Mane asmeniškai žeidžia ne kokie nors finansiniai niuansai, nes visi pinigai uždirbami, jautriausios man tos bylos, kurios susijusios su vaikais, t. y. vaikų lankymas, vaikų perdavimas, alimentų išieškojimas. Žiūrint iš mūsų varpinės, mums tai turėtų būti visiškai nepatrauklios bylos, finansine prasme netgi nuostolingos, bet ne viską galima vertinti per finansų prizmę“, – sako B. Palavinskienė ir prisipažįsta, kad sunkiausia išlikti nešališkam, neparodyti, kad širdis linksta prie kažkurios pusės, tai būtų neprofesionalu.
Negalėjo pamiršti pamatyto vaizdo
Užimtumu ir taip nesiskundžianti moteris ne iš tų, kurie galėtų ramiai sėdėti nieko neveikdami. Sako, kad visoms jos veikloms kai kada paroje pritrūksta valandų, tačiau sustoti tiesiog nemokėtų, todėl nuolat įsipainioja į įvairiausias avantiūras ir pan.
Taip netikėtai maždaug prieš ketverius metus B. Palavinskienės gyvenime atsirado dar viena šeima. Sumaniusi dalyvauti vaikų svajones pildančioje akcijoje visai neplanuotai susipažino su svetimais žmonėmis, su kuriais užmezgė ypatingą ryšį.
„Anksčiau niekad neužsiimdavau jokia labdaringa veikla, na kokio nors Maisto banko aš neskaičiuoju – tai smulkmena, bet aš visada norėdavau pamatyti konkretų adresatą. Taip ir susidomėjau ta vaikų dovanų akcija.
Viskas paprasta, interneto svetainėje išsirenki vieną vaiką ir jam padovanoji tai, ko jis prašo. Nežinau, ar gerai dariau, bet vaiką rinkausi pagal tai, ko jis prašo. Radau 7–8 m. mergaitę, kuri norėjo striukės“, – prisimena ji.
Nupirkusi striukę, o prie jos dar ir kepurę, kt. aksesuarų, gavo mergaitės adresą ir nuvyko dovanos įteikti tiesiai į rankas. Pravėrusi namų Naujojoje Vilnioje duris suglumo išvydusi pamatytą vaizdą.
„Iš pat pradžių net nesupratau, kiek toje šeimoje vaikų, tik pamačiau, kad daug. Gyveno jie kukliai, socialiniam būste, be jokių patogumų, be vandens, be tualeto. Pati trobelė tokia palaikė, – stengdamasi nesijaudinti pasakoja ji. – Kai grįžau namo, niekaip iš galvos neišėjo tos pamatytos sąlygos, o artėjo šventės, tai paprašiau vyresnio sūnaus ten dar kartą nuvažiuoti. Nupirkau maisto, kažkokių vaišių ir nuvažiavom. Nieko nebijojau, nes pamačiau, kad tie žmonės paprasti. Žinot, būna tokių socialiai remtinų žmonių, kurie visad pikti. O šie nepikti, dėl tokios savo padėties nieko nekaltina, stengiasi, tvarkosi, gamina valgyti. Pas juos visada išskalbti rūbeliai, kiek įmanoma tokiose sąlygose, viskas sutvarkyta. Jei gatvėje pamatytumėte tuos vaikučius, tikrai nepasakytumėte, kad jie iš tokios aplinkos.“
Pasiliko ilgam
Dabar B. Palavinskienė jau gerai pažįsta devynis iš dešimties šios šeimos vaikus. Šiuo metu nuolat su tėvais gyvena 4 nepilnamečiai, o kiti – tik tėvus aplanko, nes jau sukūrę savo šeimas ar dirba ir gyvena savarankiškai.
„Visi vaikai geri, jie tikri šaunuoliai, neturi jokių žalingų įpročių. Tėvai tvarkosi, mama dirba mokyklos valgykloje, tėtis dirbti negali, turi invalidumą, labai blogai mato“, – šiltai kalba pašnekovė.
Dabar ji sako pati net nesuprantanti, kaip susidraugavo su šia šeima, bet važiuojanti pas juos jau kelinti metai. „Aš net nežinau, kaip viskas išėjo, gal taip susiklostė dėl to, kad jie patys niekada nieko neprašė. Nėra taip, kad, tarkim, susitariam ir aš pas juos atvažiuoju kiekvieno mėnesio 5-tą dieną. Mes tiesiog susiskambinam, pasikalbam. Pavyzdžiui, paskambinu ir klausiu: Inga (vaikų mama – DELFI), ar ko reikia? Ji pratyli, ir aš suprantu, kad reikia.
Kai važiuoju aplankyt, visada stengiuosi nuvežti maisto, perku pagal save, stengiuosi parinkti reikalingiausius produktus: mėsą ir pan. – tai, ką valgom visi“, – kuklindamasi sako ji.
Moters kolegos ir draugai jau įpratę, kad negalima išmesti nebenešiojamų, bet dar tinkamų dėvėti drabužių – B. Palavinskienė daugiavaikei šeimai stengiasi padėti kaip galėdama. „Aš visad paklausiu, ar jiems ko reikia. Pavyzdžiui, viena kolegė keitė sofą, liko sena, bet dar gera, tvarkinga, paskambinau, paklausiau, ar imtumėt tokią sofą – sako, žinoma, tai nuvežėm jiems tą sofą. Arba pamačiau pas mamą, kad ji prikaupusi patalynės – nauja, švari, dar iš senų laikų guli lentynoje, juk tikrai niekad neprireiks. Skambinu, vėl klausiu: ar norėtumėt patalynės? Žinoma, norim. Visad paklausiu, ar norit, ar reikia.
Kažkada paskambinau pasiteiraut, kas gero, kas blogo ir man prasitarė, kad sprogo jų viryklė. Klausiu, kaip jūs valgyt darotės? Sako – tai lauke, ant laužo. Bet man neskambina, jiems nefaina prašyt. Tai suradau internete naują viryklę, paprastą, nebrangią, nupirkau ir atvežiau“, – nesureikšmindama gerų savo darbų pasakoja pašnekovė.
Moteris svajoja, kad vargstančiai šeimai kas nors pagerintų būsto sąlygos, nes jos, anot B. Palavinskienės, yra antisanitarinės: visur bėga, pučia, veisiasi pelėsis.
Kartais reikia labai nedaug
Skaudžiausia moteriai visuomenėje susidariusi atskirtis, dėl kurios vargingų šeimų vaikai vien dėl to, kad yra materialiai silpnesni, patiria labai daug neigiamų emocijų.
Norintiems padėti tokioms šeimoms B. Palavinskienė pataria kreiptis į seniūnijas, nes jos geriausiai gali nurodyti šeimas, kurioms reikalinga pagalba. Taip pat, anot jos, galima kreiptis į krizių centrus, kuriuose apsigyvena moterys ir vaikai, nukentėję nuo smurto artimoje aplinkoje.
„Dažniausiai tos moterys savo namus palieka taip, kaip stovi, kartais – vien tik su chalatais, tai joms reikia visko. Ten pagalba visada priimama. Jeigu tik yra noro, galima padėti daugeliui vargstančių žmonių. Krizių centrai priima ir savanorius, ir pagalbą daiktais ar pan. Kiekvienas tą pagalbą gali siūlyti pagal savo galimybes“, – sako B. Palavinskienė.
Ji pateikia puikų asmeninį pavyzdį, kaip pasitelkus vien savo išmonę galima lengvai sukurti tikrų tikriausią stebuklą. „Prieš gimtadienį visi kaip įprastai klausinėjo, ko noriu dovanų. Iš pradžių sakiau, kad man nieko nereikia: aš nesergu drabužių „liga“, jeigu ne darbas, aš visada rengčiausi labai paprastai, nevaikštau ir po grožio salonus, nes neturiu tam kantrybės, – juokiasi ji. – Tada kilo paprasta idėja – paprašiau draugų sunešti maisto produktų. Apie mano globojamą šeimą žino ne visi draugai, tai jiems toks sumanymas buvo kaip atrakcija. Pavyzdžiui, vienų draugų, kurių tėvai gyvena ūkiškai, paprašiau, kad atvežtų bulvių, kopūstų. Klausia – tau viskas gerai? Tai taip man sunešė, suvežė visko, o po gimtadienio su kaimyne, kurios vyras turi didelę mašiną, viską susikrovėm ir išvežėm.“
Paklausta, ar ji pati ką nors už tai gauna, moteris tikina pati jaučianti dėkingumą. „Nuvažiuoju pas juos, ko nors nuvežu, išgeriam kavos. Ten aš net pailsiu nuo visų profesinių rūpesčių, kuri supa čia aplink, nes atvažiuoji pas žmones, kurie yra geri, nuoširdūs, paprasti. Taigi dar klausimas, kas daugiau išlošė – jie ar aš“, – liūdnai šypteli ji.