Visą carinės okupacijos laikotarpį nuo 1794 iki 1918 m. Lietuvos žemės imperijos sudėtyje išliko katalikybės bastionu. Priverstinė rusifikacija neatnešė deramų rezultatų. Rusijos imperija sugebėjo keletą kartų sutriuškinti sukilėlius, tačiau niekaip nesugebėjo palaužti lietuvių tikėjimo, kuris tapo pagrindine atsvara rusiškai kultūrai.
„Palygindamas galiu pastebėti, jog Latvijoje ir Estijoje, kur katalikybė nebuvo ir nėra vyraujanti religija, rusifikacija buvo sėkmingesnė, o gyventojų atsivertimas į stačiatikybę XIX–XX a. gerokai masiškesnis. Beje, kiek žinau, bent jau protestantiškoje Latvijoje šis procesas nėra nutrūkęs ir mūsų laikais“, - teigia istorikas dr. Algimantas Kasparavičius.
Nenuostabu, kad Lietuvoje po Pirmojo pasaulinio karo vėl pradėjus reikšti pretenzijas dėl atskiros ir nepriklausomos valstybės, katalikų pasaulio atstovai taip pat atsidūrė šios kovos centre – tarp nepriklausomybės aktą pasirašiusių 20 Lietuvos Tarybos narių 4 buvo dvasininkai.
Atkūrusi nepriklausomybę Lietuva turėjo sureguliuoti bei nustatyti savo santykius su užsienio valstybėmis. Tarp jų – ir Šventasis Sostas. Nors katalikai Lietuvoje sudarė daugumą, o 1920 – 1926 m. Seimuose daugumą sudarė katalikiška Lietuvos krikščionių demokratų partija, tačiau santykiai su Šventuoju Sostu išliko gana sudėtingi.
Būsimojo popiežiaus kelionė po „ūkų, ūkių ir ganyklų kraštą“
Atkurtos Lietuvos Respublikos situacija tarptautinėje arenoje buvo kiek dviprasmiška. Nors Paryžiaus taikos konferencijoje Woodrow Wilsonas skelbė apie tautų apsisprendimo principą, tačiau Lietuvai Europa buvo numačiusi kitokią ateitį – bendroje valstybėje su Lenkija.
Tokią strategiją brėžiantys Europos politiniai lyderiai suvokė, kad toks variantas būtų saugiausias ateityje – tvirta atkurtos Abiejų Tautų Respublikos bei Latvijos, Estijos, Suomijos sąjunga sudarytų galingą gynybinę sieną, saugančią Europą nuo Vokietijos ar Sovietų Sąjungos agresijos. Tačiau Lietuva turėjo kitų planų.
Šventojo Sosto dėmesys taip pat krypo į Rytų Europą. Naujosioms valstybėms buvo skiriami apaštališkieji vizitatoriai, o didesnėms valstybėms, su kuriomis Vatikanas užmezgė diplomatinius santykius – nuncijai. Lietuva, Lenkija nebuvo išimtis, tačiau Vatikano pozicija atspindėjo dalies Europos norus matyti bendrą Lietuvos ir Lenkijos valstybę.
„1918 m. balandį popiežius Benediktas XV vyskupą Achille Ratti paskyrė apaštališkuoju vizitatoriumi Lenkijai, Lietuvai, Latvijai ir Estijai. 1919 m. kovą, po to, kai Vatikanas Lenkijos valstybę jau pripažino de jure, popiežius vyskupą paaukštino – paskyrė Lepanto tituliniu arkivyskupu ir Vatikano nuncijumi Lenkijai, kartu jį palikdamas ir vizitatoriumi Lietuvai“, - pasakoja dr. Algimantas Kasparavičius.
Italas Achille Ratti turėjo išspręsti Lietuvos bažnytinės provincijos klausimus, informavo Vatikaną apie situaciją šalyje. Tam reikalui šis 1920 m. sausio 24 – 29 d. iš Lenkijos atvyko į Lietuvą. Kelionės pradžioje aplankė esmine konflikto su lenkais ašimi laikytą Vilnių, vėliau leidosi į Kauną.
„Sausio 29–30 d. spaudžiant beveik 30 laipsnių šalčiui su tam tikrais kelionės nuotykiais (dėl šalčio sugedo garvežys ir kelias valandas teko laukti kito...) atvyko į lietuvių laikinąją sostinę Kauną. Geležinkelio stotyje vizitatorių pasitiko pats prezidentas Antanas Smetona, Augustinas Voldemaras ir kiti“,- tęsia dr. Algimantas Kasparavičius.
Vizitatorius šalį lankė ir 1920 m. kovo mėnesį. Tačiau tą kartą kelionės tikslas buvo Ryga, todėl daugiausia šalį matė pro traukinio langą. Tiesa, ši, panašu, jam padarė įspūdį. A. Kasparavičiaus teigimu, tai galima rasti ir atsiminimuose:
„Ilga kelionė traukiniu per Lietuvą ir Žemaitiją tuomet paliko labai gilų įspūdį. Pasak jo sekretoriaus Ermenegildo Pellegrinetti, mąsliai žvelgdamas pro traukinio langą A. Ratti konstatavo, kad tas „ūkų, ūkių ir ganyklų kraštas", ko gero, visoje Europoje išliko labiausiai archajiškas ir nepakitęs nuo viduramžių“.
Vis dėlto, tuometiniam Vatikano diplomatui Lenkija buvo svarbesnė partnerė ir konstruktyvių sprendimų priimta nebuvo. Vatikanas Lietuvos valstybę de jure pripažino 1922 metų pabaigoje.
Tuo metu, kai Kaišiadoris, Kauną, Mažeikius ir Vilnių aplankęs, prie vieno stalo su Lietuvos politikais sėdėjęs Achille Ratti pasauliui jau buvo žinomas Pijaus XI vardu.
„1922 m. vasarį A. Ratti išrinktas Šventuoju Tėvu ir pasivadinęs Pijumi XI, vėlesniais metais prie progos visuomet šiltai ir mielai prisimindavo tą „ūkų, ūkių ir ganyklų" šalį, atsiliepdavo apie dialogus su vyskupu Karevičiumi, kurį bičiuliškai vadino tiesiog „Karu", Smetona ir Voldemaru“, - teigia dr. Algimantas Kasparavičius.
Dužę dvasininko langai
Lietuva ir Lenkija konfliktavo visą tarpukario laikotarpį. Lenkų užimtas Vilnius vedė į visišką valstybių izoliaciją ir trukdė Europos galios centrų vizijoms sukurti tvirtą kordoną, kuris ateityje galėtų apginti Vakarų Europą nuo komunizmo bacilos. Kad tai įmanoma, Juzefas Pilsudskis įrodė 1920 m. prie Vyslos sumušęs bolševikus ir sustabdęs jų intervenciją.
Vatikanas į Lietuvą taip pat žiūrėjo pro lenkiškus akinius. Pijus XI, nors ir asmeniškai pažinojo dalį Lietuvos politikų, tačiau atsverti Lenkijos interesų tai nepadėjo. Maža to, panašu, kad lietuviai į Vatikaną taip pat žiūrėjo kaip į politinę struktūrą. Nors religija buvo itin svarbi, tačiau tarpukario nesibodėta iškulti ir pasiuntinių langų.
1925 metais akmenys skrido į apaštališkojo vizitatoriaus Antonio Zecchnini langus. Priežastis paprasta – Vatikanas su Lenkija sudarė konkordatą, kuriuo Vatikanas Lenkijai pripažino ir Vilnių. Laiko iš naujo įstiklinti langus vizitatorius turėjo vos tris mėnesius, nes Lietuva jį išsiuntė iš šalies.
„Konfliktuodama su Šventuoju Sostu Lietuva tuomet nebuvo vienintelė balta varna Europoje. Panašiai tarpukario metais klostėsi ir Čekoslovakijos santykiai su Vatikanu. Tačiau Lietuvos atveju didysis paradoksas buvo tas, kad diplomatiniai santykiai tarp šalių nutrūko tuo metu, kada Vyriausybėje buvo vien krikščioniškosios demokratijos žmonės“, - teigia dr. A. Kasparavičius.
Pijus XI apie konfliktą žinojo. Galima manyti, kad įvykiai Kaune paskubino ir lietuviškosios konkordato versijos sudarymą su Lietuvą. Vietoj italo Apaštališkuoju vizitatoriumi buvo paskirtas vilnietis Jurgis Matulaitis-Matulevičius. Santykių stabilizavimo darbai įsibėgėjo.
„1926 balandžio 4 d., per šv. Velykas, Pijus XI paskelbė bulę Lithuanorum Gente. Pagal ją buvo įkurta savarankiška Kauno arkivyskupija su keturiomis vyskupijomis: Telšių, Kaišiadorių, Panevėžio ir Vilkaviškio. Lietuvai tai buvo istorinis įvykis. Jis reiškė, kad Lietuvos bažnytinė organizacija atskiriama nuo Lenkijos, Vokietijos bei Rusijos ir tiesiogiai subordinuojama Romos Kurijai. Netrukus sutarta ir dėl diplomatinių santykių atkūrimo. Pradėta atsargiai galvoti ir apie konkordatą“, - konflikto pabaigos aplinkybės aptaria istorikas.
Draugiškų santykių etapą kiek pritemdė politiniai pokyčiai Lietuvoje. Nors santykiai su Vatikanu „krikdemų“ valdymo metu nebuvo tobuli, tačiau atėjus kairiesiems valstiečiams-liaudininkams permainų buvo imtasi gana radikalių.
„Socialisto liaudininko Mykolo Sleževičiaus sudaryta Vyriausybė ne tik kategoriškai atsisakė pripažinti Lietuvos bažnytinę provinciją be Vilniaus, bet ir įsileisti į Lietuvą tik ką paskirtą popiežiaus internuncijų, arkivyskupą Lorenzo Schioppą, kuris pasižymėjo liberalumu ir net buvo pradėjęs mokytis lietuviškai. Tokiai pozicijai iš esmės pritarė ir naujasis prezidentas Kazys Grinius“, - teigia dr. Algimantas Kasparavičius.
Tačiau kairiųjų valdymas neužsitęsė. 1926 m. gruodžio 17 d. karininkijos organizuotas perversmas į valdžią laikinai grąžino krikščionis demokratus bei ilgam atvedė tautininkus su Antanu Smetona priešakyje.
„Naujosios Vyriausybės iniciatyva jau 1927 sausio pradžioje J. Matulaitis-Matulevičius ėmėsi energingai rengti konkordato projektą. Tiesa, daug nuveikti jis nespėjo. Staiga susirgęs ūmiu apendicitu, po nesėkmingos operacijos Kaune, sausio 27 d. mirė. Tačiau tai konkordato reikalo nebesustabdė. Lietuvos ir Vatikano santykių laivas vėl iškėlė bures ir ėmė plaukti“, - sako istorikas dr. Algimantas Kasparavičius.
Konkordatas tarp Lietuvos ir Vatikanos – tarp Pijaus XI ir Lietuvą atstovavusio profesoriaus Augustino Voldemaro buvo pasirašytas 1927 m. rugsėjo 27 dieną Vatikane. Tiesa, 1987 m., minint Lietuvos krikšto 600-ąsias metines, Jonas Paulius II Jurgį Matulaitį paskelbė palaimintuoju.
Kišosi ir į vidaus politikos reikalus, ir į ministro asmeninį gyvenimą
Valdžioje įsigalėjus Antanui Smetonai, atrodė, kad ilgam joje įsitaisė ir krikščionys demokratai, tačiau tai tebuvo tik iliuzija. Nuo 1927 metais tautininkai darė viską, kad iš valdančiųjų postų išstumtų buvusius ir esamus politinius oponentus. Vis dėlto politinės intrigos vėliau iš postų išstūmė ne tik krikščioniškas politines jėgas, bet ir už glaudesnius santykius su Šventuoju Sosto pasisakiusį Augustiną Voldemarą.
1928 m. Lietuva sulaukė pirmojo nuncijaus Richardo Bartoloni. Šis buvęs kieto charakterio, nevengė konfliktuoti su valdžia. Priežasčių tam buvo įvairių – tautininkų antireliginė politika, religinių teisių varžymai. Istorikas dr. Algimantas Kasparavičius teigia, kad būtent visa puokštė priežasčių galėjo turėti įtakos R. Bartoloni paskelbimu persona non grata Lietuvoje:
„Glaudžiai su krikdemų partija susiję bažnyčios hierarchai Vatikanui pradėjo nuolat skųstis, kad Vyriausybė nevykdo konkordato nuostatų: riboja katalikiškų organizacijų, pirmiausia Katalikų Veikimo Centro veiklą; nepaiso Kanonų teisės; neskiria iš biudžeto pakankamai pinigų naujų seminarijų išlaikymui ar statybai; kišasi į vyskupų piniginius reikalus su kunigais ir t.t.“
Nuncijus nevengė kištis į vidaus politiką, kas kėlė nepasitenkinimą A. Smetonos aplinkoje. Nuncijų ne juokais pykdė Vyriausybės politika. Tiesa, gana pikantiškų detalių turėjo ir tuometinio Užsienio reikalų ministro Dovo Zauniaus asmeninis gyvenimas, kuris tuo metu sunkiai siejosi su krikščioniško gyvenimo etika.
„Tuo metu mažalietuvis, protestantas D. Zaunius jau buvo spėjęs palaidoti pirmąją žmoną katalikę Mariją Jasinskaitę, išsiskirti su antrąja – anglikone ir teatro artiste Dorota Rosalynna Law ir be bažnyčios palaiminimo, tik civiline santuoka Rygoje susituokti su trečiąja – bene garsiausia tarpukario Kauno operos soliste – katalike, gražuole Vince Jonuškaite“, - teigia dr. Algimantas Kasparavičius.
Konfliktai tarp Vatikano pasiuntinio Lietuvoje ir valdžios lėmė pirmojo išsiuntimą iš Lietuvos, paskelbimą nepageidaujamu. 1931 m. pavasarį Lietuva vėl atsidūrė Europos dienraščių puslapiuose sukeldama politinį skandalą, užtrukusį maždaug pusmetį. Nors visuomenė, dvasininkija nuncijų išlydėjo kaip pridera, tačiau Vatikano diplomatija taip lengvai neatleido.
Į Lietuvą buvo paskirtas diplomatiniu rangu žemesnis prelatas Antonio Arata. Šį istorikas laiko gerokai nuosaikesne asmenybe, tačiau menko ir Vatikano įtaka šalyje. Nors visuomenė didele dalimi liko katalikiška, tačiau valdžia vedė gana griežtą politiką Vatikano atžvilgiu ir neleido šiam kištis į šalies vidaus politikos subtilybes.
„Pijaus XI pasirinkimas būtent A. Aratą pasiųsti į Kauną buvo geras sprendimas. 1931 m. gruodį į Kauną atvykęs prelatas A. Arata buvo puikiai išsilavinęs, gerų manierų, gabus, taikus ir švelnus diplomatas. Lengvai mezgė pažintis. Nevengė pasisėdėjimų užstalėje ir atvirų pokalbių“, - teigia dr. A. Kasparavičius.
Paradoksalu, tačiau A. Aratos diplomatiškumas menkino ir paties Vatikano įtaką Lietuvos vidaus politikoje. Tai, žinoma, tenkino valdančiuosius, tačiau kiek atvėsino Vatikano ambicijas dėl glaudesnių santykių. Per visą tarpukario laikotarpį Lietuva taip ir neturėjo nė vieno kardinolo, o didesnį partnerį Vatikanas matė principinės lietuvių varžovės Lenkijos viduje.
Vis dėlto istorikas Algimantas Kasparavičius nelinkęs tam tikrų konfliktų suabsoliutinti ir teigia, kad tarpukariu Šventojo Sosto ir Lietuvos santykiai buvo naudingi. Nors būta konfliktų, tačiau Lietuvai patirtis buvo naudinga dėl kelių priežasčių.
„Tarpukario Lietuvai diplomatiniai santykiai su Šventuoju Sostu buvo daug kuo reikšmingi ir prasmingi. Jie valstybingumą atkuriančią valstybę mokė politinės išminties ir kantrybės, aukštosios ir slaptosios diplomatijos, etikos ir estetikos. O Lietuvos pasiuntinius Šventasis Sostas vertino lygiai taip pat pagarbiai, kaip ir kitų valstybių atstovus. Tai diplomatijos abėcėlė, kurią Vatikanas kala jau du tūkstančius metų“, - pasakojimą baigia istorikas Algimantas Kasparavičius.