Gimnazija, kurioje dirba ketvirto „Herojai tarp mūsų“ nominantė Asta, nustebina savo dydžiu. Kiek vėliau, pokalbio metu, mokytoja Asta prasitaria, kad mokykla yra vienintelė Lazdijuose. Seniau, sako ji, mokinių čia buvo žymiai daugiau.
26-erius metus mokytoja dirbanti Asta pasakoja, kad niekad nėra dirbusi didmiestyje – beveik visą gyvenimą ji praleido Lazdijų rajone. Mokytoja ryškiai pamena metus, kai studijavo Vilniuje, tačiau, kad ir kaip ten patiko, ji nusprendė dėl tėvų grįžti į gimtinę. Sprendimo, sako ji, nesigaili.
„Gal ten kitokie vaikai, gal jie turi daugiau kultūrinio gyvenimo. Bet gal kaimo vietovėse šiltesni santykiai su artimaisiais, kaimynais“, – pliusus ir minusus apsvarsto mokytoja.
Nereikia stengtis pakeisti žmonių pagal save
Nors Asta pati išpuošė Kalėdoms kabinetą, fone skamba muzika, o duris varsto smalsūs ar pagalbos ieškantys kolegos, mokytoja šventai tikina, kad jai keista, jog tiek žmonių ją palaiko. „Visa mokykla susivienijo. Niekada nepagalvočiau, kad esu ne tai, kad svarbi bet, jog mokiniams rūpiu.
Keista, jaučiuosi nejaukiai, kad esu dėmesio centre. Tada pamatai, kad darbas prasmingas. Bet ne tiek chemijos dėstymas, kiek bendravimas, susitikimas, pasilabinimas“, – mąsto Asta apie „Herojo tarp mūsų“ nominaciją.
Asta pasakoja, kad mokiniai ją apibūdinti galėtų įvairiai. „Jei kartais parašai 2, tai bloga. Aš linkusi mokiniui leisti pasitaisyti, išmokti. Jie žino mano lankstumą, atlaidumą.
Turiu nuostatą, kad kiekvienas žmogus yra toks, koks yra. Nereikia stengtis jo pakeisti pagal savo nusistatymus, principus. Aišku, nepamirštant, kad jo pareiga yra išmokti, padaryti ir taip toliau. Tai jo, kaip vaiko ir mokinio pareiga. Bet kažkokios charakterio savybės... jeigu jis su tavimi nepasisveikino, tai gal jam nebuvo nuotaikos“, – sako mokytoja Asta. Anot jos, nereikia žmonių perdarinėti pagal save.
Neatsargi frazė gali lemti daug
Pasiteiravus, kokios asociacijos kyla išgirdus žodį „mokytojas“, pašnekovė neslepia, kad dviprasmiškos. „Iš vienos pusės, kaip ir jūs sakėte, atsimenu savo senus mokytojus. Galvoju, kokia aš esu mokytoja ir kokią mane mato mokiniai. Galbūt, kokia norėčiau būti, kuria kryptimi patobulėti, kad būčiau dar vertesnė mokytojos vardo.
Tas vardas turi didelę svarbą. Tai nėra vien tik mokomasis dalykas. Tai gyvenimiškų tiesų pažinimas. Pažinimas, supratimas, vertinimas, atsirinkimas. Mes turėtume padėti vaikams atsirinkti“, – sako Asta.
Pašnekovė susimąsto ir priduria, kad galbūt tai tėra jos tiesos, o mokiniai mano kitaip. Tačiau, sako Asta, ji stengiasi vertybes pateikti tokias, kokios jos nuomone yra reikalingos tikram žmogui.
Astos tikslas, kad jos mokiniai žmones vertintų ne pagal tai, kiek jie turi, o kokie yra. „Kiekybė ne visada teisingas vertinimas. Stengiuosi, kad požiūris į žmones būtų vienodame lygmenyje, ne iš viršaus“, – teigia chemijos mokytoja.
Mokytojas, tikina Asta, turi mokiniams didelę įtaką. „Pripažinkit, gal jūs turite mokytoją, kurio frazė daug lėmė. Aš irgi turiu“, – pabrėžia ji.
Pasiteirauju, kokią savo mokytojų pasakytą frazę pamena Asta. „Būk drąsi“, – susimąsčiusi sako Asta. Tokią frazę, pamena mokytoja, ji išgirdo prieš biologijos olimpiadą, o žodžiai įsiminė ir iki šių dienų.
Asta savo mokytojus prisimena kaip šiltus, tikrus ir nuoširdžius. „Jei griežta frazė, tai ji ne dirbtinė. Pasakyta tada, kada ją reikėdavo pasakyti“, – teigia pašnekovė.
„Noriu, kad mano frazės būtų pasakytos atsakingai ir atsargiai. – mintį toliau tęsia Asta. – Kitas dalykas – kiekvienas žmogus yra individualus. Vienam žmogui pasakytas sakinys, bajeris nuplaukia.
Sakykime, vienam pasakai, kad užsidėk kepurę. Jis gali pagalvoti, ko tu čia kišiesi. O kitas pagalvos, kad čia rūpinasi, kad nesušalčiau“.
Chemijos mokytoja – mokyklos Amūras
Asta prasitaria, kad dar šiandien turi mokinių, prie kurių prieiti nemoka. „Kartais jiems siūlai kažką iš „cheminės pusės“, vaidini, kad tai susiję su chemija. Pavyzdžiui, vaikas muzikantas, tai siūlai pasidomėti, iš ko padarytas jo grojamas instrumentas.
Bet yra pora žmogelių, prie kurių neprisikasu. O prieiti per tai kas jam įdomu...“, – sako Asta ir jos mintį nutraukia staiga koridoriuje suskambusi kalėdinė muzika. Mokytoja nusijuokia, kad daina „Jingle Bells“ priešventiniu laikotarpiu yra jų skambutis.
Tačiau ne tik neįprastas skambutis parodo, kad visa mokykla laukia Kalėdų. Asta pati pagamino Kalėdinę eglutę iš kolbų ir cheminių mėgintuvėlių. Šiam procesui ji dar panaudojo indikatorius, fonolftaleiną, šarmą, vario sulfatą, rašalą, švino ir jonido jonus bei kitas chemines medžiagas.
O šalia eglutės kabo amalas. Su šypsena Asta pasakoja, kad nedaugelis žino, jog egzistuoja tradicija, kad pasibučiuoti stovint po amalu tiesiog privaloma.
Iš kiekvienos šeimos emigravę po žmogų
Mokytoja džiaugiasi, kad chemijos pamokos gali vykti ir renovuotoje klasėje. Tai, anot jos, paskatina ir mokinius.
Tačiau, sako ji, yra pastebima mokymosi tendencija, kuriai įtakos turi emigracija. „Jeigu kalbame ne apie baigiamąsias klases, yra atvejų, kai tėvai jau yra išvykę į užsienį ir vaikai žino, kad ir juos išsiveš. Jei vaikas žino, kad jis greitai išvažiuos pas tėvus, noro mokytis ar būti čia neturi“, – apie situaciją Lazdijuose sako mokytoja.
Anot jos, tai nėra masinis reiškinys, tačiau klasėse pasitaiko tokių mokinių. „Jei mokinys neplanuoja stoti į užsienio mokyklą, o žino, kad važiuos dirbti, tai matosi, kad nėra noro, motyvacijos mokytis gerai.
Pasitaiko, kad klasėje toks mokinys būna ne vienas. Tai nėra masiškai, bet yra atvejų. Šiemet yra keletas tokių, kurie baigę gimnaziją išlaikys egzaminus, bet juos laikys tik tam, kad gautų atestatą ir žino, kad net užsienyje turi darbo vietą. Darbo vieta: statybos, braškės“, – sako mokytoja Asta.
Astos pamokose, tikina ji, praktiškai visi mokiniai turi aukštą motyvaciją. „Jie neplanuoja išvažiuoti. Jeigu 11-12 klasėje mokiniai yra pasirinkę chemiją, tai jų tikslas yra medicina, farmacija, maisto technologijos, veterinarija Lietuvoje“, – teigia chemijos mokytoja.
Tačiau, sako mokytoja, emigracija yra palietusi Lazdijus. „Sunku man spręsti, bet imant atskiras šeimas, tai iš kiekvienos šeimos yra išvykę žmonės. Gal ta emigracija trumpalaikė. Gal tik keliems metams. Būna visokių atvejų, bet tikrai taip, Lazdijuose yra emigracija“, – sako Asta.