Snaiperis ir tardytojas, išgelbėjęs Kovo 11-osios aktą: paslėpė „žiguliuko“ bake ir išvežė nesulaukęs ryto

Jis gimė karininko šeimoje, augo geležinėje tvarkoje, taikliai šaudė, užsiiminėjo imtynėmis ir gyvenimą siejo su teise. Vis dėlto prasidėjus Sąjūdžiui Kazimieras Motieka atsisakė visko ir į jo veiklą nėrė stačia galva.

Būtent K. Motieka 1989 m. gruodžio 22 d. TSRS II liaudies deputatų suvažiavime Maskvoje pirmą kartą per 50 metų trukusį sovietinės okupacijos laikotarpį oficialiai pareikalavo grąžinti Lietuvos valstybės nepriklausomybę.

Nors buvo siūlomas Aukščiausiosios Tarybos (AT) pirmininku, teisininkas šių pareigų atsisakė ir tą pačią dieną tapo Vytauto Landsbergio pavaduotoju. Jam buvo patikimos net slapčiausios užduotys. Pavyzdžiui, Kovo 11-osios akto likimas. Tuoj po Sausio 13-osios įvykių K. Motieka šoko į seną „žiguliuką“, Kovo 11-osios aktą paslėpė kuro bake sumeistrautoje slėptuvėje ir dar naktį išvyko į Kauną.

Konstitucijos krikštatėviu vadinamas K. Motieka aktyviai veikė politikoje ir buvo itin vertinamas bendražygių. Vis dėlto, kai nebuvo išrinktas į 1992 m. Seimą, daugiau savo laimės šioje srityje nebandė. Vėl pradėjo dirbti advokatu, įkūrė savo vardo kontorą ir iki šiol, būdamas 90-ies, eina vyresniojo partnerio pareigas.

DELFI pradeda straipsnių ciklą „K11: dramatiškas trisdešimtmetis“, kuriame bus pasakojama apie ryškiausias asmenybes, prieš 30 metų padėjusias parašą ant vieno svarbiausių dokumentų Lietuvoje – Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo.

Aktą, skelbiantį, kad Lietuvoje atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas valstybės suverenių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė, pasirašė 126 deputatai, tarp kurių – ir operos solistė, jūreivis, visas būrys medikų, inžinierių ir teisininkų.

Pirmoje ciklo dalyje – apie vieną jų – K. Motieką ir jo indėlį į Lietuvą, kurioje gyvename dabar.

Šaudė kaip snaiperis, dirbo ypatingai svarbių bylų tardytoju

Būsimasis signataras augo kartu su broliu ir seserimi. Šeimos galva pulkininkas Vladas Motieka garsėjo savo inteligentiškumu ir narsumu, buvo šalto proto ir geležinės tvarkos šalininkas.

Vaikystėje K. Motiekai dažnai teko keisti gyvenamąją vietą – jis mokėsi ir Kaune, ir Ukmergėje, ir Vilniuje, ir Kėdainiuose. Nepaisant to, jaunuolis stengėsi neapleisti ne tik mokslų, bet ir sporto – užsiiminėjo sambo imtynėmis, būdamas dvidešimties tapo TSRS sportinio snaiperinio šaudymo čempionu.

Įdomu, kad net jau užimdamas svarbias pareigas AT, K. Motieka atsisakė apsaugos ir buvo pasiryžęs apsiginti pats – visą laiką nesiskyrė su tėvo paliktu vokišku pistoletu „Walther“.

Baigęs teisės krypties studijas K. Motieka kurį laiką dirbo tardytoju Vilniaus miesto ir rajono prokuratūrose. Vėliau – prokuratūros Tardymo ir Milicijos priežiūros skyrių prokuroru ir ypatingai svarbių bylų tardytoju, kol tapo Tardymo skyriaus viršininku.

Lemtingi metai: dirbo prie „Bananų baliaus“, subūrė sportininkus ir prisijungė prie Sąjūdžio

Vis dėlto galiausiai K. Motieka nusprendė užsiimti advokato praktika. Aktyviai dirbo ne tik su klientais, bet ir aplink save būrė kolegas.

„Pirmą didelį ir tikrą politinį pasitenkinimą pajutau 1988 metų birželį, kai tarp Lietuvos teisininkų mūsų partinė organizacija pirmoji įkūrė Sąjūdžio rėmimo grupę. Tada dar buvo daugybė draudimų. Mes susirinkom ir nusprendėm pradėti tvarkyti Lietuvos reikalus. Tikrai jaučiau satisfakciją“, – pripažįsta K. Motieka netrukus pasirodysiančioje biografinėje knygoje „Kazimieras Motieka – advokatas ir Lietuvos byloje“.

1988-ieji K. Motiekai, panašu, buvo lemtingi. Tuomet jis dirbo ir su „Bananų baliaus“ istorija, siekė apginti Lietuvos laisvės lygos įkūrėją Antaną Terlecką. Mitingas buvo skirtas Molotovo – Ribbentropo sutarties slaptojo protokolo (jis nusakė dviejų agresorių sandėrį, lėmusį Antrąjį pasaulinį karą ir neutralių Baltijos valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nepriklausomybės praradimą) pasmerkimui. Vidaus kariuomenė panaudojo jėgą prieš taikius gyventojus, taip pat ir gumines lazdas – „bananus“. Tiesa, baudžiamosios bylos tąkart buvo iškeltos tik dviem disidentams – Vytautui Bogušiui ir A. Terleckui. Galiausiai abu jie buvo išteisinti, o nuobaudos panaikintos.

Tais pačiais metais Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio laisvės siekis įkvėpė sporto visuomenę ir sportui prijaučiančius žmones suburti Iniciatyvinę grupę Lietuvos olimpiniam judėjimui atkurti. Šios grupės veikloje dalyvavo ir K. Motieka. 1988 m. gruodį K. Motieka kartu su kitais bendraminčiais atkūrė Lietuvos tautinį olimpinį komitetą ir buvo išrinktas šio komiteto viceprezidentu, Garbės teismo pirmininku. Pirmos nacionalinės organizacijos nepriklausomybės atkūrimas tapo įkvepiančiu pavyzdžiu visiems.

Sulaukęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio paramos, 1989 m. Raseinių rinkiminėje apygardoje K. Motieka buvo išrinktas 11-ojo šaukimo LTSR AT deputatu ir Varėnos nacionalinėje teritorinėje rinkiminėje apygardoje TSRS liaudies deputatu.

Gyveno nuolatinėje įtampoje: laukė ir radikalių, ir kruvinų Maskvos žygių

„Radikalių Maskvos žygių mes nuolatos laukėme. Tame tarpe – ir kruvinų žygių“, – specialiame renginyje Seime, skirtame paminėti Gotlando komunikato pasirašymo 25-ąsias metines, kalbėjo K. Motieka.

Šis dokumentas – vienas reikšmingiausių K. Motiekos darbo rezultatų. Švedijos Gotlando saloje pasirašytas komunikatas įtvirtino vieningą lietuvių tautos nepriklausomybės siekį – jį pasirašė Lietuvos nepriklausomybės siekiančių organizacijų, tuometinės Lietuvos komunistų partijos (LKP) ir lietuvių išeivijos atstovai.

Anot K. Motiekos, Gotlande susirinkę įvairių organizacijų atstovai neplanavo priimti tokio dokumento – idėja kilo spontaniškai. Tiesa, istorinis dokumentas neapsiėjo be kuriozo – dokumentą reikėjo atspausdinti, o spausdinimo mašinėlių amžiuje buvo galima tik pasvajoti apie lietuviškus rašmenis Švedijos saloje. Galiausiai raidės buvo iškraipytos, sudėti „kabliukai“, kad tekstas kuo labiau primintų lietuvišką.

„Ne kartą buvome iš jų pusės (Maskvos – DELFI) pavadinti išdavikais ir panašiai. Bet galų gale atėjo laikas, kada Sąjūdis ir Lietuvos laisvės lyga rado kontaktą. Ir ačiū Dievui, kad šita radikali organizacija, o taip pat ir ta nuosaikioji organizacija, kokia buvo Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis, rado bendrą kalbą. Ir iš tikrųjų tada pasijuto, kad mes drauge galime tikrai daug pasiekti“, – tą laiką prisiminė K. Motieka.

Padrąsinimas iki šiol skamba ausyse

Tvyrojusį bendrystės jausmą patvirtina ir tuometinis LKP atstovas Justas Vincas Paleckis. Jo prisiminimai cituojami Lietuvos valstybės naujojo archyvo parengtoje virtualioje parodoje, skirtoje paminėti K. Motiekos 90-metį.

„Nors neturėjau galimybės susisiekti su Vilniumi ir gauti įgaliojimus, savo parašą padėjau ir aš. Tai buvo rizika, nes LKP, kaip teisingai savo pranešime pažymėjo K. Motieka, dar nebuvo deklaravusi tokio tikslo. Švedijos lietuviai, ne visai suvokdami Lietuvos laisvėjimo spartos, siūlė man pasilikti Gotlande ir prašyti politinio prieglobsčio. Kai prasitariau K. Motiekai, kad sugrįžus į Lietuvą manęs gali laukti dideli nemalonumai, jis tvirtai tarė: „Jeigu taip atsitiktų, mes jus ginsime“. Tas ryžtingas jo padrąsinimas iki šiol man skamba ausyse“, – nurodo J. V. Paleckis.

Jau po kelių dienų apie tai ėmė rašyti Maskvos laikraščiai, tačiau dėmesį nuo to nukreipė tą patį rugpjūtį per Lietuvą, Latviją ir Estiją nusidriekęs „Baltijos kelias“. Praėjus septyniems mėnesiams ir penkioms dienoms po Gotlando komunikato pasirašymo AT paskelbė Lietuvos nepriklausomybę.

Pirmą kartą per 50 metų pareikalavo grąžinti Lietuvos nepriklausomybę

„Ypatingai K. Motiekos poleminis išradingumas ir teisininko patirtis išryškėjo diskusijose TSRS liaudies deputatų suvažiavime dėl Molotovo-Ribbentropo pakto. Suvažiavimo dauguma buvo linkusi nutylėti slaptąjį to pakto protokolą, bet deputatai iš Baltijos šalių, palaikyti Maskvos bei įvairių respublikų demokratų, sugebėjo iškovoti tai, kas pradžioje atrodė neįmanoma – pakto pasmerkimą. Tai buvo svarbus teisinis žingsnis kelyje į mūsų nepriklausomybę, pasiektas aktyviai dalyvaujant K. Motiekai“, – aiškino J. V. Paleckis.

K. Motieka iš Kremliaus tribūnos tuomet tiesiai šviesiai pasakė, kad 1940 metais, po sovietų karinio įsiveržimo, Lietuva buvo prievarta inkorporuota į Sovietų Sąjungos sudėtį. Jis paragino Sovietų Sąjungą pripažinti padarytą tarptautinį nusikaltimą prieš Lietuvą ir pašalinti jo pasekmes.

„Man teko garbė iš SSRS suvažiavimo tribūnos viešai pareikšti, kad 1940 metais sovietai Lietuvą okupavo. <...> Per naktį parašiau kalbą. Kitą dieną pranešė, kad kalbės Lietuvos atstovas. V. Landsbergis paklausė, ką parašiau. Atsimenu, kaip jis vestibiulyje, perskaitęs tekstą pasakė: „Blogai – kauks“.

Turėdamas tai omenyje, griežtu balsu perskaičiau Baltijos šalių deklaraciją apie SSRS įvykdytą Lietuvos okupaciją, apie tai, kad 1945 metais Antrasis Pasaulinis karas nors ir pasibaigė, tačiau Lietuvoje po šio karo dar 10 metų vyko partizaninis karas už Lietuvos laisvę. Suvažiavimo delegatai ir triukšmavo, ir susidomėję klausėsi: ką pasakysiu toliau? Pareikalavau, kad būtų atkurta Lietuvos valstybės nepriklausomybė.

Baigęs kalbą paprašau Baltijos šalių deklaraciją ir mano kalbos tekstą prijungti prie suvažiavimo dokumentų. Pasisukau ir ištiesiau ją Michailui Gorbačiovui – neima. Kišu po nosim – neima. Tada jis savo pavaduotojui pasakė: „Lukjanov, vozmi“ – „imk“. Anatolijus Lukjanovas paėmė“, – laikraštyje „Europos laiku“ cituojamas K. Motieka.

Buvo siūlomas AT pirmininku, bet nukirto griežtai

1990 m. kovo 11-ąją K. Motieka kartu su kitais AT deputatais pasirašė Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo aktą. Tądien net du bendražygiai kėlė ir jo kandidatūrą į pirmininkus, pristatydami jį kaip didelį eruditą, aukštos kultūros ir itin tolerantišką žmogų.

Vis dėlto K. Motieka rinkimuose dalyvauti atsisakė ir paprašė visus balsus, kurie būtų skirti jam, skirti V. Landsbergiui. Kai iš salės nuskambėjo klausimas, kokie yra atsisakymo motyvai, jis nukirto griežtai: „Man atrodo reglamente nenumatyta, kad aš turėčiau padaryti išpažintį, kokie motyvai“.

Apie griežtą K. Motiekos būdą yra pasakojęs ir apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas. Iškart po Kovo 11-osios jie kalbėjosi.

„Jūs man sakote: „Negi tu galvoji, kad už 300 km sėdės švedai, valgys bananus ir žiūrės, kaip mus čia pjauna? Negi tu tuo tiki?“ O aš atsakau: „Netikiu“. Bet logikos buvo iš tikrųjų“, – pokalbį su K. Motieka prisiminė R. Bogdanas, paaiškindamas, kad bananai tuomet atrodė kaip stebuklas žemėje.

Aktą išvežė naktį, paslėptą „žiguliuko“ kuro bake

Nedaug žinoma ir istorija, kaip K. Motieka bandė išsaugoti Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą. Į šį dokumentą jis žiūrėjo kaip į Lietuvos nepriklausomos valstybės pasą ir jos ateities garantiją.

„Vakare, gana vėlokai, arti vidurnakčio – tomis dienoms visą laiką buvau Seime, ten ir miegojau, man koridoriuje moja K. Motieka. Kažkur ėjau, liepė palaukti, nurodęs, kad reikia pakalbėti, yra svarbus reikalas. Sako, reikia Kovo 11-osios aktą iš čia išvežti. Pasakiau, kad supratau, pradėsime organizuoti žmones. Bet K. Motieka nukirto, kad nereikia jokių žmonių, jokių organizavimų, vešim dviese. Kur? Į mišką? Ne, sako, vešim į Kauną“, – tos dienos įvykius DELFI prašymu prisiminė signataras ir tuometinis naujais susiformavusio Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas Mečys Laurinkus.

Jis aiškino dar paklausęs, ar šią užduotį jie tikrai atliks dviese, kokiu transportu vyks, tačiau išgirdęs tik tiek, kad važiuoti reikės K. Motiekos „žiguliuku“, jis pats jį ir vairuos. Kaip paaiškėjo vėliau, K. Motieka išardė automobilio kuro baką ir įrengė jame dokumento slėptuvę.

„Paklausiau, pas ką ten vešim, bet K. Motieka tenurodė, kad pasakys vėliau. Dar pasiteiravau, ar V. Landsbergis bent žino. „Viskas tvarkoj, Mečy, viskas tvarkoj“, – išgirdau. Jei viskas tvarkoje, daugiau ir nebeklausinėjau“, – patikino M. Laurinkus.

Vyrai į kelionę leidosi tuoj po pokalbio. M. Laurinkus pasakojo, kad nuo susitarimo iki susėdimo į automobilį galėjo būti praėjęs vos pusvalandis. Pakeliui pašnekovas ir sužinojo, kad važiuoja pas kardinolą Vincentą Sladkevičių.

Susitikimą su kardinolu iki šiol pamena iki detalių

„Pasukome į centrą, kur kardinolas ir gyveno. K. Motieka man pasakė, kad prieš tai turi paskambinti. Tuo metu gatvėse dar stovėjo telefonų automatai. Man įsiminė, kad ilgokai kalbėjo. Galvojau, tik pasakys ir viskas. Paskui paaiškėjo, kad jo pokalbis vyko ne tiesiogiai su kardinolu. Šis esą sirgo, metas vėlyvas, bandyta susitarti dėl susitikimo kitu metu. Matyt, tas žmogus paties reikalo ir nežinojo. Tačiau K. Motieka toks žmogus „iki galo“. Sako: „Reikia, viskas sutarta, kokiu reikalu – kardinolas žino“, – aiškino M. Laurinkus.

Kardinolas juos galiausiai priėmė tą pačią naktį. Nors buvo matyti, kad jis išties jaučiasi blogai, svečiams pasiūlė prisėsti, arbatos. Kaip pamena M. Laurinkus, K. Motieka iš karto prabilo apie reikalą, dėl kurio atvažiavo. Paaiškino, kad V. Sladkevičiaus namai – vienintelė dokumentui saugi vieta, tikėjosi, kad, jei čia vyktų krata, Vatikanas sukeltų didelį skandalą.

„Aš iš to pokalbio supratau, kad, ko gero, kai jie tarėsi susitikti, K. Motieka nebuvo minėjęs, kodėl jis nori atvažiuoti. Matyt, telefonu jis nenorėjo nieko sakyti – labai protinga, pokalbių buvo klausomasi. Kardinolas susikaupė, aiškiai buvo matyti, kad galvoja, bet neilgai tai truko. Po minutės sako: „Gerai, aš pasistengsiu padėti“. Matyt, jis suprato, kad čia nereikia nei klausimų, nei aiškinimų – kaip, kiek laiko, kas pasiims, su kuo sutarta ir panašiai. Aiškiai buvo matyti, kad žmogus labai greitai susigaudė, apie ką kalbama ir ko norima. Tik labai protingas žmogus gali taip tyliai ir ramiai viską apgalvoti ir nuspręsti“, – įsitikinęs M. Laurinkus.

Įvykdę užduotį vyrai iš karto sėdo atgal į automobilį ir išvyko į Vilnių, į Seimą. Kardinolo namuose Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas išbuvo apie metus, kol jį pasiimti atvyko Algirdas Brazauskas.

Tapo vienu iš Konstitucijos krikštatėvių

K. Motieka dalyvavo AT rengiant 1992 m. Konstitucijos projektą ir dėl jo siekiant tautos atstovų sutarimo. Kai susitarimas buvo pasiektas ir tauta Konstituciją priėmė referendumu, Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo ir įtvirtinimo darbą užbaigė.

1993 m. K. Motieka vėl grįžo dirbti advokatu. Po trejų metų jis įkūrė savo vardo advokatų kontorą, vėliau tapo jos vyresniuoju partneriu. K. Motieka dešimtmetį užėmė Vilniaus universiteto Tarybos Pirmininko pareigas, buvo ir Valstybinės apdovanojimų Tarybos nariu.

Kartu su žmona jie išaugino du vaikus. Praėjusių metų lapkritį K. Motieka atšventė savo 90-ąjį gimtadienį.

Atsakė į klausimą, ar dabar Lietuvoje gyventi žmonėms gera

Minint Sąjūdžio 25-erių metų sukakties progą, K. Motieka Seime rėžė kalbą, kurioje pabandė atsakyti į klausimą, ar dabar Lietuvoje gyventi žmonėms gera, dėmesį atkreipė ir į didžiausias šalies problemas.

„Atsakymą į klausimą, ar Lietuvoje gyventi žmonėms gera, duoda didelė mūsų tautiečių emigracija uždarbiauti į užsienį. Gausios emigracijos faktas rodo, kad mūsų valstybės valdžių veikloje įsigalėjo abejingumas žmogui ir sąjūdietiškos dvasios stoka“, – tuomet teigė K. Motieka.

Jis taip pat stebėjosi, kodėl valstybė gyvena ne pagal pajamas ir skolintais pinigais kemša finansines skyles.

„Kalbama, kad mūsų visuomenės nariai sensta ir nėra, kam uždirbti pensijų. Tokia mintis mums nuolat peršama nuolatos ir nuolat tvirtinama, kad dėl to kalta emigracija, bet iki šiol nėra sprendžiamos mūsų potencialių emigrantų, materialinių vertybių kūrėjų, mokesčių mokėtojų, darbingos visuomenės dalies problemos“, – dėl ko jam vis dėlto skauda širdį, pripažino K. Motieka.