Stereotipus, kad menininkai negali išgyventi iš savo kūrybos, vieną po kito daužo vis daugiau jaunųjų Lietuvos kūrėjų. Nors ilgai sklandė mitai, kad menas ir verslas – nesuderinami dalykai, šiais laikais savo fortūną pagavę galėtų pasigirti didelė dalis išradingų menininkų.
Pirmasis darbas – kančia ir kūrybos ribojimas
„Freaky Foxx“ prekės ženklo įkūrėja, papuošalų gamintoja A. Midverė įsitikinusi, kad kūrybinis potencialas yra kiekviename ką tik gimusiame žmoguje: tiesiog vieni jį puoselėja nuo pat vaikystės, kiti apie jį ir nesužino.
„Aš buvau iš tų vaikų, kurie nuolat kažką kurdavo. Beveik prieš penkerius metus mano gyvenime atsirado porcelianas ir pradėjau savarankiškai mokytis su juo dirbti, taip ir atsirado mano šiandieninė kūryba“, – pasakojo Vilniaus dailės akademijoje interjero dizaino studijas baigusi moteris.
Nors šiuo metu ji visiškai pasinėrusi į papuošalų kūrybą, A. Midverė teigė daug išsinešusi iš interjero dizaino studijų: „Būtent čia įgijau meninį suvokimą, kaip reikia kurti kompozicijas, kaip derinti spalvas. Įgavau techninį įdirbį, kurį pritaikiau savo kūryboje. Per visas savo klaidas ir klystkelius tobulėjau, kol atradau savo kryptį – porceliano papuošalus. Tuo metu Lietuvoje buvo gal vos pora menininkų, kurie tai darė“.
Prieš atiduodama visą savo laiką kūrybai iš porceliano ir savo darbų pardavimui, moteris dirbo ir pagal įgytą specialybę – interjero dizainere, tačiau šis darbas jai pasirodė kančia ir kūrybos ribojimas.
„Stengiuosi gyvenime daryti tai, kas man patinka. Kai dirbau su interjero dizainu, man atrodė, kad save kankinu. Studijų laikais visada buvo kalama į galvą, kad tavo kūrybinis potencialas turi lietis per kraštus, kad privalai kurti kažką kitokio, o kai patekau į interjerą, supratau, kad sunku, kol nesi pripažintas interjero dizaineris, nes gauni paprastus projektus iš žmonių, kurie nenori daug investuoti, o tada turi pereiti į „mačiau kažkur“, „padaryti pigiau“ lygį. Jaučiau, kad slopinamas kūrybinis potencialas, o man tai labai nepatiko“, – atviravo menininkė.
Pusmetį gilinosi į internetinę prekybą
A. Midvėrė iš papuošalų gamybos uždirba jau septynerius metus. Prieš prisijaukindama porcelianą ji darbus gamino ir iš kitų medžiagų. Prekybą jaunoji menininkė pradėjo rankdarbių pardavimo platformoje „Etsy“.
„Į šią platformą keldavau savo darbus ir pasiekiau labai daug pardavimų. Tai buvo pirmieji mano žingsniai, kad galėčiau dirbti su porcelianu, nes reikėjo nemažai investicijų, kad turėčiau savo įrankius“, – prisiminė pašnekovė.
Vis dėlto menininkė paminėjo, kad pasiekti didelių pardavimų tarptautinėje prekybos platformoje nėra taip lengva – reikia labai didelio įdarbio.
„Daugelis daro vieną esminę klaidą – tikisi labai greito rezultato: padaro porą nuotraukų, įkelia ir stebisi, kodėl niekas neperka. Bet yra pilna pamokų, vaizdo seminarų ir sėkmės istorijų iš kurių galima pasimokyti. Žmonės galvoja, kad užtenka turėti labai gerą produktą ir jau visi pirks, bet taip nėra, tam reikia labai daug laiko“, – savo pastebėjimais dalijosi moteris.
Pati A. Midverė prisipažino, kad dėl sveikatos problemų pusmetį ji negalėjo dirbti pilnu pajėgumu, todėl jos darbas buvo kiekvieną dieną po 8 valandas gilintis į „Esty“ pardavimų platformą.
Pasiteiravus, kokie, pašnekovės nuomone, didžiausi iššūkiai menininkui versle, moteris paminėjo „amatininkus, kurie bando kopijuoti ir plagijuoti menininko sukurtas idėjas: „Tai didžiausias iššūkis, nes tokie žmonės visada seka iš paskos. Bet iš kitos pusės tai nėra labai blogai, nes esi priverstas nuolat tobulėti“.
A. Midverė įsitikinusi, kad sėkmės savo kūrinių prekyboje ji pasiekė dėl to, kad nesivaikė greitųjų madų. „Nusprendžiau būti lėtos mados pasekėja: negali kurti greitosios mados ir tikėtis, kad ilgai išsilaikysi, nes labai greitai atsiranda daug kuriančių taip pat. Tačiau jei pradedi kurti kažką savo ir puoselėji savo idėjas, visada išsilaikysi, nes tai nėra laikinas produktas. Aš visada stengiuosi ne prisitaikyti prie kliento, bet jį atrasti“, - sakė moteris.
Metė darbą baldų įmonėje
Šiauliuose įsikūrusios dekoravimo studijos „Menoja“ įkūrėja Ineta Vaitekūnienė iš savo verslo gyvena dešimt metų. Nuo vaikystės dailės besimokiusi moteris išbandė save daugybėje su menu susijusių sričių, kol galiausiai įkūrė savo studiją.
„Studijos idėja gimė iš širdies, bet neįsivaizdavau, ar iš to išgyvensiu. Tuo metu dirbau baldų įmonėje: kūriau interjerus, brošiūras, vėliau tapau rinkodaros vadove. Tuomet supratau, kad man jau užtenka ir noriu kažką pradėti, nes kitaip svajonės ir liks tik svajonėmis“, – prisiminė pašnekovė.
Gyvendama Šiaulių rajone moteris sugalvojo sukviesti vietos bendruomenės narius tapyti, užsiimti rankdarbiais, kurti. Iš pradžių susidomėjusių buvo ne tiek ir daug, bet po kurio laiko I. Vaitekūnienė pamatė, kad jau turi pilnas dvi suaugusiųjų grupes. Menininkė suprato – darbą baldų įmonėje reikia mesti ir pasinerti į studijos plėtrą. Po dešimties metų darbo joje jau dirba 7 darbuotojai.
„Nelaikau savęs verslininke. Man viskas natūraliai susidėliojo. Eini į priekį, priimi darbuotojų, tada pradedi galvoti, kaip žmones išlaikyti, nori, kad jie daugiau uždirbtų, taip ir išeina, kad įsisuki į verslo sritį, – kalbėjo pašnekovė. – Pamenu, dalyvavau susitikime su verslininkais, kur sėkmingieji pasakojo, kaip darėsi schemas, skaičiavo. Aš niekada nieko neskaičiavau. Nežinau, ar tai gerai ar blogai, bet kol kas man viskas juda tokiu būdu“.
Pašnekovė taip pat pridėjo, kad savo studiją įkūrė finansinės krizės karštymečio metu, todėl ji labai džiaugiasi, kad pavyko sėkmingai išvystyti veiklą.
I. Vaitekūnienė teigė, kad darbas studijoje jai leidžia visiškai save realizuoti. Kiekvienam rudeniui menininkė galvoja naujas programas, kurios sudomintų klientus. O ir dirbant su klientais ji savo kūrybiškumą išreiškia jiems padėdama.
„Pati esu baigusi grafiką ir keramika man visada atrodė svetima, bet nusprendžiau, kad reikia išbandyti. Įsigijome krosnį, vykau į kursus ir viskas išsivystė į naują veiklą“, – nuolat naujų veiklų prigalvojanti kalbėjo moteris.
Tiki pasauline sėkme
Dailininkė ir meno terapijos specialistė Simona Juškevičiūtė savo dailės kūriniais aktyviai prekiauja internetinėje erdvėje. Moteris prisipažįsta, kad prie sėkmės prisideda ir geranoriški išeivijos atstovai: jos darbų galima rasti galerijose Australijoje ar JAV.
S. Juškevičiūtė teigė, kad tapyba jos gyvenime atsirado netikėtai, nors moteris studijavo menus, tapybos paskaitų ji neturėjo daug, tačiau kažkdėl ši sritis ją užkabino.
Prekiauti savo darbais moteris bandė visais kanalais – ir internetu, ir per pažįstamų ratą. S. Juškevičiūtė įsitikinusi, kad kol neturi labai žinomo vardo, užkabinti klientus reikia energetiškai.
Dailininkė sutiko, kad tam, kad menininkas galėtų išgyventi iš savo kūrybos, vien kūrybiškumo neužtenka, reikia ir verslininkui būdingų savybių. Pati S. Juškevičiūtė teigė jau kuris laikas išgyvenanti vien iš savo darbų. „Jei labai blogai, mano mecenatas – tėtis, kuris nuperka kūrinį į savo kolekciją, bet jau treji metai, kai nereikėjo į jį kreiptis“, – pasakojo pašnekovė.
Be savo tapybos darbų pardavimo ir dailės pagal užsakymus moteris taip pat užsiima ir meno terapija. Ją ji pamilo ir atrado trečiojo amžiaus universitete dėstydama dailės terapiją.
Pasiteiravus, ar menas gali būti pelningas ir pakankamas pragyvenimo šaltinis, pašnekovė teigė, kad dar ir kaip: „Net ir prabangos šaltinis, tik ne visi menininkai apie tai kalba. Viskas priklauso nuo tavo kūrybos, ką į ją sudedi“.
Svarbu tiksliai planuoti
VšĮ „Versli Lietuva“ Verslumo departamento vadovas Gytis Morkūnas teigė, kad į juos kreipiasi nemažai menininkų, kūrybinių industrijų atstovų, kuriems reikia patarimų dėl verslo įkūrimo ir valdymo.
„Klausimai jiems kyla tokie patys, kaip ir kitų verslo sričių atstovams – kokią teisinę formą pasirinki, kokius mokesčius teks mokėti, kaip pritraukti klientus, kaip efektyviau vykdyti veiklą ar skatinti pardavimus“, – kalbėjo jis.
Pasak G. Morkūno, nusprendusiam verslą kurti menininkui reikia apagalvoti tuos pačius dalykus, kaip ir kuriant tradicinį verslą: „Tiesa, gal menininkas, kūrybininkas dažniau atsiduria dviejuose vaidmenyse – kūrėjo ir pardavėjo. Jei tradicinis verslininkas gali gamybą perleisti tiekėjui ar užsakyti jau pagamintas prekes ir jas realizuoti, kūrybininkas retai atsisako šios rolės. Iš to kyla poreikis tiksliai planuoti savo gamybos apimtis, nes efektyvumas ir našumas atsiremia į laiką“.
Pašnekovas įsitikinęs, kad verslas ir menas gali būti puikus duetas. Pasak jo, jei asmuo turi ambiciją, norą gilintis, mokytis, norą tiek kurti, tiek valdyti verslą, viskas yra įmanoma.
„Tačiau jei žmogui tai yra sunku, susidūrus su iššūkiais nuleidžia rankas, tuomet nesvarbu, ar jis yra menininkas, ar batų parduotuvės savininkas“, – nepasiduoti patarė pašnekovas.