Tai vieta, kurioje pagalbą ir paguodą randa į alkoholizmo, narkotikų ar azartinių lošimų liūną įsukti žmonės. Pirmiausia jiems ranką ištiesia kunigas Valerijus Rudzinskas. Jis džiaugiasi, kad iki šiol atmintyje nešiojasi įkvepiančių istorijų, kai giliausioje bedugnėje buvę Pilnų namų bendruomenės nariai po 12 mėnesių trunkančios rebilitacijos išeina naujais žmonėmis.
„Pas mane atvažiuodavo ir mano pažįstamų, kurie buvo panirę į priklausomybes. Po to ir su tuometiniu vyskupu teko kalbėti ir kažkaip galvojome kurti ne bažnytinę misiją. Taip pamažu ir išsirutuliojo mintis, kad galbūt kurti bendruomenę, kad pagelbėtume šitiems visiems priklausomiems vargšams“, - bendruomenės įkūrimo priežastis vardija V. Rudzinskas. Būtent jis ir laikomas Pilnų namų bendruomenės įkūrėju.
Pagalbą priklausomybes turintiems vyrams bendruomenėje pradėta teikti dar 1997 metais. Anot kunigo, per tą laiką būta įvairių istorijų ir patirčių. Vieniems pavyko sėkmingai atsistoti ant kojų ir pradėti gyvenimą iš naujo, kitiems – sekėsi sunkiau ir su abstinencija susidraugauti nepavyko.
„Aišku, yra visokių – ir sėkmingų, ir nesėkmingų – istorijų. Toks yra gyvenimas. Matyt, labai daug priklauso ir nuo asmenybės, nuo valios pastangų, protinio subrendimo. Vienas vaikinukas pabaigęs reabilitaciją įstojo į universitetą. Jis mokėsi ypatingai gerai – gavo ir stipendiją, ir visokių pagyrimų. Jo pavyzdys labai gražus – sukūrė šeimą, augina vaikelį. Didelis džiaugsmas, kad žmogus laimingas ir motyvuotas“, - pasakoja kunigas.
Pašnekovas teigia pamenantis ir kitą itin sėkmingą prieš tai priklausomybę turėjusio vyro istoriją – jis suvokęs savo bėdą ir baigęs reabilitaciją tapo verslininku. „Jis išėjo gal prieš 7-erius metus. Iki šios dienos palaikom ryšį. Jis irgi labai gražiai gyvena“, - sako V. Rudzginas.
Paklaustas, kas sunkiausia dirbant su bendruomenės nariais, pašnekovas patikina, kad bendrauti su jais visai nesunku mat į bendruomenę jie jau atvyksta norėdami gydytis.
„Apskritai kalbant apie priklausomus, tai turbūt pats sunkiausias pirmasis žingsnis – pripažinti, kad esi priklausomas. Po to jau žmogui atsiveria galimybė gydytis. Į reabilitaciją atvažiuoja daugmaž motyvuoti. Jie jau žino, kad turi bėdą ir kad iš jos reikia gelbėtis“, - teigia V. Rudzinskas.
Tiesa, pašnekovas pripažįsta, kad dažnai pagalbos pirmieji ieškoti ima ne į pražūtingas pramogas įsitraukę vyrai, o jų giminaičiai. Tačiau, anot V. Rudzinsko, labai svarbu suvokti ir priklausomybes turinčiųjų motyvaciją, nes kitu atveju į normalų gyvenimą sugrįžti būtų sudėtinga.
„Pagalbą mes teikiame labai paprastai – yra 12 žingsnių programa, dirbantys socialiniai darbuotojai, psichologai, dienotvarkė ir kiti dalykai per metus laiko buvimo čia suformuoja blaivybės įgūdį. Pripažinus savo ligą išmokstama su ja gyventi. Priklausomybė niekur neišnyksta, neprapuola, tiesiog išmokstama su ja gyventi ir vos pajutus kažkokius abstinencijos simptomus žinoma, kaip tam pasipriešinti“, - sako kunigas.
Pašnekovas džiaugiasi, kad daugelis paslydusių vyrų išmokę gyventi blaiviai ne tik nepraranda noro kabintis į gyvenimą, tačiau ir atranda tikėjimą, kuris, anot V. Rudzinsko, ir veda žmones į priekį.
Kiekvieno žmogaus istorija – individuali. Kaip ir kelias, kurį tenka nueiti išsivaduojant iš nevilties, baimės, priklausomybės gniaužtų. Tačiau kunigas teigia besidžiaugiantis, jog net ir palikę Pilnų namų bendruomenę vyrai toliau bendrauja su pagalbos ranką ištiesusiu V. Rudzinsku ir netgi siunčia šeimos nuotraukas, džiugias akimirkas.
„Labai džiaugiuosi, kad jie gyvena gerom sąlygom, gražios šeimos, gerai uždirba. Kaip ten bebūtų, pasaulyje netrūksta įtampos ir rūpesčių, bet dauguma išsaugo tikėjimą“, - sako pašnekovas.
Jis pasakoja, kad savo gyvenimą per kelis metus ar mėnesius, vartodami narkotikus ar alkoholį, sugriauna ir išsilavinę, turtingi žmonės, todėl, anot kunigo, priklausomybė kirsti gali net to visai nesitikint.
„Taip gali nutikti kiekvienam nuovargio ar streso metu, nesusiklosčius gyvenimo aplinkybėms. Vienas tarkim prasigeria, kitas parūko, pauosto ar susileidžia. Turbūt 99 proc. visų gyventojų sunkią valandą kažkaip bandė svaigintis. Tai mano subjektyvi nuomonė. Daugumai tai neprilimpa, bet kai kuriems yra ar genetiškai silpna vieta, ar stresas ir įtampa dažnai kartojasi, ir po to jau susiformuoja įprotis arba išlenda genetika. Čia išsilavinimas, proto ar dvasinė branda ne visada padeda. Būna, kad žmogus ir nelabai iš kokios šeimos, ir nelabai išmintingas, tuo labiau mažau ir mokytas, bet ima ir susitvarko. Tiems, iš kurių kartais tikimės labai gerų rezultatų, ir nepavyksta, o tiems, kur jau atrodytų nieko neišeis – išeina ir gyvena blaiviai daug metų“, - pasakoja V. Rudzinskas.
Nors pašnekovas yra Pilnų namų bendruomenės įkūrėjas, tačiau šiandien su priklausomybes turinčiais žmonėmis, kaip pats sako, jau dirba mažai, daugiau padeda spręsti jų dvasinius klausimus, gydyti sielos randus. Vis dėlto, sako pašnekovas, priklausomybės palikti fiziniai sutrikimai ir psichologinės žaizdos iki galo taip ir neužgyja, todėl bet kurią akimirką gali atsiverti iš naujo.
Pažįstate žmonių, kuriuos drąsiai galima vadinti herojais – jie išskirtiniai asmenys, kurių darbai ar poelgiai ne tik stebina, džiugina bet ir įkvepia aplinkinius? Norite, kad geri darbai neliktų nepastebėti? Pasidalinkite savo istorijomis! Padėkite nusipelniusiems žmonės būti pastebėtiems ir įvertintais. Lauksime Jūsų istorijų el. paštu: projektai@delfi.lt. Laiško pavadinime nurodykite „Konkursui „Herojai tarp mūsų“, o parašę istoriją nepamirškite palikti savo kontaktų, kad DELFI žurnalistai galėtų su jumis susisiekti.