Nors šis incidentas nemenkai išgąsdino visus komandos narius, po apsilankymo ligoninėje Aistė Eidukaitytė tęsia misiją ir dabar jau juokauja, kad priešingai nei kiti turėjo galimybę iš arti pamatyti Kazachstano medicinos sistemą.
Silpna pasidarė susitikus su ambasadoriumi
Aistei silpna pasidarė penktadienio rytą tęsiant kelionę Astanoje. Mergina nualpo komandai susitikus su Lietuvos ambasadoriumi Kazachstane.
„Aš nesupratau, kas vyksta. Vienu metu tiesiog pasidarė labai karšta, net nespėjau pasakyti komandos draugams, kad jaučiuosi prastai. Girdėjau, kaip kalba ambasadorius, tada visi balsai nutolo, o atsibudusi gulėjau ant grindų, aplink buvo apstojusi visa komanda“, – sako ji.
Sąmonę ji buvo praradusi trumpai, ją iš karto apžiūrėjo ir pirmąją pagalbą suteikė komandos medikai, tačiau dėl patirto sužeidimo nuspręsta vykti į vietos ligoninę.
„Pirmą naktį prastai miegojau, dėl karščio ir pasikeitusio laiko ilgai negalėjau užmigti, matyt, nuovargis ir oro trūkumas patalpoje padarė savo. Man niekada nėra nutikę nieko panašaus“, – svarstė Aistė.
Nustebino seselių elgesys
Lietuvos ambasados darbuotojai ekspedicijos dalyvę palydėjo iki vietinės ligoninės, kurioje, pasak Aistės, dirba ir Lietuvos garbės konsulas Kazachstane. Čia gydomi didesnes pajamas gaunantys Kazachstano gyventojai.
„Ligoninė tikrai moderni, tačiau medicinos darbuotojų požiūris mane nustebino. Kadangi ten gydomi svarbūs asmenys, visi lankytojai vaikšto su kostiumais. Aš atvykau su šortais ir „Misija Sibiras“ marškinėliais. Tokia apranga iš karto užkliuvo čia dirbusiai seselei. Ji man sako: kas čia tave įleido?“ – stebėjosi Aistė.
Apsilankius ligoninėje, Aistės teigimu, iš karto pasijunta, kokia didelė socialinė atskirtis yra Kazachstane – daugiau uždirbantiems asmenims suteikiamos visai kitokios paslaugos nei eiliniams piliečiams. Kad ši problema Kazachstane iš tiesų egzistuoja patvirtino ir vakar oro uoste mus pasitikę Lietuvos ambasados darbuotojai. Jie tikino, kad kol kas šalis nėra susitvarkiusi ir su korupcijos problema.
„Buvo kurioziška situacija, kai ligoninėje kita sesėlė manęs kažko paklausė, bet kadangi rusiškai nekalbu idealiai, nelabai supratau ir tai ją pasakiau. „Nesupranti, tai nesupranti“ atrėžė ji man“, – juokiasi Aistė.
Tiesa, patys medikai ligoninėje, pašnekovės teigimu, dirba greitai ir profesionaliai: „Prasiskėliau smakrą, tad teko siūti. Dabar turiu dvi siūles, jas po kelių dienų teks ištraukti. Motyvacija nuo to tikrai nesumažėjo, nes pajutau didelį komandos rūpestį, o ambasados darbuotojai buvo labai paslaugūs ir operatyviai suorganizavo pagalbą. Labai tikiuosi, kad per likusias ekspedicijos dienas traumų pavyks išvengti“.
Kaitina 30 laipsnių karštis
Antrą dieną ekspedicija paliko Astaną ir iškeliavo Karagandos link. Vienose čia esančių kapinių dalyviai ieškojo lietuvių kapų, fiksavo ir tvarkė tautiečių atminties vietas.
Šį rytą Astanoje lynojo, buvo apniukę, nors išvykstant Kazachstane gyvenę lietuviai mus ramino, jog šioje šalyje lietus būtų stebuklas.
Tiesa, tokios oro sąlygos nė kiek nesutrikdė komandos, ji netgi džiūgavo, kad kol kas nejunta jokių žadėtų nepakeliamų karščių. Vis dėlto džiaugsmas buvo kiek per greitas, termometro stulpelis įdienojus pakilo virš 30 laipsnių.
Ekspedicijai šiandien nemažai laiko teko praleisti autobusiukuose, vežusiuose iki Karagandos. Man rašant šį tekstą sėdėjau viename jų su dar 16 bendražygių. Kadangi transporto priemonėje nebuvo jokio kondicionieriaus, oras į vidų pateko vos per du priekinius langus ir atdarą liuką.
Dėl šios priežasties autobuso gale sėdintys ekspedicijos dalyviai nuo kaktų ne kartą braukė prakaitą, o vos stabtelėjus nusipirkti vandens buvo atidaromos galinės autobuso durys.
„Sėdėjau autobuso viduryje, man karšta nebuvo, bet pačiame gale sėdėjusiems kelionė tikrai buvo sudėtingesnė. Ant savęs kai kurie dar laikė ir kuprines, o tarpinėje stotelėje dėl sukrauto bagažo ir laiko stokos negalėjo išlipti. Aš esu šilto klimato gerbėjas ir kol kas, po dviejų dienų, man atrodo, kad šioje šalyje galėčiau ir pasilikti“, – šypsosi Gytis Račkauskas.