Ta pati veiklioji medžiaga, skirtingi pavadinimai: ar už vaistus verta mokėti brangiau

Prieš įsigaliojant naujajam kompensuojamųjų vaistų kainynui buvo daug diskutuojama apie generinius ir originalius vaistus, pastarieji yra kur kas brangesni, todėl logiška manyti, kad jie turėtų būti ir geresni. Tačiau ekspertai vienbalsiai sutaria – jokių esminių skirtumų nėra.

„Nuomonę, kad vaisto kokybė priklauso nuo jo kainos, jau daugelį metų formuoja ir palaiko farmacijos pramonė. Nors jau seniai yra moksliškai įrodyta, kad vaisto kokybė nepriklauso nuo jo kainos. Pasaulio sveikatos organizacija ir kiti sveikatos srities ekspertai nuolatos primena žmonėms, kad renkantis pigesnį vaistą galima ženkliai sutaupyti, o generiniai vaistai yra lygiai tokie pat kokybiški kaip ir originalūs“, – prieš kurį laiką tikino sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga.

Klausimas kyla, kuo skiriasi generiniai ir originalūs vaistai, o atsakymas į jį gana paprastas – originalūs vaistai yra saugomi patento ir jų kopijuoti negalima, tačiau pasibaigus patento galiojimo laikui vaisto veikliąją medžiagą savo produkcijoje gali pradėti naudoti ir kiti gamintojai, o jų pagaminti vaistai vadinami generiniais.

Esminis aspektas, akcentuojamas ministro A. Verygos, kad vaisto pakuotė, forma ar kiti dalykai neturi jokios įtakos vaisto efektyvumui, svarbiausia – veiklioji medžiaga. Visgi ne iš vieno žmogaus teko girdėti, kad jam veikia tik vienas konkretus vaistas, o visi kiti – nepadeda.

Tačiau Lietuvos farmacijos sąjungos prezidentas prof. Eduardas Tarasevičius akcentuoja, kad reikia remtis ne subjektyvia žmonių patirtimi, o moksliniais tyrimais bei kitų šalių patirtimi.

„Paminėčiau Amerikos pavyzdį. Prieš maždaug tris dešimtmečius buvo išrašinėjama 8 proc. generinių vaistų, šiuo metu 70 proc. gydytojų išrašo generinius vaistus. Reiškia, kad šitas dalykas tikrai pasitvirtino, nereikia turėti kažkokių abejonių.

Esu vaistų chemijos specialistas ir tikrai galiu patvirtinti, kad kiekviename vaiste svarbiausia – veiklioji medžiaga. Tai yra pagrindinė veikianti medžiaga. Visos kitos medžiagos panaudojamos gaminant tabletę, kapsulę ar kitą vaistų formą yra neveiklios, vadinamosios indiferencinės“, – teigia E. Tarasevičius.

Anot profesoriaus, visuomenėje gyvuoja mitas, kad generiniai vaistai yra antrarūšiai, tačiau tai neturi jokio pagrindo.

Jau seniai yra moksliškai įrodyta, kad vaisto kokybė nepriklauso nuo jo kainos. Pasaulio sveikatos organizacija ir kiti sveikatos srities ekspertai nuolatos primena žmonėms, kad renkantis pigesnį vaistą galima ženkliai sutaupyti, o generiniai vaistai yra lygiai tokie pat kokybiški kaip ir originalūs

A. Veryga

„Noriu pažymėti vieną dalyką, kad vaistuose nėra kategorijų, nėra pirmos rūšies, aukščiausios rūšies vaistų. Tokie gali būti miltai, o vaistai yra arba kokybiški, arba nekokybiški. O yra griežta kontrolė atliekama kiekvienoje šalyje atitinkamų institucijų. Mes turime valstybinę vaistų kontrolės tarnybą ir ji nepraleidžia nė vieno vaisto, jei jis nepatikrintas ir neatitinka standartų.

Kartais pasigirsta kalbų, kad generiniai vaistai ne tokie švarūs, ne tokie gryni, tai yra tikrai neprofesionalų pasakymai, neturintys jokio pagrindo. Neįmanoma pagaminti jokio vaisto be kokių nors priemaišų, be chlorido ar sulfato jonų, bet mes tai kiekvieną dieną vartojame su maistu. Jie nekenksmingi, o viską griežtai reglamentuoja standartų rinkinys, galiojantis visoje Europos Sąjungoje“, – sako E. Tarasevičius.

Keli niuansai

Tiesa, profesorius pabrėžia, kad skirtinguose vaistuose su ta pačia veikliąja medžiaga naudojamos neveikliosios medžiagos gali skirtingai veikti žmonių organizmą.

„Kadangi nėra universalaus paciento, universalaus organizmo, suprantama, kad gali būti atvejų, kai neveikli medžiaga sukelia kokią nors alerginę reakciją, ypač jautriam organizmui. Kiekvienas žmogus žino apie savo organizmą, stebi jį, jeigu pats nenustato alergenų, tą padaryti padeda gydytojai.

Bet tai yra reti atvejai, o tokiais atvejais, jei žmogui kuri pagalbinė medžiaga, naudojama vaistų gamyboje, sukelia tam tikrus nepageidaujamus reiškinius, jie yra nežymūs, jie trumpalaikiai. Jeigu žmogus pajuto, kad jam kažkas negerai dėl tos papildomos medžiagos, žinoma, tada galima tokiam žmogui pakeisti vaistą į tą, kurį jis nori vartoti, vartojo“, – teigia E. Tarasevičius.

Tačiau jis priduria, kad dažniausiai tai įpročio klausimas, o pasakymas, kad tik vienas vienintelis vaistas padeda žmogui – nepagrįstas jokiais objektyviais tyrimais.

„Kartais tai ne tik įpročio, bet net mados klausimas. Visi geria tą. Kažkada prieškario laikais Lietuvoje buvo labai populiarus „Bayer“ aspirinas, nes tuo metu kitų veikliųjų stiprių priešuždegiminių arba priešmikrobinių vaistų nebuvo, tai visi vartojo tą aspiriną, tai buvo panacėja ir visi jį labai vertino. Tai buvo mados klausimas“, – primena profesorius.

Pašnekovo teigimu, taip pat gali skirtis generinių ir originalių vaistų galiojimo laikas, geriausias to pavyzdys būtų jau minėtas aspirinas.

„Acetilsalicilo rūgštis – tai veiklioji aspirino medžiaga. Originalus firmos išrastas preparatas gali turėti tokių savybių, kaip, pavyzdžiui, veikliosios medžiagos didesnis patvarumas. Klasikinis pavyzdys yra su aspirinu. Aspirino kristalai, užpatentuoti „Bayer“ firmos, turi specifinę struktūrą ir jie ilgiau išlieka nepakitę. Tuo tarpu acetilsalicilo rūgšties kristalai yra kitokios formos, galiojimo laikas nėra toks ilgas.

Bet tai yra visada parašyta ant kiekvieno vaisto pakuotės. Bet veikimas yra tas pats, tiesiog jis patvaresnis ir kristalai ilgesnį laiką lieka nesuskilę. Jeigu paprastas aspirinas laikomas ilgesnį laiką negu nurodyta etiketėje, gali jaustis acto rūgšties kvapas, bet ir tai nieko baisaus, ta rūgštis natūralus produktas ir nieko nuo jo neatsitinka, bet toks vaistas jau yra brokuojamas, dėl to nustatomas galiojimo laikas“, – aiškina E. Tarasevičius.

Dar vienas niuansas – technologiniai skirtumai kuriant vaistus. Profesoriaus teigimu, kai kurie vaistai gali suirti lėčiau nei kiti, todėl atrodys, kad net jei veiklioji medžiaga ta pati, poveikis kitoks.

„Suirimas gali būti ilgesnis keliomis minutėmis, taigi pacientų pojūtis gali būti, kad: ai, neveikia. Bet veikimas bus, tik po kelių minučių, todėl nuogąstauti nėra reikalo“, – ramina E. Tarasevičius.

Paklaustas, kodėl kai kurie žmonės tikina, kad vieni vaistai jiems padeda, kiti ne, nors veiklioji medžiaga ta pati, E. Tarasevičiaus tikslaus atsakymo neturėjo, anot jo, reikia kiekvieną atvejį nagrinėti individualiai, tačiau priminė apie placebo efektą.

„Žinote, vartojant vaistus egzistuoja placebo arba įsitikinimo efektas. Jis turi nemažą įtaką žmonių supratimui ir vertinimui apie vaistų veikimą. Placebo efektas kartais siekia iki 30 proc.
Įsitikinimas reiškia daug. Arba kieno nors pasakymas, gydytojo ar kaimyno nuomonė įtikina žmogų. Jis įsitikinęs, kad jam tikrai padeda, ir jis jaučia, kad jam (konkretus vaistas – DELFI) padeda geriau“, – sako profesorius.

Sutinka ne visi

Vis dėlto pozicijai, kad generiniai vaistai gydo taip pat gerai kaip originalūs pritaria ne visi. Pavyzdžiui, DELFI jau rašė gydytojo kardiologo Roko Šerpečio poziciją, kad siekimas pacientus paskatinti vartoti daugiau generinių vaistų nėra teisingas.