„Kiek save prisimenu, visada domėjausi paukščiais. Nuo septintos klasės mokėjau visus Lietuvos paukščius mintinai. Net nereikėdavo mokytis per biologijos pamokas, pasakydavau kokio nors paukščio pavadinimą lotynų kalba ir mokytoja iš karto parašydavo man penkis“, - prisimena vyras.
Baigęs mokyklą Šiauliuose M. Čepulis meilės gamtai neišsižadėjo ir Vilniaus universitete baigė zoologijos magistro studijas. Po studijų jis dar kurį laiką dirbo su gamta susijusį darbą, tačiau sukūręs šeimą ir susilaukęs vaikų turėjo ieškoti pelningesnio užsiėmimo, todėl Marius prisijungė prie šeimyninio verslo ir ėmė prekiauti metalu. Visi gamtos dalykai buvo primiršti, tačiau neilgam.
„Pradėjau domėtis fotografija. Geriausiai pažįstu gamtą, paukščius, todėl juos dažniausiai ir fotografuodavau. Įsigijau visą reikiamą techniką. Dabar gamtos fotografija užima didžiąją dalį mano laiko“, - sako vyras.
- Papasakokite, kokia yra gamtos fotografo darbo specifika?
- Viskas priklauso nuo metų laiko. Žiemą rečiau važiuoju fotografuoti, o pavasarį, kai prasideda paukščių migracija, kai žvėrys suaktyvėja – pats darbymetis. Visa mano dienotvarkė nuo pavasario iki rudens pabaigos yra tokia: pasitikrinu orų prognozę, seku koks oras vienoje ar kitoje Lietuvos dalyje, planuoju fotosesiją tam tikroje vietoje, tada žiūriu, kaip mano darbai, ar spėju juos padaryti, ar ne, bet dažniausiai, net jei ir nespėju jų padaryti, vis tiek važiuoju fotografuoti.
Vasarą jau 3 val. nakties aš turiu būti vietoje, fotografuoju iki kokios 10 val. ryto, nuo 10 val. iki penkių dirbu. Laimei, galiu dirbti ir nuotoliniu būdu. Nuo penkių iki vakaro vėl fotografuoju. Žiemą, kai šviesos nėra daug, fotografuoju dienomis, o dirbu, kai sutemsta.
- Kodėl taip anksti pradedate fotografuoti?
- Anksti reikia pradėti, kad paukščiai nematytų, kaip ateinu į slėptuves. Turiu būti nematomas, nes tik tada paukščiai elgiasi natūraliai, tik tuomet lengviau juos nufotografuoti, o ir žvėrys aktyviausi prieš pat aušrą. Jie grįžta iš laukų saulei tekant ir išlenda iš miškų saulei leidžiantis. Jau valandą prieš tai turiu ten būti, jų laukti ir sekti.
Dažniausiai prieš tai važinėju į tam tikras vietas, darau žvalgybą. Kai žinau vietą, tada jau nuolat ten dirbu tol, kol pasiekiu rezultatą. Jį pasiekęs galvoju, ką toliau daryti.
- Kas Jums yra rezultatas?
- Toks kadras, kokio aš noriu. Pavyzdžiui, šių metų mano tikslas buvo nufotografuoti tulžį, kaip jis skrenda, pagauna žuvytę ir tuo metu, kai jis kyla iš vandens su žuvyte, jį nufotografuoti. Tas veiksmas trunka kažkurią sekundės dalį, ne visada spėja ir fotoaparatas tai pagauti. Visus metus dirbau ir tik rugsėjo mėnesį man pavyko tai užfiksuoti.
- Tokiam darbui reikia daug kantrybės ir užsispyrimo.
- Kantrybės reikia labai daug. Prieš savaitę sėdėjau slėptuvėje tris paras po aštuonias valandas, nuo septintos valandos ryto iki keturių, nuo tamsos iki tamsos, visiškai nejudėdamas ir nieko gero nepadariau. Tikėjausi, kad atskris kilnusis erelis, bet jis neatskrido. Atskrido krankliai, suopiai, tie, kuriuos ir taip esu nufotografavęs. Dažniausiai taip ir būna: praleidi savaitę terliodamasis, ieškodamas ir nieko negauni. Bet visas smagumas tame ir yra.
Jeigu mano tikslas būtų tiesiog nufotografuoti kilnųjį erelį, tai padaryti yra visiškai nesudėtinga: sumoki 300 eurų, nuvažiuoji į Suomiją, tave pasodina į namelį, duoda arbatos ir tu fotografuoji, o ereliai patys atskrenda. Juos suomiai specialiai jaukina, visas pasaulis ten važiuoja jų fotografuoti. Bet man visiškai neįdomu taip dirbti, man esmė – pats procesas. Jei aš neįklimpstu kur nors pelkėje ar nepradedu skęsti, tai kokia tada prasmė?
- Kaip atrodo Jūsų slėptuvės?
- Labai įvairiai. Jei fotografuoju žvėris ir noriu kuo arčiau jų prieiti, turiu būti mobilus, maskuojuosi dangalais. Žmonės miške dažniausiai manęs net nepastebi, praeina pro šalį ir nemato, o paukščiai labai gerai mato ir juos pratintis reikia keletą dienų. Dažniausiai, kai užsimaskuoju, nieko nesimato, tik objektyvas, tiesiog juoda skylė, bet jie vis tiek baidosi.
Jei fotografuoju paukščius, slėptuvės priklauso nuo jų rūšies. Tenka braidyti vandenyje, tūnoti jame po kelias valandas, kad galėčiau prieiti prie to paukščio. Sausumoje statau palapinę ir ją uždengiu šakomis, žolėmis. Įsirengiu slėptuves nendrynuose, tešlynuose, kasu duobes, lipu į bokštus. Neseniai sugalvojau, kad noriu nufotografuoti erelius iš viršaus, tad susiradau aukštą bokštą, padėjau masalą apačioje ir laukiau, kol jie praskris.
Pasiekiau savo tikslą, bet fotografas niekada nebus patenkintas rezultatu, o kai bus patenkintas, vadinasi, jam jau laikas į pensiją.
- Ar jūs labiau fotografas, ar gamtininkas? Jums svarbiau praleisti laiką gamtoje, ar pagauti gražų kadrą?
- Pačioje pradžioje labai svarbu buvo nufotografuoti, pagauti, apima jaudulys, azartas, adrenalinas. Bet laikui bėgant supratau, kad fotografija turi turėti prasmę. Vien tik savo ego patenkinimas daug neduoda, tik trumpalaikį džiaugsmą. Gamtosauginiai ir švietėjiški tikslai yra daug svarbesni. Kiekvienoje nuotraukoje galima tai įžiūrėti. Man svarbu parodyti savo darbus visuomenei, supažindinti būtent su Lietuvos gamta, parodyti visą jos grožį ir paskatinti ją saugoti ir globoti. Fotografija yra labai svarbi priemonė žmonėms paveikti, jei ji yra iškalbinga, ji labiau įsimenama nei ilgiausi straipsniai, kuriuos dažniausiai tingima skaityti.
- Jūsų nuotraukos turi savo misiją, kokia ji?
- Taip. Jos visada turėjo švietėjišką misiją. Jau metus savo paskyroje „Čepulio klajonės“ socialiniame tinkle „Facebook“ pasakoju apie gamtą. Matau, kad žmonės domisi. Stengiuosi įdomiau pateikti informaciją, ne tik parodyti „plikus“ kadrus, bet ir papasakoti, kaip aš fotografuoju, aprašau savo nuotykius, supažindinu su mano fotografijų objektais, pateikiu daug biologinių faktų.
- „Čepulio klajonėse“ mačiau gražių nuotraukų su stumbrais. Tiesą sakant, net nežinojau, kad Lietuvoje jų yra ir jie laisvai gyvena miškuose.
- Aš pats tik prieš penkerius metus sužinojau, kas stumbrai Lietuvoje gyvena laisvai. Tą pačią dieną išvažiavau fotografuoti. Jie yra didžiuliai, bet miške jų nepamatysi ir neišgirsi. Jie labai labai gerai girdi ir prie jų prieiti miške praktiškai neįmanoma. Fotografavau laukuose, kur jie išeidavo pasiganyti.
Žiemą stumbrai susiburia į bandas ir kartu klajoja, o vasarą, kai patelės atsiveda jauniklių, išsiskirsto. Yra laisva Pašilių banda su 22 stumbrais, o kelios didesnės bandos klajoja Kėdainių apylinkėse. Girdėjau, kad valdžia rengia stumbrų „apsaugos“ planą. Jie nori perkelti žvėris iš Kėdainių apylinkių kažkur kitur, mat stumbrai dabar gyvena per arti dirbamų laukų, nuėda derlių ir padaro žalos ūkininkams. Norima bandą išskaidyti ir perkelti kitur, uždaryti į aptvarus. Man tai nepanašu į stumbrų išsaugojimo planą.
- Mačiau ir įspūdingas baltos pelėdos nuotraukas.
- Tai buvo svajonių svajonė. Ūkininkas pranešė Ornitologų draugijai, kad pastebėjo aplinkui skraidančią pelėdą, o jie pasiuntė mane patikrinti informacijos. Tiesiog aplinkui sodybą gyvena labai daug pelių, todėl pelėda nusprendė pasilikti ten kurį laiką. Sėdėjau, laukiau jos, nieko nemačiau. Gyvenime nebuvau matęs tos pelėdos, nesitikėjau, kad ji gali būti Lietuvoje. Žmonės važiuoja į Kanadą jos fotografuoti, į tundrą. Man belaukiant pabeldė senolis į langą ir klausia: ar papūgos atvažiavai pažiūrėti? Vagi tupi ant malkų!
Griebiau fotoaparatą ir pradėjau fotografuoti įspūdingą paukštį. Tai buvo labai gera kalėdinė dovana man. Po savaitės ta pelėda išskrido. Baltoji pelėda buvo tik devintą kartą pastebėta Lietuvoje. Įdomus faktas – 1975 m. ją irgi stebėjo Čepulis.
- Daug laiko leidžiate gamtoje, ar matote pokyčių? Kokie jie?
- Nuolat būnant gamtoje ir fotografuojant, matosi, kaip keičiasi gamta. Jei prieš dešimt metų stirnų buvo ant kiekvieno kampo, ganydavosi būriai po penkiasdešimt, dabar jų tiek nebėra. Penkios-dešimt stirnų vienoje vietoje. Pagrindinė priežastis, kodėl jų mažėja, yra medžioklė, intensyvėjanti žemės ūkio veikla. Tas pats ir su paukščiais. Būna taip, kad mes čia saugome kelias rūšis, uždarome visą rezervatą dėl vienos retos rūšies, bet nuskrenda tie paukščiai žiemoti į Pietų Europą, Šiaurės Afriką ir ten jų kelis šimtus tūkstančių iššaudo medžiotojai.
Matau, kaip nyksta kai kurie paukščiai. Pavyzdžiui, juodakaklis kragas. Jų buvo labai daug, o neseniai, kai norėjau nufotografuoti, apvažiavau visą Lietuvą ir tik vienoj vietoje radau didelę koloniją. Sunku pasakyti, kodėl jų sumažėjo. Kitų paukščių, priešingai – daugėja, nes jais rūpinamasi, keliami lizdai. Pavyzdžiui, ereliai.
Šiemet buvo labai mažai paukščių. Bet negalima daryti išvadų, kad visi miršta ir ateina pasaulio pabaiga, tai gali būti įvairūs gamtos ciklai.
Daug problemų, viena iš jų – miškų kirtimai. Jei valstybiniai miškai dar prižiūrimi, privačiuose – kiekvienas daro ką nori.
- Tikriausiai patiriate daug nuotykių tiek laiko praleisdamas gamtoje, sekdamas paskui žvėris ir paukščius.
- Kartą atvažiavau fotografuoti labai reto paukščio – raguotojo krago. Jis peri balose, tvenkiniuose. Tą kartą kragai buvo įsikūrę ūkininkų užlietame lauke. Tie žmonės yra tikri herojai, nes jie užleido savo žemes paukščiams. Galėjo nusausinti lauką ir ką nors pasodinti, bet to nepadarė.
Kai jau ruošiausi eiti fotografuoti kragų, pradėjo gimdyti ūkininkų karvės ir jie paprašė mano pagalbos, kad padėčiau ištraukti veršiuką. Keturiese traukėme tą veršiuką, buvo tikras siaubas. Baigėsi tuo, kad teko su mašina jį traukti: pririšome karvę prie vienos mašinos, veršiuką prie kitos ir traukėme. Veršiukas mirė, nes buvo per didelis, manau, kad ir karvė neišgyveno, o mes buvome visi mėšlini ir kruvini. Kaip padėką nuvešiu tiems žmonėms paveikslą su kragais, kuriems jie leido perėti jų lauke.
Kartą fotografuodamas vos nepaskendau. Turiu slėptuvę įsirengęs vandenyje: ant plaustelio pasidedu fotoaparatą, šalia jo brendu ir paukščiai manęs nemato, galima prieiti pakankamai arti. Norėjau nuplaukti į salą, valties neturėjau, tad plaukiau pats, sausas nardymo kostiumas prakiuro, pradėjo leisti vandenį, o kai nardymo kostiumas prakiūra dugnan nueiti galima labai greitai. Tąkart šiaip ne taip parsiyriau.
- Kokie Jūsų ateities planai? Gal išleisite albumą apie Lietuvos paukščius?
- Lietuvoje yra apie 380 paukščių rūšių, iš jų apie 200 rūšių, kurios nuolat čia peri, kitos yra migruojančios ir retos rūšys. Mano tikslas nėra nufotografuoti visas rūšis, noriu fotografuoti kai kuriuos paukščius, kurie man patinka. Svarbu ne tik paukštį nufotografuoti, bet nufotografuoti jį įdomiame fone, parodyti ir aplinką, kurioje jis gyvena.
Manau, kad vėliau išleisiu ir knygą, bet jai reikia dar subręsti.