Nuku Hiva, Taitis, Tuamotu, Rangiroa, Bora bora, Rajatėja, Moorėja – skamba kaip burtažodžiai, kuriuos teisingai ištarus įvyks koks nors stebuklas iš „Hario Poterio“ knygos. O iš tiesų tai kerinčių Prancūzijos užjūrio valdų – Ramiajame vandenyne išsibarsčiusių Prancūzijos Polinezijos salų pavadinimai.
Šis Prancūzijos kolonijinės imperijos palikimas yra daugelio mėgstančių keliauti svajonė, tačiau ją įgyvendinti pasirinkau netradicinį kelią – apiplaukti salas jau istorija tapusia lietuviška sportine jachta „Ambersail“. 2008-2009 metais ji leidosi į tūkstantmečio odisėją aplink pasaulį, kurios metu aplankė 19 šalių 5 žemynuose.
Tiems, kas „jachtą“ įsivaizduoja kaip prabangią vandens transporto priemonę, skirtą jaukiam ir romantiškui poilsiui bei deginimuisi ant denio, pabrėžiu – čia, sportinėje jachtoje, viskas kitaip: įgulos nariai tempia virves, vynioja jas ant gervių (specialių suktukų su vertikaliu ar horizontaliu būgnu), stovi prie šturvalo, iškelia inkarą, surinkinėja burės, seka prietaisus ir miega nedidelėje bendroje kajutėje ant dviaukščių gultų, kurie laikosi ant virvučių.
Apie „Ambersail“ buvau daug girdėjusi ir numaniau, kad šis plaukimas man, kaip naujokei, bus nelengvas, tačiau nesitikėjau, kad TOKS nelegvas. „Kai nenumanai, kas tavęs laukia, tai ir nelabai bijai“, – taip raminau save ir atsakydavau į aplinkinių nuogąstavimus.
Lietuvos atstovybė kitoje pasaulio pusėje
Pažintis su jachta įvyko vienoje iš Markizų salyno salų – Nuku Hiva, į kurią su kolege Kristina atskridome iš Taičio sostinės Papeetes, apie kurią rašiau ankstesniame „Kita pasaulio pusė“ straipsnyje.
Vos išlipus iš lėktuvo ir išvydus oro uostą negalėjau nuslėpti šypsenos – tai buvo nedidukas medinis trikampio formos pastatas, kuris labiau primena kokio nors nedidelio Lietuvos miestelio autobusų stotį.
Taigi, gera valanda „kratymosi“ kalnų vingiais pikapu iš vieno salos galo į kitą norint pasiekti uostą, galima sakyti, tapo „apšilimu“ prieš artėjančią nuolatinio supimo jachtoje būseną – iš automobilio išlipau jau su lengvu pykinimo jausmu.
Nuotaiką pataisė svaiginantys gėlių vainikai, kuriuos padovanojo mūsų čia jau laukę būsimo plaukimo draugai. Iš viso plaukėme septyniese: viską sustyguojantis bebaimis kapitonas Linkus, jo „dešinioji“ ranka – kantrus ir paslaugus Darius bei mes, penki „turistai“– Vytautas, Raimundas, Marius, Kristina ir Julija. Kaip paaiškėjo eigoje, buvome puiki komanda, kurioje mane žavėjo aštrus Vytautas humoro jausmas ir anekdotai, visus užkrečiantys gera nuotaika, Raimundo stiprybė, kai ramiu veidu ir „plikomis“ rankomis ištraukdavo inkarą iš vandens, nerealūs Mariaus kadrai su dronu, kurio dėka visas mūsų pamatytas grožis bent iš dalies pasiekė ir Lietuvą, ir puikioji Kristina, trykštanti energija, pozityvumu ir visus aplinkinius įtraukianti į šokius.
Pasidaliję pirmaisiais įspūdžiais, apsidairėme aplink ir išvydome vaizdą kaip iš atviruko: vandenyje plūduriavo daugybė jachtų ir katamaranų su Prancūzijos, Norvegijos, Šveicarijos vėliavomis. Tarp visų tų akinančiai baltų gražuolių išsiskyrė būtent mūsiškė – 60 pėdų ilgio ryškiai geltona sportinė jachta su 9 aukštų namo aukščio stiebu. O išvydus regsitracijos numerį „LTU1000“ mane užpildė pasididžiavimo jausmas. Vėliau pačiame „Ambersaile“ jaučiausi tarsi Lietuvos atstovybėje kažkur vidury Ramiojo vandenyno – ten galiojo lietuviškos taisyklės ir įstatymai, skambėjo lietuviška muzika bei nuolat buvo kalbama apie Lietuvą.
Netrukus įsitikinome, kad „Ambersail“ uostuose sulaukia ne mažiau dėmesio negu „Lamborghini“ pasirodymas Vilniaus gatvėse. Dar Nuku Hivos krante sutikti buriuotojai su pavydu klausė, kas čia per jachta, kokiose rungtynėse ir kelintais metais yra plaukusi, kur mes su ja keliaujame. Užsieniečiai stebisi, kad atsiranda tiek daug drąsių lietuvių, pasiryžusių plaukti sportine jachta didelius atstumus. Tada ir vėl ėmiau didžiuotis, nors vis dar nenutuokiau, kas manęs laukia.
Nustebau, kai kapitonas Linkus pasiūlė tą pačią dieną dar neplaukti, kad spėtume apsiprasti su laivu per naktį. Tik vakarop gumine valtimi nuplaukėme į jachtą, artimiausias porą savaičių tapsiančia mūsų namais. Pirmoji staigmena buvo tai, kai net stovinčioje jachtoje ėmė suktis galva ir slysti žemė iš po kojų – įsikūrinėti ir dėliotis daiktus buvo gana komplikuota. Tik tada prisiminiau visus tuos patyrusių buriuotojų patarimus „imk kuo mažiau daiktų, turėsi daugiau laisvės ir patogumų“. Bet apie tai kiek vėliau.
Nakvojome jachtoje ir ryte džiūgavau, kad užmigau gana lengvai ir miegojau labai kietai. Matyt tam įtakos turėjo dvi paras trukusi kelionė iš Lietuvos su keliais persėdimais ir ilgais laukimo tarpais oro uostuose. Nespėjus pasidžiaugti, prasidėjo pats įdomumas.
Pirmieji įspūdžiai
Ryte kapitonas Linkus įspėjo, kad iki artimiausio sausumos ploto – rojui prilygstančio bei sunkiai pasiekiamo Rangiroa atolo – galime plaukti ir daugiau nei tris paras, viskas priklauso nuo vėjo greičio, tačiau turime nusiteikti, kad tai, ką šiuo metu esame apsivilkę, gali būti vieninteliai rūbai, kuriuos vilkėsime šiomis dienomis, nes pasikeisti jų į kitus paprasčiausiai neįstengsime. Higieniniai ritualai plaukiančioje jachtoje taip pat bus sunkiai įgyvendinami. Viskas dėl to, kad būnant laivo apačioje tuoj pat pakerta jūros ligos simptomai – galvos svaigulys, pykinimas, prakaitavimas. Būtent todėl mums nurodė laikytis paprastos taisyklės – tik nusileidus nuo denio kuo greičiau kristi į gultą ir nepradėti kuistis daiktuose.
Pripažinsiu, tam, kad tarp krūvos į kelioninę tašę sutrombuotų daiktų susirastume reikalingiausius bei pasidėtume juos po ranka, teko pasitelkti visą savo išradingumą bei stiprybę. Jachtai siūbuojant bet koks ilgesnis vertikalus užsibuvimas šioje mūsų bendrai gyvenamoje erdvėje buvo lydimas diskomforto jausmo skrandyje ir gausaus prakaitavimo.
Neužtruko, kol patikrinau šią taisyklę praktiškai: po policijos kratą primenančios akinių paieškos man apsisuko galva ir pakiro kojas. Paskui dar kurį laiką teko gaivaliotis ant denio, kad atgaučiau pusiausvyrą. Siekdama to išvengti ateityje, išmokau persirenginėti gulėdama ir maksimaliai apriboti savo poreikius daiktuose.
Kapitonas
Atvirai kalbant, gana griežtas kapitono tonas per instruktažą ir pasakojimas apie artėjančią kelionę ir tvarką pažadino mano vidinį balsą, kuris klausė, kodėl man nesisėdėjo namuose. Taip pat jis leido suprasti, kad jachtoje visi bus lygūs, nepriklausomai nuo lyties ir amžiaus, todėl nuolaidų tikėtis neverta.
Dar Lietuvoje prieš kelionę buvome supažindinti su kapitono funkcijomis ir prerogatyvomis, kurios apima ne vien laivo valdymą ir saugumo užtikrinimą. Štai kas man labiausiai įstrigo:
– Kapitonas vadovaujasi LR įstatymais ir kontroliuoja jų laikymąsi laive (pamenat tą paralelę su Lietuvos atstovybe vidury vandenyno?);
– Kapitonas turi teisę uždaryti asmenį į atskirą patalpą, jei to asmens veiksmai kelia grėsmę laivo, žmonių ir turto saugumui;
– Kapitonas surašo gimimo ir mirties aktą, testamentą ir yra atsakingas už laivo dokumentų saugumą paliekant laivą.
Taigi, suvokdama, kiek atsakomybės ant savo pečių neša kapitonas, kiekvieną jo žodį priėmiau labai rimtai ir su pagarba. Vėliau kapitonas Linkus visus nustebino savo neeiliniais sugebėjimais, tiek jachtos valdymo bei ekstremalių situacijų sprendimo, tiek kulinariniais, todėl supratau, kad mums labai pasisekė.
Išgyvenimo taisyklės
Jachtai pradėjus plaukti supratau, kad tai, ką maniau esant siūbavimui, buvo tik gėlytės. Ir čia atėjo gerbiamoji viešnia „nesvarumo būsena“, kuriai nuo šiol šeimininkaujant jachtoje teko iš naujo mokytis vaikščioti. Ir tai buvo panašu į girto žmogaus pastangas įrodyti, kad jam dar ne laikas namo.
„Trijų atramos taškų“ taisyklė nuo šiol tapo mūsų išgyvenimo sėkmės receptu – kol tu jos laikaisi, tol tu saugus, tačiau vos pagalvoji, kad jau pripratai prie to pasvirusio „žemės“ po kojomis kampo, ir kokia nors linksmesnė banga supurto laivą ir išverčia tave iš koto tiesiogine prasme. Todėl supratau, kad geriausia strategija – nesipuikuoti ir susitaikyti su tuo, kad svirduliuodama po denį bei laikydamasi už visų bent kažkiek iškilusių jachtos dalių, iš šalies atrodau gana neelegantiškai.
Antroji išgyvenimo taisyklė, kurios laikytis man sekėsi kiek sudėtingiau – „saugok galvą“. Sunku suskaičiuoti, kiek kartų netyčia trenkiau galvą į įvairias metalines ir medines laivo dalis. Kartą benusiimant gelbėjimosi liemenę didžiulė banga atsitrenkė į jachtą su tokia jėga, kad visi viduje buvę daiktai išsilakstė ir mano galvai kliuvo nuo gesintuvo. Laimei, tada jau buvau įgijusi imunitetą galvos trankymui ir nebejaučiau tokio skausmo.
Beje, kažkas mane bandė raminti, kad „net kapitonas kartais irgi susitrenkia galvą“, kas tarp eilučių reikštų – „kapitonas irgi žmogus“. Tačiau, kai pamačiau jį lengvu pasivaikščiojimo žingsniu judantį po jachtą, kai jis stovėjo pasviręs 60 laipsnių kampu ir lupo svogūną (ir nesilaikė „trijų atramos taškų“ taisyklės) arba nėrė po vandeniu atpainioti į koralų rifą įsipainiojusio 30 kg sveriančio inkaro su dar tiek pat sveriančia grandine, man kilo abejonių, kad jis tik paprastas žmogus.
Dar vienas dalykas, kurį buvo labai svarbu suprasti plaukiant jachta – nuo šiol nebeliko principo „kiekvienas už save“. Kiekvienas buvome atsakingi ne tik už savo, bet ir už kiekvieno įgulos nario saugumą. O juk iš pradžių net nesusimąstydavai, kad naktį įjungusi šviesą viduje gali apakinti vairininką, esantį ant denio, arba kad paliktas ne vietoje daiktas po stipresnės bangos gali nuskristi ir trenkti kam nors į galvą. Pirmomis dienomis buvo sunku pasirūpinti net savimi, ką jau kalbėti apie kitus, tačiau jau po kelių parų plaukimo ėmė formuotis komanda.
Vachtos
Pradėjus plaukti laiko skaičiavimas dienomis pradingo – nuo šiol viską skaičiavome vachtomis. Vachta – tai budėjimui ir vairavimui skirtas laikas. Vienu metu ant jachtos denio turi būti trys budintys žmonės, visi kiti tuo metu gali ir net privalo ilsėtis. Trys žmonės – tai minimalus saugumo reikalavimas tuo atveju, jei, pavyzdžiui, vienas iš narių iškristų per bortą, kitas privalėtų stėbėti jį vandenyje ir nepaleisti iš akių, o trečiasis bėgtų kviesti pagalbą ir imtųsi kitų gelbėjimo operacijai būtinų veiksmų.
Kiekvienas įgulos narys turėjome savo grafiką, kurio privalėjome griežtai laikytis – tris valandas budi ir penkias ilsiesi. Paroje man egzistavo trys laikai – 5h, 13h ir 21h. Būtent tuo metu mane miegančią timptelėdavo už kojos, kad pažadintų į budėjimą.
Įprastai pirmąją vachtos valandą bandai atsigauti po gilaus miego ir karts nuo karto pasimėgauji šaltu vandenyno bangų dušu, o antrąją jau stojies už vairo ir bandai sutramdyti jachtą, apeidama (o kartais gaudydama) bangas, kurioms taip ir knieti nuskalauti denį ir sukelti kuo daugiau triukšmo.
Vairavimas apskirtai teikė labai daug malonumo: sunku apsakyti jausmą, kai valdai galingą sportinę jachtą, tavo įgulos nariai pasitiki tavimi ir saldžiai miega savo gultuose, o aplink – vien vanduo ir nė gyvos dvasios. Esant stipriam vėjui arba štormui reikia nemažai jėgų išlaikyti vairą ir nenukrypti nuo kurso. Vairuojant naktį man teko sukaupti visą drąsą, kai lietaus debesys uždengė žvaigždes, ir mokiausi orientuotis pagal prietaisus ir nuojautą. Kai po lietaus pasirodydavo žvaigždės, niekaip negalėjau priprasti, kad jos čia atrodo kitaip. Tiesa, sunku buvo priprasti ir prie mėnulio, kuris čia buvo dubens formos.
Po vairavimo apimdavo palengvėjimo jausmas ir trečiąją vachtos valandą įprastai atsipalaiduodavau ir galėdavau įvertinti visą tą vandens stichijos grožį ir neaprėpiamumą. Tų akimirkų, kai vandenynas skandalingai ošia, o tu viduje jauti visišką ramybę, žodžiais apsakyti neįmanoma, reikia pajausti.
Tada supratau, kad vairuodama jaučiau didžiulę įtampą, kuri maloniai, bet visgi išvargina. Atėjus budėjimo pabaigai, nekildavo klausimų, ką veikti – krisdavau į savo gultą su plonu čiužinuku ir jau po minutės būdavau kietai įmigusi. Kartą net neturėjau jėgų persirengti savo permirkusių drabužių ir užmigau su jais kaip kūdikis.
Tiesa, kartais pabusdavau nuo stiprių bangų, kurios smūgiavo į mus ir po vandeniu. Gulint apačioje atrodo tarsi į laivą būtų atsitrenkęs banginis. Ilgainiui įpratau, kad tai tik jausmas, ir nustojau į tai reaguoti.
Buitis
Gyvenant jachtos ritmu maži dalykai suteikė didžiulę laimę. Iš pradžių buvo sudėtinga nusinešti puodelį kavos ant denio ir neišpilstyti bei neužkliūti, o išsiplauti dubenėlį jachtos gale persisvėrus per užtvarą išdrįsau tik po kelių dienų. Perpartusi sistemą jaučiausi laiminga. O po savaitės net išsiskalbiau.
Maistas tapo absoliučiai antraeiliu dalyku. Pirmomis dienomis kiekvienas kąsnis strigo gerklėje, maisto paprasčiausiai nesinorėjo, todėl gėrėme daug vandens ir su nuostaba žiūrėjome į kapitoną Linkų ir jo padėjėją Darių, kuriems su apetitu problemų niekada nekilo.
Valgyti dar nesinorėjo ir todėl, kad pagaminti bent kažką elementaraus atrodė nerealu. Jachtos viduje ir šiaip yra labai tvanku ir karšta, tačiau įjungus dujas ir verdant vandenį, išbūti yra beveik neįmanoma – tuoj pat išmuša karštis ir akyse tamsėja. Įsidrąsinome tik vėliau, tačiau pradėjome nuo paprastų dalykų – makaronai su tunu ar bulvės su konservais po priverstinės dietos buvo itin gardūs. Kelionei įpusėjus kolegė Kristina visus pribloškė gurmanišku patiekalu – tobulu krevečių ir žuvies kariu ir jos užkeltos kartelės perspjauti jau nebepavyko niekam.
Visi aukščiau aprašyti nepatogumai ir baimės, kuriuos įveikėme, kiekvienas burės pakėlimas ar inkaro nuleidimas, kartais net su keiksmais, kiekvienas atviras arba filosofinis pokalbis su įgulos nariu, kiekviena kapitono pastaba arba nebylus šypsnis, kiekvienas kito komandos nario tau pagamintos kavos gurkšnis – visa tai buvo ta neįkainojama ir nepakartojama patirtis, kurią dovanojo šis nuotykis vidury Ramiojo vandenyno.
Man labai pasisekė, kad viena iš mano vachtų prasidėdavo penktą ryto – pakilusi ant denio rasdavau gūdžią naktį ir turėjau galimybę stebėti, kaip per valandą išaušta rytas vandenyne, kaip kitoje nei man įprasta pusėje kyla saulė. Staiga bangos nusidažydavo švelniai rožine spalva ir tai priminė filmų specialiuosius efektus. Kol vieną rytą svirduliuodama nubėgau iki apačios pasiimti fotoaparato, spalvos pradingo. Tada supratau, kad šios akimirkos skirtos tik man ir jos liks čia, kitoje pasaulio pusėje, todėl reikia jomis mėgautis čia ir dabar.
Kadangi vėjas mums buvo palankus, pasiekėmė atolą Rangeroa jau po dviejų parų (nors planavome mažiausiai per tris). Tai buvo dvi sunkiausios ir labiausiai jaudinančios paros mano gyvenime, kurios atvėrė man iki šiol nepatirtų pojūčių horizontą. Ir nors džiūgavau išvydusi sausumą kaip koks Kristupas Kolumbas, tačiau viduje jaučiau, kad tai ne riba, galėtume per bangas skrieti daug toliau, ilgiau ir mesti savo ištvermei dar didesnį iššūkį.
Suprantu ir tiek, kad kitiems buriuotojams toks atstumas skamba „vaikiškai“. Visą šį laiką „Ambersail“ skriejo apytiksliai 10 mazgų (jūrmylių per valandą) greičiu, o mūsų vyrams pavyko pasiekti nes 30 mazgų maksimalų greitį, kai aš tuo tarpu didžiavausi 20 mazgų greičiu. Palyginimui, įprasta nesportinė jachta plaukia maždaug 7-8 mazgų greičiu. Įveikę šį plaukimą pasijutome vieningesni ir stipresni, o prieš akis dar laukė neatrasti kraštai. Apie tai, kokia staigmena mūsų lauke pasiekus sausumą – kitame straipsnyje.