Istorikai vieningo vertinimo, kas lėmė tokį ankstyvą LDK išskirtinumą ir paskui sekusį supanašėjimą su kitomis to meto valstybėmis neturi, tačiau vertinimų yra išties įdomių.
Pagonybė – daugybės dievų mišinys
Istoriko ir Vilniaus universiteto profesoriaus Rimvydo Laužiko teigimu, nereikėtų atmesti to fakto, kad Lietuva buvo paskutinė Europoje krikštą priėmusi valstybė, o pagonybė turėjo didžiulę įtaką besiformuojančiai LDK.
„Kalbėdami apie religinę toleranciją LDK, vėl turėtume grįžti į valstybės formavimosi laikus. Pagonybė, kaip pasaulėžiūrinė sistema, skirtingai nuo krikščionybės, neturi vieno, universalaus Dievo idėjos. Todėl pagoniškajame mentalitete yra visiškai suprantama galimybė kitiems turėti „kitokius dievus“, – teigė R. Laužikas, – Tai, kad Lietuvos valstybė formavosi pagoniškosios pasaulėžiūros pagrindu, lėmė politinio elito didesnę koncentraciją į savo valdinių politinį lojalumą, nei jų religines pažiūras ar kultūrą. Kitaip sakant, valdovą domino tai ar valdiniai moka mokesčius ir kariauja jo pusėje, o ne tai, kokia kalba jie namie šnekasi ar kokiems dievams meldžiasi“.
Sunku tiksliai pasakyti, kiek besiformuojančios LDK valstybės teritorijoje buvo garbinama skirtingų dievų ir dievybių, tačiau galima drąsiai teigti, kad kone kiekvienas svarbus to meto reiškinys ar daiktas turėjo tam tikrą jį saugančią ar globojančią dievybę (pvz. Dugnai – dievybė, prižiūrinti supiltus miltus, arba Dirvolira – sodybos ir laukų deivė).
Taip pat turėjo būti gana įprasta, kad kiekviena gyvenvietė turėjo savo atskiras dievybes. O norint iš vienos gyvenvietės patekti į kitą reikėjo pereiti tankius miškus ar kalvas, kurios, to meto įsitikinimu, buvo gyvenamos atskirų dievų ir dievybių.
Todėl šiame kontekste atsikraustęs krikščionių ar žydų dievas tebuvo tiesiog dar vienas iš daugybės kitų dievų.
Lietuva „sunormalėjo“?
Lietuvai XIV amžiaus pabaigoje priėmus krikštą LDK ėmė panašėti į kitas to meto Europos valstybes, tačiau kai kurios pagoniškos tradicijos ilgą laiką tebebuvo gajos tiek LDK didikų luome, tiek besikuriančioje visuomenėje.
„Žinoma, po krikšto Lietuvos valstybė ir visuomenė pradėjo intensyviai panašėti į kitas katalikiškos Europos valstybes ir visuomenes, tad XVI amžiuje (kai LDK perėjo iš viduramžių į naujuosius laikus), o ypač XVII amžiuje – poreformacinėje baroko epochoje, minėti specifiniai bruožai buvo mažiau pastebimi“, – tikino R. Laužikas.
„1387 m. Jogaila, atvykęs į Lietuvą, vadovavo Lietuvos gyventojų krikšto akcijai. Manytina, kad krikštą pirmiausia turėjo priimti kilmingieji bei Lietuvos sostinėje gyvenę pagonys, o taip pat – tam tikra valstiečių dalis“, – pasakojo Vilniaus universiteto docentas ir humanitarinių mokslų daktaras, istorikas Liudas Jovaiša. Jogailai ir Vytautui priėmus krikštą LDK oficialiai tapo krikščioniška šalimi, tačiau iki tikros krikščioniškos pasaulėžiūros įsigalėjimo teko dar gerokai palaukti.
„Nors Lietuva oficialiai priėmė krikštą XIV a. pabaigoje, tačiau realiai krikščionybė plito pakankamai lėtai. Juk tam, kad žmonės galėtų reguliariai lankyti bažnyčią (turint galvoje anų laikų keliavimo priemones), iki bažnyčios turi būti ne toliau kaip 10-12 kilometrų, o tokio tankio parapijų tinklas buvusioje pagoniškoje Lietuvos teritorijoje susiformavo tik XVI amžiaus pirmojoje pusėje, taigi, praėjus kone 150 metų po krikšto“, – kalbėjo R. Laužikas. Būtent šiuo laiku LDK labiausiai ir išsiskyrė iš kitų Europos valstybių savo religine tolerancija, šie bruožai pastebimi iki pat XVII amžiaus vidurio, po to palaipsniui prarandami.
LDK – kaip atskira kultūrinė erdvė
Dėl tokio vėlyvo krikšto LDK, kaip valstybė formavosi savotiškoje ir unikalioje kultūrinėje erdvėje. Besiformuojančiai valstybei taip pat didžiulę įtaką darė ne vienas, kaip viduramžių Europoje buvo įprasta, o net keli religiniai/kultūriniai centrai: katalikiškoji Roma ir stačiatikiškoji Bizantija. LDK buvo veikiama abiejų šių galios centrų ir netgi turėjo pasirinkimą, kuriuo keliu pasukti.
LDK dėl savo unikalios padėties įgavo nei vienai, nei kitai erdvei nepriskiriamų, o visiškai unikalių bruožų. „Lietuvos valstybės ir visuomenės formavimosi ir raidos tyrimai leidžia teigti, kad Lietuvos valstybės formavosi procesas vyko kitaip nei daugelio kitų Europos valstybių. Dėl iki pat XIV amžiaus pabaigos vyravusios pagoniškosios pasaulėžiūros, kultūrinės izoliacijos po X a. Rusios ir Lenkijos krikšto, rašto ir formalaus ugdymo sistemų nebuvimo ir ciklinio laiko supratimo Lietuvos valstybės ir visuomenės raida įgijo specifinių bruožų, nebūdingų nei bizantinei, nei katalikiškai civilizacinei erdvei“, – teigė R. Laužikas. Čia R. Laužikas remiasi istorikų Arnoldo J. Toynbee ir Leszko Moczulskio tyrimais.
„Galime kalbėti apie ankstyvojo valstybingumo laikų ir viduramžių LDK visuomenės ir valstybės raidos modelio specifiką, kuris greta despotiškojo bizantinio ir korporatyvinio katalikiškojo gali būti įvardijamas kaip savitas viduramžių Europos politinių, ekonominių ir socialinių tyrimų objektas, galbūt net atskira „civilizacinė erdvė“. LDK viduramžiai gali būti moksliškai nagrinėjami kaip savarankiškas ir specifinis fenomenas, susiformavęs pagoniškąja pasaulėžiūra grįstoje intensyvių bizantinės krikščionybės ir katalikybės sąveikų erdvėje, nes tai buvo: labai vėlai susiformavusi Europos valstybė; vienintelė Europos viduramžių valstybė sukurta ir evoliucionavusi pagoniškosios pasaulėžiūros pagrindu; valstybė susikūrusi toli nuo Europos kultūrinių ir politinių centrų“, – pasakojo R. Laužikas.
Dėl nederlingų žemių ir skurdžios ekonomikos LDK išskirtinį vaidmenį atliko karyba. Ji turėjo lemiamą vaidmenį valstybės kūrimosi procese ir jos formavime. „Šioje vietoje labai įdomus Arnoldo J. Toynbee pastebėjimas apie Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės heraldinį simbolį – Vytį, liudijantį karybos reikšmę LDK gyvenime“, – pabrėžė R. Laužikas.
Lietuviškas šimtametis karas už išlikimą
Ypatingą reikšmę LDK formavimuisi atliko vokiečių Kryžiuočių ir Livonijos ordinų atsikraustymas į kaimynines žemes ir prasidėjusi agresija. Kilusi grėsmė veikė kaip konsoliduojantis faktorius. Santykis tarp vokiškosios/katalikiškosios ir lietuviškos/pagoniškos kultūrinės erdvės buvo labai dinamiškas ir nevienareikšmis. Viena vertus – vyko kone nuolatinis karinis konfliktas. Nuo pat 1283 metų iki pat Žalgirio mūšio 1410 metais LDK ir Kryžiuočių ordino pasienis buvo tapęs dykra – nuolatiniu kovos lauku. Tai daugiau nei šimtą metų beveik be sustojimo vykusių kovos veiksmų pasekmė.
Ypatingai ordino veiksmai suaktyvėjo po 1362 metų, kai jis įsiveržęs į LDK gilumą užėmė ir sudegino Kauno pilį. Pačiam LDK išlikimui buvo kilusi rimta grėsmė, per ateinančius 20 metų ordinas surengė apie 70 žygių į LDK teritoriją. Šiuos žygius atremė Kęstučio pulkai. Būtent jis ir buvo atsakingas už kovos veiksmus vakarinėje LDK dalyje.
Viso šio konflikto metu ekonomiškai ir technologiškai stipresnis Kryžiuočių ordinas buvo remiamas visos eilės Europos valstybių. Pastiprinimo sulaukdavo ne tik iš vokiškų Šventosios Romos imperijos teritorijų, bet ir iš tokių valstybių, kaip Anglija, Bohemija (dab. Čekija) ar Danija.
Todėl galima sakyti, jog tik mažo stebuklo dėka ekonomiškai silpnesnė, rečiau apgyvendinta ir mažiau pilių turinti LDK sugebėjo atsilaikyti prieš tokią agresiją.
Tik po Vytauto ir Jogailos pergalės Žalgirio mūšyje pavyko įveikti kryžiuočių keltą grėsmę visam laikui.
Net prievartos liūne LDK liko atvira
Nepaisant beveik nenutrūkstamų kovos veiksmų, tarp kariaujančių pusių vyko intensyvūs kultūriniai mainai. „Lietuvos karas su Livonijos ir Vokiečių ordinais buvo politinio pobūdžio, ne religinis karas, – pabrėžė R. Laužikas, – Nepaisant to, Lietuvos valdovų noras ar nenoras krikštytis buvo plačiai abiejų pusių naudojamas diplomatinis argumentas. Tačiau, nepaisant karo, XIII-XV amžiais vyko labai aktyvūs idėjų mainai tarp vokiškosios ir lietuviškosios (to meto supratimu) kultūrinių erdvių. Turime suprasti, kad viduramžių kultūroje, nepaisant to, kad šalys kariavo, jų valdovai sudarė bendraeuropinį subkultūros sluoksnį (ypač po Lietuvos krikšto) ir – ne mūšio lauke – galėjo būti pakankamai geri draugai“.
Ekonomine ir technologine prasme LDK smarkiai atsiliko nuo savo pagrindinio priešo visose srityse, todėl norėdama išgyventi privalėjo greitai mokytis ir adaptuotis. Tą suvokė ir didysis kunigaikštis Gediminas, pakvietęs vokiečių pirklius ir amatininkus atvykti ir įsikurti LDK.
„Be abejo, kokio nors totalinio vokiečių ar katalikų kultūrinio ar ekonominio boikoto nebūta. Gerai žinoma apie Lietuvos pirklių komercinius ryšius su Rygos miestu, vokiečių pirkliai turėjo naudotis Gedimino pastatydintomis bažnyčiomis svarbiuose LDK prekybiniuose centruose – Vilniuje ir Naugarduke. Pagoniškąją LDK pasiekdavo ir kitos Vakarų technikos ar kultūros naujovės – karybos meno inovacijos, mūro statyba“, – teigė L. Jovaiša.
Tačiau mokomasi buvo ne tik iš vakarų, bet ir iš rytų kaimynų. „Dar intensyvesni ryšiai turėjo sieti lietuvius su Rytų kaimynais – stačiatikiais. Manoma, kad dar maždaug XII a. į lietuvių kalbą iš slavų kalbos atėjo pirmieji krikščioniškas realijas apibūdinantys skoliniai – bažnyčia, cerkvė, Kalėdos, Velykos, krikštas, kūmas, gavėnia, pasninkas ir kt.“, – tikino istorikas.
Nesant raštiškų įrodymų, kultūrų tarpusavio ryšį galima nagrinėti kalbiniu požiūriu. „Kiek vėliau, XIV a., datuojami skoliniai iš vokiečių kalbos, pvz.,Jurgis ar podė (t. y. kūmas). Būtent iš vokiečių kalbos – ir dar prieš Lietuvos krikštą – lietuvių kalboje turėjo prigyti specifinė Švč. Trejybės formulė (su įterpiniu „Dievas“). Būtent šie kalbiniai įkalčiai, nesant istorinių liudijimų, mums leidžia numanyti, jog pagoniškoje Lietuvoje krikščioniškasis gyvenimas turėjo būti gan neblogai pažįstamas, o tos žinios turėjo būti perduodamos iš kartos į kartą“, – sakė L. Jovaiša.
Deja, dėl raštiškų šaltinių stygiaus nežinoma, kiek sėkmingas buvo Gedimino kvietimas vokiečių pirkliams ir vienuoliams kurtis LDK. „Iš netiesioginių faktų galima numanyti, kad didesnė ar mažesnė vokiečių katalikų bendruomenė ikikrikščioniškame Vilniuje turėjo gyvuoti – apie tai liudija ir pranciškonų misijos gyvavimas, ir 1387 m. Jogailos dokumente jau paminėtos Pranciškonų bažnyčia Trakų gatvėje bei Šv, Mikalojaus bažnyčia. Atrodo, kad būtent šioje dabartinio Vilniaus senamiesčio dalyje dar iki Lietuvos krikšto kūrėsi savitas „katalikiškas“ miestas, kurio pradinę tapatybę iki šiol liudija Vokiečių gatvės vardas“, – sakė L. Jovaiša.
Jo teigimu, iš laiškų turinio galima spręsti, kad Gediminas toli gražu netapatino vokiečių ordino su vienintele krikščionybės apraiška. „Gedimino laiškai, kuriuose buvo skiriami „gerieji“ krikščionys (ir netgi vienuoliai – pranciškonai bei dominikonai), juos kviečiant į Lietuvą, bylotų apie tai, kad Ordinas – bent jau šio valdovo mąstyme – anaiptol nebuvo vienintelis „katalikybės“ reprezentantas“, – teigė jis
Jam antrino R. Laužikas, teigdamas, kad apie vokiečių bendruomenę LDK galima spręsti iš netiesioginių šaltinių. „Po Gedimojo laiškų Vilniuje pradėjo kurtis didelė ir įtakinga katalikiška vokiečių bendruomenė, statomos pranciškonams priklausančios katalikų bažnyčios. Iš vokiškosios erdvės perėmėme daugumą šakninių daržovių. Religijos požiūriu bene didžiausias Vokiečių ordino poveikis yra Vytauto perimtas ir Lietuvoje išplatintas, iki šių dienų svarbus Švč. Mergelės Marijos kultas“, – sakė jis. Iš viso to galima spręsti, kad kultūriniai ryšiai nepaisant konflikto buvo gana intensyvūs.
Neišvengta įtampų
Nors tarpkultūrinis bendravimas išties vyko, tačiau, dėl savaime suprantamų priežasčių, neišvengta ir kilusių tokio bendravimo įtampų. „Jei ieškotume to laikotarpio religinės netolerancijos apraiškų, bene pirmiausia prisimena legenda apie nužudytus Vilniaus pranciškonus“, – pasakojo R. Laužikas.
Pakantumas krikščionybei karų su kryžiuočiais metu turėjo tam tikras ribas, kurių peržengti buvo nevalia. Nors išpažinti tikėjimą buvo galima gana laisvai, manoma, kad platinti krikščionybę ypatingai tarp dvariškių arba kunigaikščių artimųjų buvo tabu.
„Čia reikėtų neišleisti iš akių fakto, jog toji tolerancija anaiptol nebuvo neribota. Gedimino ir Algirdo laikais dėl išpažįstamos krikščionybės buvo nukankinti trys Algirdo dvariškiai, dvi kankinystes teko patirti vienuoliams pranciškonams. Įdėmesnis žvilgsnis į šiuos įvykius leidžia spėti, kad toleruojama buvo svetimšalių ar svetimkilmių (pvz., rusėnų ar vokiečių) išpažįstama krikščionybė, tačiau turėjo būti baudžiama už mėginimus platinti krikščionybę tarp etninių lietuvių ar svarbią padėtį artimiausioje kunigaikščio aplinkoje užimančių asmenų“, – sakė L. Jovaiša.
Ilgas kelias į naują rytojų
Kad LDK valdovų akyse kryžiuočių ordinas nebuvo tapatinamas su katalikiška kultūra liudija jau vien tas faktas, kad krikštytis nuspręsta priimant būtent katalikybę, o ne LDK teritorijose gerokai labiau išplitusia stačiatikybe. Tačiau kelias į krikščionišką pasaulį LDK buvo labai ilgas ir dar gerokai po krikšto LDK visuomenė ir didikai išsaugojo tik šiam regionui būdingų bruožų.
„Valstybės virsmą į krikščionišką šalį pirmiausia reprezentuoja jos valdovo krikštas. Tad pirmasis Lietuvos christianizacijos žingsnis – didžiojo kunigaikščio Jogailos ir kitų kunigaikščių, pirmiausia Algirdo ir Kęstučio vaikų, krikštas Krokuvoje 1386 metais. Krikšto akciją sudarė dvi pusės – „negatyvioji“ ir „pozityvioji“. Iš pradžių turėjo būti naikinami pagoniški sakraliniai objektai, nepaisant senojo religinio tabu ir tuo būdu įtikinant pagonis naujo tikėjimo viršenybe“, – teigė L. Jovaiša
„Po to būsimieji krikščionys buvo pažindinami su pagrindinėmis krikščionybės tiesomis ir krikštijami. Nežinome, kokia šalies gyventojų dalis 1387 m. buvo pakrikštyta, – pasakojo jis, – Be abejo, tai negalėjo būti visi žmonės, turint omenyje ano meto žinių ir asmenų komunikacijos aplinkybes. Tad lietuvių krikštijimas turėjo tęstis ne vienerius metus. Dar ilgiau turėjo trukti naujųjų krikščionių mentaliteto kaita. Šiuo požiūriu dalis istorikų Lietuvos christianizaciją laiko esant pasibaigusią dar prieš Reformaciją, o dalis šio proceso pabaigą datuoja tik XVII a. pirmąja puse“.