Įsigali turistinė literatūra: Lietuvos miestuose ir kaimuose nebeliko impulso kurti

Kiekvienas Lietuvos istorijos laikotarpis šaliai yra padovanojęs iškilių ir įsimintinų menininkų: tiek tapytojų, tiek rašytojų, tiek skulptorių, tiek muzikos kūrėjų. Tačiau ar visgi jau turėjome Lietuvoje aukso amžių mene? O gal tas laikotarpis būtent dabar? Apie tai portalas DELFI kalbasi su literatūros, muzikos ir dailės atstovais.

Tikriausiai kiekvienai meno šakai reikia skirtingos aplinkos tam, kad joje kūrėjai galėtų atsiskleisti. Kol vienus kūrėjus skatina netylėti ir kurti priespauda ir ribojimai, kitų kūrybiškumui atsiskleisti kaip tik reikalinga visiška laisvė.

Nebesulaukiame rezonansinių knygų

Literatūrologas, rašytojas, kritikas Regimantas Tamošaitis, kalbėdamas apie žodinę kūrybą, teigė, kad, jo nuomone, dalyvauti literatūros gyvenime sovietmečiu buvo lengviau.

„Nes tuomet buvo natūralaus pasipriešinimo, buvo prieš ką nukreipti savo emocijas ir tai savotiškai inspiravo kūrybinius procesus, – kalbėjo jis. – Dabar nėra prieš ką kovoti, vertybės dabar reliatyvios, sąlygiškos. Žinoma, išlieka humanistinės vertybės, bet jų niekas neginčija“.

Pasak R. Tamošaičio, literatūra – tai menas ginti žmonių laisvę. „Todėl menas neteko vertės, nes dabar esame visi laisvi. Iš kitos pusės, dabar atsirado komercinė, vartotojiška kultūra, kuri žmogiškuosius resursus nori paversti pinigų gaminimo mašina, todėl čia atsiranda kovos prieš komercializmą srovės. Pastebėjau, kad, pavyzdžiui, poezijoje dabar gyvybingesni kairieji, socialistiniai autoriai, kurie draskosi, yra aštrūs ir griebiasi skirtingų priemonių“.

Pasiteiravus, kada, literatūrologo nuomone, Lietuvos literatūroje buvo aukso amžius, pašnekovas įvardijo tarpukario laikotarpį.

„Tuo metu labai integravosi lietuvių literatūros procesai ir Europos kultūra: su prancūzų, vokiečių ir iš dalies anglų. Tai buvo laisvės, pasitikėjimo savimi ir dvasinio polėkio laikas, kurį geriausiai išreiškė avangardistai, kaip Kazys Binkis, Juozas Tysliava ir kiti „keturvėjininkai“. Tuo metu kūrėjai matė Lietuvos ateitį kaip ėjimą į aukso amžių, kur yra daug džiaugsmo, tikėjimo ir laimės“, – kalbėjo pašnekovas.

Todėl menas neteko vertės, nes dabar esame visi laisvi. Iš kitos pusės dabar atsirado komercinė, vartotojiška kultūra, kuri žmogiškuosius resursus nori paversti pinigų gaminimo mašina, todėl čia atsiranda kovos prieš komercializmą srovės.

R. Tamošaitis

Užsimindamas apie šiandieninę literatūrą kritikas pastebėjo matantis vis daugiau publicistinės, „turistinės“ literatūros, kur žmonės daug važinėja, mato pasaulio, o iš šių patirčių ten kyla kūrybinis įkvėpimas.

„Lietuvos kaime ir mieste mes nieko naujo nematome ir čia neberandama impulso kurti. Nors ir tai jau iš dalies praeina, nes prieš 20 metų emigracija buvo sunki ir sudėtinga, o dabar tai jau normali realybė, – tęsė R. Tamošaitis. – Kadangi mes tolstame nuo tradicinio gyvenimo būdo – kaimai ištuštėję, sodybos apleistos – nebėra etninių kultūrinių pagrindų, nebėra lietuviškos egzistencijos, kuri maitintų kūrybą autentiška lietuviška tematika, todėl mūsų literatūra virsta universalia, pasaulietiška“.

Klasika tampančiai literatūrai, pasak kritiko, koją kiša ir vis greitėjantis gyvenimo tempas: „Gyvenimo mieste tempai yra tokie, kad žmonės neturi laiko gilintis, todėl tai, kas rašoma, yra labai greita literatūra ir knygos pasidaro vartotojiškos, kurios greitai pamirštamos. Nebeturime rezonansinių knygų“.

Puiki dirva kurti nomenklatūrinius kūrinius

Vilniaus dailės akademijos doc. dr. Ramutė Rachlevičiūtė pastebėjo, kad kiekvienas laikotarpis savaip palankus arba ne tapyba save realizuojantiems menininkams.

„Pavyzdžiui, tarpukaryje nebuvo valstybės mastu palaikomi moderniausi menininkai. Sakykime, Stasys Ušinskas galėjo išpuošti viešąsias vietas freskomis, bet jis turėjo atrasti kitą kelią – pradėjo daryti vitražus ir jie tiko“, – pasakojo dailės ekspertė.

Vis dėlto R. Rachlevičiūtė tiki, kad ir koks būtų laikotarpis, kūrybingas žmogus randa savo vietą.

„Kad ir kalbant apie sovietmetį, vieni viską neigė ir buvo sunaikinti to laikmečio vertingi kūriniai – freskos, mozaikos. Bet į tą laikotarpį taip pat reikia žiūrėti individualiai: buvo labai talentingų žmonių, kurie sukūrė talentingų kūrinių. O kalbant apie laisvės naudą kūrybai, tai yra labai individualu. Vieniems tai išeina į naudą, kitiems ne“, – kalbėjo pašnekovė.

Toliau tęsdama sovietmečio temą docentė priminė, kad šis laikotarpis buvo labai geras kurti nomenklatūriniams kūriniams.

„Jiems kurti ir dabar puiki dirva“, – pridėjo ji.

Iš kitos pusės R. Rachlevičiūtė paminėjo, kad dailės atstovams niekada nebuvo labai lengva kurti: jei anksčiau reikėdavo tapyti partizanus, vėliau partijų atstovus, dabar taip pat yra dominuojanti tematika.

„Tačiau pavojingiausias kelias visais laikais buvo bandyti įtikti visiems. Jei žmogus prisitaiko prie paties žemiausio skonio ir žmogus tam pasiduoda, sunku išlikti. Tačiau jei žmogus yra labai talentingas net ir gavęs užsakymą, jis mokės jį sukurti unikaliai“, – konstatavo pašnekovė.

Muziką įkvepia laisvė

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos istorijos katedros vedėja Laima Budzinauskienė įsitikinusi, kad muzikos srityje aukso amžius kūrėjams yra būtent dabar.

„Nes dabar gali kurti, ką nori ir kaip nori. Anksčiau kompozitorius ribojo klišės, jiems reikėjo arba kurti religinę, arba pasaulietinę muziką, bet laikytis tam tikrų taisyklių“, – pasakojo muzikologė.

Pasak jos, dabar tam tikras ribojimas yra išlikęs tik bažnytinėje muzikoje, jei norima, kad sukurta muzika skambėtų apeigų metu. Daugiau – kompozitoriai turi visišką laisvę.

Nepaisant to, L. Budzinauskienė pripažino, kad ir laisvės ribojimas ar jos neturėjimas duoda impulsą tam tikriems muzikos kūrėjams. Pavyzdžiui, muzikoje yra naudojamas terminas dainuojamoji revoliucija, kuri ir Lietuvoje prieš atgaunant nepriklausomybę pasireikšdavo dainose, jų tekstuose.