Nauji metai Lietuvos gyventojus pasitiko su naujovėmis kaupiant pensijai. Visi iki 40 m. amžiaus dirbantieji įtraukti į antros pakopos pensijų kaupimą, jei nekaupė iki šio. Taip pat į antros pakopos pensijų fondus pinigai bus pervedami ne iš „Sodrai“ sumokėtų mokesčių, kaip iki šiol, tačiau nuskaičiuojami tiesiogiai nuo darbuotojo atlyginimo. Ekonomistas T. Medaiskis aiškina, kokia nauda iš to gyventojams ir kokią įtaką pokyčiai turės šalies viešiesiems finansams.
– Žiūrint iš gyventojų perspektyvos, kokia atnaujintos pensijų kaupimo sistemos nauda jiems?
– Matau naudą pirmiausia tiems, kas iki šiol taupė senatvei „vangiame“ 2 proc. lygyje. Jiems aiškiai pasakoma, kad toks taupymas nieko nesprendžia ir jie kviečiami arba rimčiau taupyti arba atsisakyti taupymo II pakopoje ir ieškoti kitų papildomų apsaugos senatvėje priemonių.
Tas pat pasakoma ir tiems, kas iki šiol nedalyvavo II pakopoje. Suprantama, tas taupymas jiems kainuos kiek daugiau, negu iki šiol, bet, „nauda“ tai ar ne, priklauso nuo asmens prioritetų: kas jam didesnė nauda – daugiau vartoti dabar ar geriau gyventi sulaukus senatvės.
Didesnė nauda bus gaunantiems didesnes pajamas, nes jie tiesiog sutaupys daugiau, o ta sutaupytąja suma ne taip, kaip socialiniame draudime, nereikės dalintis su sutaupiusiais mažiau. Tačiau neužmirškime, kad dabartinėje „Sodros“ sistemoje didesnes pajamas gavę apdraustieji dėl perskirstymo gauna santykinai mažesnę socialinio draudimo pensiją, ir reforma to fakto nepakeičia.
Manau, gyventojams naudinga ir tai, kad II pakopoje dalyvių lėšos bus investuojamos pagal tikslinės grupės (arba gyvenimo ciklo) pensijų fondų strategiją. Kuo vyresnis dalyvis, tuo saugiau investuojamos jo lėšos (žinoma, aukojant ir rizikingai aukštą pajamingumą). Patys dalyviai, rinkdamiesi fondus, turbūt nemokėtų taip racionaliai elgtis, ką ir rodo atlikti tyrimai.
– Kokią įtaką pakeista tvarka turės viešiesiems finansams?
– Valstybės įmoka tiems, kas dalyvavo „2+2+2“ sistemoje pilna apimtimi, nesikeičia. Tačiau įtraukiant į II pakopą tuos, kas nedalyvavo ar dalyvavo tik 2 proc. lygyje, atsiranda valstybės pažadas mokėti jiems priemoką, o tai jau papildomos išlaidos viešiesiems finansams.
Didelis viešųjų finansų pokytis yra ir tai, kad bendroji (nepriklausanti nuo mokėtų įmokų) pensijos dalis finansuojama iš bendrųjų mokesčių (valstybės biudžeto), o ne iš pensijų draudimo įmokų („Sodros“ lėšų). Kadangi abi pensijos dalys indeksuojamos tuo pačiu indeksu, tai abiejų pensijos finansavimo šaltinių suma neturėtų didėti kitaip, negu būtų turėjusi didėti ir iki reformos. Tai ir matome 2019 m. valstybės ir „Sodros“ biudžetuose, taigi pati reforma papildomai nekainuoja.
Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad ankstesnėje tvarkoje 2 proc. „atitraukęs“ iš socialinio draudimo II pakopos dalyvis tuo sumažindavo ir jam tenkančius „Sodros“ įsipareigojimus (priskaitomų apskaitos vienetų skaičių). Dabar tuos 2 proc. (virstančius 1,5 proc. dėl mokesčių pertvarkos) dalyvis sumoka tiesiai į savo pensijų fondą, taigi „Sodra“ tų pinigų kaip negavo anksčiau, taip negauna ir dabar, bet jos įsipareigojimai (priskaitomas apskaitos vienetų skaičius) minėtam dalyviui nebemažinami. O tai reiškia ne ką kita, kaip mažesnes galimybes ateityje didinti pensijas, nes reikės apmokėti įmokomis nebepadengtą padidėjusį apskaitos vienetų skaičių.
Manau, kad valdantieji tiesiog neįvykdė rinkiminių pažadų, nors ir giriasi tai padarę. Juk buvo žadėta tuos 2 proc., kuriuos II pakopos dalyviai atitraukdavo iš „Sodros“ (t.y. apie 200 milijonų), atiduoti pensininkams, t.y. „Sodrai“.
O kam atidavė? Tam, kam ir anksčiau – dalyvių sąskaitoms pensijų fonduose. Todėl 2019 m. pensijų išlaidos per abu šaltinius didėja tik privalomu įstatyme nustatytu indeksu, bet ne minėtais 200 mln.
Sąžiningai vykdant pažadus, reikėtų juos grąžinti „Sodrai“, o pensijų įmokos tarifą atitinkamai padidinti. Galima suprasti, kad finansinė disciplina neleidžia to padaryti, bet tada nereikia tvirtinti, kad anksčiau tai kaupimas buvo vykdomas pensininkų sąskaita, o dabar tai jau ne. Juk niekas nepasikeitė – tik apskaita. Todėl arba to nelemto „kartų priešinimo“ ir anksčiau nebuvo arba jis ir liko, koks buvęs.
– Kodėl iš viso Lietuvoje reikėjo įvesti antrą pensijų pakopą? Ar tai lėmė demografinės tendencijos, ar ekonominė šalies situacija?
– Rengiant 2004 m. įsigaliojusį kaupimą II pakopoje, būta įvairių motyvų. Tačiau svarbiausias iš jų, mano nuomone, buvo demografinė situacija. Buvo prognozuojami iš pradžių „geri“ laikai, kai didėja ateinančių į darbo rinką skaičius, o gausi pokario karta dar neišeina į pensiją. Po to ateina „blogi“ laikai, kai dirbančiųjų skaičius mažėja, o pensininkų skaičius ima didėti. Todėl norėta dalį pensijų draudimo įmokų iš „gerų“ laikų perkelti į „blogus“.
Kitaip tariant, norėta dalį įmokų atitraukti iš „Sodros“, kad jos įsipareigojimai nebūtų padidinti iki tokio lygio, kokio paskui nebepavyktų palaikyti. Tuo pačiu būtų atidedamos lėšos „blogiems“ laikams, kitaip tariant, sudaromas rezervas. Tačiau kur tokį rezervą laikyti? Likęs politikų rankose, jis vis tiek būtų išdalintas prieš artimiausius rinkimus. Todėl geriausias būdas atrodė laikyti jį asmeninėse kaupiančiųjų sąskaitose, kurias gina privačios nuosavybės teisė.
Paradoksalu, tačiau tai pagelbėjo, ištikus ekonominei krizei. Jei ne II pakopa, „Sodros“ pensijos prieš krizę būtų mokamos didesnės, o tai reiškia, kad dėl krizės būtų tekę jas mažinti dar drastiškiau.
Kadangi Lietuvoje pensijų finansavimui skiriama mažiau nei 7 proc. BVP, kai ES vidurkis yra beveik dvigubai didesnis, pokriziniu laikotarpiu jau tapo nebeįmanoma atitraukti nuo „Sodros“ tokią pat įmokų dalį kaip prieš krizę. Teko atsisakyti pažadų grįžti prie ankstesnio status quo ir apsiriboti tik 2 procentiniais įmokos punktais, atitraukiamais į asmenines sąskaitas pensijų fonduose, bet buvo aišku, kad to per maža žymiam priedui prie „Sodros“ pensijos. Todėl ir atsirado minėta „2+2+2“ sistema, kurioje II pakopos dalyvis dar turėjo prisidėti 2 proc. savo atlyginimo, gaudamas už tai 2 proc. vidutinio šalies darbo užmokesčio valstybės priemoką.
Supratus, kad nebepavyks papildomų ateities pensijų finansuoti iš atidedamų į pensijų fondus atskaitymų nuo socialinio draudimo įmokų, tenka tiesiog siūlyti žmonėms mokėti daugiau į savo sąskaitas tuose pensijų fonduose.
Kaip jau sakiau, sistema „2+2+2“ nuo šių metų reformuota tik buhalteriškai, o ne iš esmės: pirmi 2 proc. nebeapskaitomi kaip „Sodros“ pajamos, taigi ir kaip jos išlaidos. Kartu su antraisiais 2 proc. juos tiesiog į savo sąskaitą, o ne per „Sodros“ biudžetą sumoka pats dalyvis, taigi sistema tampa „0+4+2“, kas po mokesčių transformavimo tampa „0+3+1,5“.
– Kaip manote, ar nuo naujų metų įvesta nauja kaupimo tvarka yra tvari? Ar dar galima tikėtis, kad ateityje ji ir toliau bus keičiama?
– Vykdant kiekvieną reformą, vis tvirtinama, kad ji jau galutinė, ir sistema nebus keičiama. Taip sakoma ir šiuo atveju, bet tikrovė būna kitokia.
Manau, kad pagrindinis galimo šios reformos netvarumo veiksnys yra valstybės įmoka. Nors aiškinama, kad jos tikslas skatinti dalyvavimą kaupime, jau dabar keliamas klausimas, kodėl visi mokesčių mokėtojai turi primokėti tiems, kas papildomai kaupia savo pensijai. Jei ateities politikai sumanytų tą priemoką panaikinti (kas būtų nelengva padaryti dėl jau įteisintų „teisėtų lūkesčių“), II pakopa niekuo nebesiskirtų nuo III pakopos.
– Jei žmogus dirbo visą gyvenimą ir mokėjo mokesčius valstybei, kieno pareiga jam sulaukus senatvės pasirūpinti jo finansine padėtimi – valstybės ar paties žmogaus? Dėl kokių priežasčių šiame laikmetyje negali išsilaikyti vien valstybinė pensinė sistema? Kaip manote, ar ateityje situacija gali keistis? Ar galime sulaukti laikų, kai žmonėms užteks mokėti tik socialinio draudimo įmokas ir turėti užtikrintą senatvę be privataus ar pusiau privataus kaupimo?
– Ne vienerius metus vis atsakinėdavau į priešingą klausimą – kada pagaliau bus likviduota toji, anot klausiančiųjų neišmanėlių, „sovietinė atgyvena Sodra“ ir pagaliau pensijos taps tik privačiu reikalu? Matau, kad laikai pasikeitė. Šiuo požiūriu – į gera.
Man nepriimtinas formulavimas „pasirūpins valstybė“. Pasirūpinti vyresniąja nebedirbančia karta gali tik dirbančioji karta, o valstybė turi tik nustatyti prievolę, taisykles ir tvarką, kaip tai turi būti daroma.
Atsakymas į klausimą, kieno pareiga žmogui netekus darbingumo dėl amžiaus pasirūpinti jo finansine padėtimi, nėra toks jau vienareikšmiškas. Jis priklauso nuo šalyje pasirinkto gerovės valstybės modelio. Liberaliajame modelyje valstybė garantuoja tik minimalią apsaugą senatvėje, o likusia dalimi turi pasirūpinti pats. Konservatyviajame modelyje apsauga senatvėje suprantama kaip dirbančiųjų solidarumas su vyresniąja karta: daugiau prisidėjęs prie vyresniosios kartos išlaikymo, pasenęs įgyji didesnes teises gauti atitinkamą išlaikymą iš tuometinės dirbančios kartos.
Lietuvos socialinio draudimo sistema buvo sukurta daugiau ar mažiau remiantis šiuo principu, tačiau menkas pensijų sistemos finansavimas (dvigubai mažesnis už ES vidurkį pagal BVP dalį, skiriamą pensijoms) tepajėgia garantuoti labiau minimalią apsaugą, negu tokią, kur pensija sudarytų bent 60–80 proc. buvusių pajamų, ir ne tik minimalaus uždarbio gavėjui. Įveikti šią problemą bandoma plečiant individualią kaupiamąją dalį, kas vėlgi labiau liberaliojo modelio bruožas.
Vis dėlto tikiuosi, kad visą laiką nebūsime tokie ES mastu visiški atsilikėliai ir pensijoms skirsime didesnę BVP dalį, bent jau artimą ES vidurkiui, o ne perpus mažesnę. Tačiau tam reikia tvirtai apsispręsti, kokio gerovės valstybės modelio siekiame.
Kita vertus, pagaliau reikia įveikti įsisenėjusią problemą, kad visi šalies viešieji finansai, ne tik pensijų lėšos, Lietuvoje sudaro kur kas mažesnę BVP dalį, negu daugumoje ES šalių. Jei pavyktų bent priartėti prie ES vidurkių, manau, vien socialinio draudimo pensijos turėtų pakakti gal ir ne prabangiam, bet bent jau normaliam gyvenimui senatvėje. Kaupiamosios dalies nereiktų visiškai atmesti, bet jos neturėjimas asmeniui nebūtų pernelyg skausmingas.
– Kol kas Lietuvoje yra numatyta, kad pensinis amžius iki 2026 m. pasieks 65 m. Kaip manote, ar tai pabaiga? Ar dabartiniai 20–mečiai gali tikėtis, kad pensinio amžiaus sulauks būdami 65 metų? Ar tolimesnis pensinio amžiaus ilginimas neišvengiamas? Kodėl?
– Manau, dėl demografinio senėjimo išėjimo į pensiją amžių reikės laipsniškai didinti. Kai kurios šalys jau po truputį jį didina iki 70 metų.
Nemanau, kad tai blogai: ilgiau gyvename, tai ir dirbti reikia ilgiau. Juk būtent socialinio draudimo pensijos dydis priklauso nuo dirbančiosios kartos gausumo ir produktyvumo bei dirbančiųjų ir pensininkų skaičiaus santykio. Jei paliksime pensinį amžių nepakeistą, tiesiog vis daugiau pensininkų teks vienam dirbančiajam, o pensijos dėl to neišvengiamai mažės. Todėl geriau pensiją gauti vėliau, bet normalaus dydžio, negu anksti ir per mažą.