Įkvėptas mokytojų ir pedagogų, jis nuo 15 metų pradėjo savonoriauti Maltos ordino pagalbos tarnyboje, lankė vienišus senelius, nešė jiems karštos sriubos. Viktoras pasakoja, kad tada jis suprato savanorystės prasmę ir pamatė, kad ne karštos sriubos seneliams reikia labiausia, o bendravimo ir nuoširdaus pokalbio.
„Vargas, kai neturi draugų. Jie jaučiasi laimingi, kai turi su kuo pakalbėti, jiems reikia žmogaus šilumos, dėmesio. Vienatvė yra labai slegiantis dalykas“, - sako jis.
Seneliai ir šeimos, kurias lanko Viktoras, žino, kad vaikinas išsišiepęs atneš maisto, lauks šiltas pokalbis, tačiau jie visada nekantrauja ir kada vaikinas jiems pagros akordeonu. Muzikavimas – sena Viktoro aistra, kuria jis užsiima daugiau nei dešimtį metų: „Seneliams labiausia patinka senos lietuviškos dainos, todėl būtent jas vis prašo pakartoti. Nors dažniausiai tiesiog sako: tu grok grok, o mes paklausysime“, - šypsosi.
Spontaniškas poelgis buvo lemtingas šeimai
Apie 19 metų Viktorą DELFI pradėjo domėtis, kai gavo skaitytojos Aušros laišką. Jame moteris rašė, kad jaunuolis apvertė jų šeimos gyvenimą aukštyn kojomis ir padėjo jiems pradėti naują gyvenimo etapą.
„Esu Kauno miesto daugiavaikės šeimos mama. Noriu su Lietuva pasidalinti neįtikėtinu jaunuolio poelgiu. Tai tikras stebuklas mano šeimai. Mano dukrai jau aštuoniolika, taip pat auginu ir du trejų metukų dvynukus, tenka prižiūrėti ir labai sergančius, gulinčius pataluose tėvelį ir mamą. Visi kartu gyvenome dviejų kambarių bute. Kadangi mano vyras numirė, pati dirbti negaliu, nes turiu prižiūrėti tėvelius ir vaikus. Verčiamės labai sunkiai, taupome kiekvieną centą, nes viskas labai pabrango po euro įvedimo. Bet gyvenimas pasikeitė visai į kitą pusę, kai vieną kartą su dukra Marija vykome namo troleibusu ir labai apsipykome. Dukra vos ne vos verkė ir, lipant iš troleibuso, mus sustabdė jaunuolis su „Maltos ordino“ striuke“, - rašė ji.
Viktoras pats puikiai prisimena tą dieną: „Tas pokalbis buvo labai negražus, jos labai pykosi dėl 5 eurų, ar dukra pametė, ar kas, nežinau, bet mama labai labai pyko. Aš pagalvojau, kad man irgi visai neseniai buvo incidentas – pamečiau 10 eurų ir, pagalvojau, „bala nematė“, o jos labai pykosi, matėsi, kad tai nepasiturinti šeima. Kažkaip pagailo jų ir staiga, visiškai ekspromtu, priėjau prie jų ir pasiūliau padėti, nors visiškai nežinojau kaip tą padaryti. Žinoma, jos nustebo, atsisakė pagalbos ir piktai nusigręžė, bet aš greitai savo numerį parašiau ant lapuko ir įdėjau į kišenę.“
Vaikinas šiandien juokiasi sakydamas, kad visiškai negali paaiškinti, kas jam tada užėjo ir kaip jis išdrįso prieiti prie svetimų žmonių. Be to, jis pats buvo ką tik persikraustęs į Kauną – nepažįstamą miestą, kuriame dar neturėjo nei draugų, nei darbo, o pajamos buvo labai minimalios. „Iš tikrųjų pats nesupratau, kuo jiems galiu padėti, bet tiesiog mečiau sau iššūkį. Po kelių dienų Aušra vis dėlto perskambino, ko aš visai nesitikėjau ir susitarėme susitikti“, - prisimena jis.
Pamatė siaubingas gyvenimo sąlygas
Viktoras, pasakodamas apie tai, ką pamatė Aušros bute, vis dar sunkiai renka žodžius. „Tai buvo dviejų kambarių butas, kuriame beveik nebuvo baldų, tik kelios lovos, viena didelė spinta. Moteris pati turėjo daboti du dvynukus mažamečius ir dar savo garbaus amžiaus tėvus, gulinčius patale, nes tėvelis serga vėžiu, o mama irgi kažkokia sunkia liga“, - sako jis.
„Kiek esu savanoriavęs – nieko panašaus nemačiau. Jei pamatai kažką labai skurdžiai gyvenantį, dažniausiai tai būna kokia rizikos šeima ar koks tėvas alkoholikas joje, o čia – visiškai normali šeima, nei kas vartoja, nei kas geria, – o vaizdelis kraupus. Tikrai šokiravo“, - pasakoja.
Vaikinas ėmė laužyti galvą, kaip galėtų padėti šeimai. Pirmiausia, jis sutvarkė dokumentus, reikalingus „Maisto banko“ paramai gauti, tada suorganizavo baldus, drabužius: „Iš tikrųjų tuos baldus ir drabužius nebuvo sunku rasti, juos radau tiesiog internete, nes daug kam jų paprasčiausiai nebereikėjo, todėl tiek kauniečiai, tiek vilniečiai sutiko juos padovanoti – ir komodą atsivežėme. Tik transportą reikėjo surasti, – tai čia buvo sunkiau, savaitę laiko užtruko, kol radom.“
Visai netyčia Viktorui pavyko rasti darbą ir Aušros aštuoniolikmetei dukrai. Kadangi į visiškai naują miestą atsikraustęs vaikinas neturėjo darbo – uoliai jo ieškojo. Kai jį sutiko įdarbinti vienoje kavinėje padavėju, Viktorui atsirado ir kita galimybė – dirbti zakristijonu bažnyčioje. Smarkiai tikinčiam vaikinui tai buvo geriausias pasiūlymas, todėl padavėjo darbą jis pasiūlė Aušros dukrai.
„Pasiūliau dukrai ir jai patiko, o kadangi savo motyvacija pasirodė, kad gali gerai dirbti – dabar dirba kavinės administratore, o jos mama – virėja“, - džiaugiasi jis.
Lemtingas susidūrimas su jaunu studentu padrąsino šeimą nepasiduoti ir kabintis į gyvenimą iš visų jėgų. Susisiekus su kauniete Aušra, ji pasakojo, kad, Viktoro dėka, namai atrodo daug jaukesni, švaresni ir erdvesni, o gerų žmonių dėka jie gavo dvi lovas, dvi spintas, vieną svetainės ir vieną drabužių spintą. „Viktoras sakė, kad jam tai didelis iššūkis, bet jo elgsena, motyvacinis bendravimas ir charakteris gana greitai įkvėpė pasitikėti savimi ir pačiu juo. Labai greitai praregėjau, pamačiau, kad viltis tikrai yra.“
Moteris atskleidė, kad šiuo metu jos tėvais rūpinamasi slaugos namuose, todėl gyventi su vaikais dviejų kambarių bute tapo daug paprasčiau, atsirado ir noro džiaugtis gyvenimu.
„Praėjo penki mėnesiai, šiuo metu esu dirbanti toje pačioje vietoje, kur dirba dukra. Du sūnūs sėkmingai prižiurimi darželyje. Turime užtektinai maisto, esame aprūpinti baldais ir padoriais drabužėliais, esame laiminga ir tikinti šeima. Šiek tiek papasakojęs apie save, jis atskleidė, kad turėjo sunkią vaikystę, bet pats be galo džiaugiasi, kad nugalėjo visus gyvenimo sunkumus ir juda į priekį. Mes su dukra pastebėjome, kad jis, nors ir linksmas ir protingas, jame slypi gili depresija, kankinanti kiekvieną dieną, kurios niekam nenori parodyti. Charizmos ir Dievo meilės kupinas Viktoras Jermolovas yra pavyzdys visai Lietuvai. Nekaltinu valdžios, kad ji nesugebėjo mums padėti per penkerius metus, o čia tik eilinis studentas su neeiliniais gyvenimo tikslais ir bruožais sugebėjo visą gyvenimą apversti aukštyn kojom per 5 mėnesius", - lemtinga pažintimi džiaugiasi Aušra.
Bijo piktų komentarų
Tiesa, šia veikla jis jau aktyviai užsiima: akordeonu groja vestuvėse, veda renginius, o nuo šių metų dirbs „Marijos radijuje“. Vaikinas trokšta muzikuoti ir kada nors tapti muzikos mokytoju, tačiau labiausia jį džiugina, kai gali groti tiems, su kuriais susibendravo savanoriaudamas. Jis taip pat džiaugiasi, kad su daugeliu ryšys išlieka:
„Mes bendraujame ir toliau, susirašinėjame ar susitinkame, kalbamės, kaip kam sekasi. Labai daug ir pats išsipasakoju: apie vaikystės sunkią naštą, apie gyvenimą. Dabar jau pabendraujame kaip draugai. Jei kažkokia problema vėl juos ištinka – raginu eiti į bažnyčią, atsipalaiduoti dvasiškai. Kontaktas tikrai yra.“
Viktoras ragina kitus nebijoti daryti gerų darbų ir ragina pagalvoti apie savanorystę, pačiam jam suteikusią ne mažiau džiaugsmo ir gėrio, nei jis savanoriaudamas suteikia kitiems. „Tiesiog padrąsinu – išbandykite ir nebijokite, nes kažką blogo padaryti, pavogti – visada sugebėsime, o gerą daryti gali ne bet kas. Labai geras jausmas yra kažką gero padaryti, kad ir labai mažo, nes nuo mažų darbų ateina dideli darbai“, - tvirtai sako ji.