Vien šis gražus įvykis, ne vieno istoriko laikomas tiesiog stebuklu, turėtų būti paskata mums ir šiandien susivienyti, pamiršti įvairius skirtumus ir žengti pirmyn. Tačiau, pirmiausia, vertėtų apžvelgti tas šimtą lemtingų dienų, kurios mus ir skiria nuo atkurtos Lietuvos šimtmečio.
Vienas įdomiausių pradžios taškų buvo toli nuo Vilniaus, Šveicarijos sostinėje Berne. Čia 1917 11 02–11 10 vyko lietuvių konferencija, kurioje jau dalyvavo ir 5 Lietuvos Tarybos nariai, būsimieji signatarai. Konferencija ne tik patvirtino nepriklausomybės su sostine Vilniuje siekį, bet ir iškėlė mintį, kad Lietuva būtinai privalo turėti uostą – Klaipėdą. Nuspręsta iš Vokietijos siekti Lietuvos valstybei tinkamo akto dar prieš taikos konferenciją, o iš Antantės – apsisprendimo teisės pripažinimo lietuvių tautai. Įžvalgiai norėta iš abiejų kariaujančių pusių užsitikrinti palaikymą savo siekiams, nes karo pabaiga dar nebuvo aiški.
Tuo metu situacija Lietuvoje sunki – visišką galią čia turinti vokiečių okupacinė valdžia, norėdama šalies ūkį panaudoti savo kariuomenės reikmėms, leido žiaurius įsakus, kurie labai apsunkino gyvenimą žmonėms. Pasirodęs be paso rizikuodavai gauti 5 metų kalėjimo bausmę. Į tai reagavo ir Tarybos nariai, kurie Vokietijoje ėmėsi ieškoti Lietuvai palankių žmonių.
Pirmininkas Antanas Smetona 1917 11 13 darė pranešimą Berlyno „Adlon“ viešbutyje siekdamas paveikti vokiečių visuomenės viešąją nuomonę Lietuvai palankia kryptimi ir jam pavyko išjudinti ledus.
Svarbu ir tai, kas vyko aplinkinėse šalyse. 1917 12 03 Revoliucijos apimtos Rusijos vadovybė pradėjo derėtis su Vokietija. Tai lėmė, kad Lietuvos Taryba galėjo tvirčiau stoti į Vokietijos pusę, bet kartu reikalauti iš jos tam tikrų nuolaidų, žinodama, kad Lietuvos faktorius bus svarbus būsimose derybose. Situacija buvo sudėtinga, nes politikai turėjo važinėti po kaimus ir šviesti žmones, kad nepriklausomybė yra geriausia išeitis. Daugybė paprastų žmonių dar nesupranto, apie kokią nepriklausomybę čia kalbama, o tik spėliojo – liksim „po vokiečiais“ ar „po rusais“.
1917 m. pabaigoje pokyčiai vyko ir Vokietijoje – vis daugiau žmonių troško taikos. Tai buvo svarbu Lietuvos atžvilgiu, nes Vokietijos politiniame elite atsirado žmonių, palaikančių Lietuvos nepriklausomybės siekį. Morališkai reikšmingas veiksmas buvo ir Suomijos nepriklausomybės paskelbimas 1917 12 06. Nenuostabu, kad netrukus Lietuvos Taryba priėmė Gruodžio 11–osios nepriklausomybės aktą. Tiesa, šis aktas buvo priimtas būtent glaudžios sąjungos su Vokietija pagrindu.
Kaizerinės Vokietijos žiaurumai, nuolatinis Lietuvos niokojimas lėmė, kad toks sprendimas visgi buvo itin nepopopuliarus tarp gyventojų. Daugelis buvo įpratę prie carinės okupacijos, be to nuo 1905 m. jautėsi šioks toks laisvėjimas, tuo tarpu nauji okupantai be ceremonijų plėšė iš šalies viską, ką rasdavo geriausio. Lietuvos politikams teko sunkiai laviruoti.
1917 12 22 prasidėjo Bresto taikos derybos tarp Vokietijos ir Rusijos. Vokietijos ir jos sąjungininkų pusėje svarbiausią vaidmenį turėjo Oberosto štabo viršininkas, Lietuvoje rezidavęs generolas Maxas Hoffmanas. Šis žmogus, nors puikus karo vadas, Lietuvos Tarybos politinę brandą lygino su savo penkerių metų dukters Lizos. Laimė, istorija parodė, kad jis buvo neteisus.
Kitas naudingas dalykas Lietuvai buvo tai, kad 1918 01 08 JAV prezidentas Woodrowas Wilsonas paskelbia tautų apsisprendimo principus (14 punktų). Deklaracija prisidėjo prie tautų apsisprendimo teisės populiarinimo ir skatino Europos tautas, tarp jų ir Lietuvą, drąsiau organizuoti savo nepriklausomas valstybes.
Dar tą pačią dieną Lietuvos Taryba nusprendė siekti visiškos nepriklausomybės atsisakant 1917 12 11 akto, kuriame buvo nustatyti amžini ryšiai su Vokietija. Netrukus 1918 01 26, Lietuvos Tarybos posėdžio metu, išsiskyrė Tarybos narių nuomonės, 4 Tarybos nariai – Jonas Vileišis, Stanislovas Narutavičius, Steponas Kairys ir, sekančią dieną, Mykolas Biržiška – pasitraukė iš Tarybos darbo. Jie nesutiko, kad Lietuva kaip nors pasižadėtų priimti Vokietijos globą, o dar labiau bijojo, kad vokiečiai neatsiųstų čia monarcho.
Kilo įtampa – liko nebeaišku, ar pavyks pratęsti darbą? Vis dėlto, likę nariai nepasidavė – 1918 01 30 Lietuvos Taryba pareikalavo, kad Rusija grąžintų išvežtas kultūros vertybes. Tai rodo, kad žingsniai jau žengiami ir savarankiškai, nelaukiant leidimo iš vokiečių. Po didelių diskusijų dėl aukšto lygio tuomet vos 26–erių metų Petro Klimo diplomatijos ir kompromisų iš abiejų pusių 1918 02 15 pasitraukę nariai paskelbė sutinkantys grįžti į Lietuvos Tarybą, kad visi drauge paskelbtų nepriklausomybės aktą. Simboliška, kad tam žingsniui nuspręsta pirmininkavimą patikėti jau tada tautos patriarcho vardą įgijusiam Jonui Basanavičiui.
Žinoma, paskelbtą nepriklausomybę dar reikėjo apginti labai sunkiu keliu. Tačiau privalu pabrėžti, kad net stipriai priklausydami nuo vokiečių valios Lietuvos Tarybos nariai gynė savo šalies žmones nuo kitų tautų interesų kartu stengdamiesi juos įtikinti laisvos Lietuvos idealu. Taip jie sukūrė ne tik pamatą mūsų Kovo 11–osios Lietuvos namui, kurio nesugebėjo palaužti pusė amžiaus trukusi okupacija, bet ir davė didžiausią pamoką, kuri lieka aktuali ir po šimto metų – kovoti už savosios valstybės viziją reikia nuolat, o pesimistų ir gąsdintojų šūkiai greit pavirsta tik aidu istorijoje.