Apie tai N. Oželytė kalbėjo trečiadienį apsilankiusi DELFI konferencijoje.
Į Aukščiausiąją Tarybą (AT) N. Oželytę atvedė Komunistų partija. Aktorės duoną krimtusios N. Oželytės ilgai į Komunistų partiją nepriėmė – buvo veikėjų, įskundusių, kad ji susitikimuose su žmonėmis partiją laikė inkvizicija, nieko nedarančia, tik lozungus iškeliančia institucija. Į partiją ji priimta tik po keleto metų ir tai laiko savo sėkme – tikėjosi pasikviesti bičiulių ir partijoje padaryti tvarką.
N. Oželytės aiškinimu, kada Lietuvos komunistų partija fiktyviai skyrėsi nuo Maskvos, reikėjo pademonstruoti partijos tapimą lietuviška, nors ji būtų toliau vykdžiusi Maskvos valią. „Tą puikiai parodė senojo Paleckio riksmas po balsavimo Kovo 11, kada jis nešiojosi po salę ir rėkė „popierinė nepriklausomybė, šlamštas“, jis staugė taip, kad ir Maskva išgirstų, jog jie buvo išprievartauti balsuoti“, – kalbėjo signatarė.
Užtai Justo Vinco Paleckio sūnaus Algirdo veiksmai, mano pašnekovė, tai senojo Paleckio, trėmusio žmones, reinkarnacija. Tai N. Oželytė vadina giminės prakeikimu.
Klastojo stenogramas
Daug dėmesio N. Oželytė skyrė provokacijai AT skiriant ministrą pirmininką. Nors Sąjūdžio klubas buvo balsavęs, kad premjerė bus Kazimira Prunskienė, atsirado norinčių premjero kėdę atiduoti A. Brazauskui.
„Aš pirmąkart tą tą sakau viešai – mane gali paduoti į teismą, aš neturiu dokumentų, bet aš ten buvau, girdėjau ir dalyvavau“, – tylėti nelinkusi N. Oželytė.
Jos aiškinimu, buvo surinkta siaura kuopelė Centro Komitete – Algirdas Brazauskas, Česlovas Juršėnas, Vladimiras Beriozovas, KGB agentas, universiteto profesorius Minkevičius.
Jie, pasak N. Oželytės, tarėsi, kaip surežisuoti premjero skyrimą: reikėjo „savo“ žmogaus, kuris posėdžio metu iškviestų A. Brazauską į tribūną.
Kitas žmogus turėjo paklausti, ar A. Brazauskas sutiktų tapti premjeru. Vykstant tiesioginei transliacijai, A. Brazauskas turėjo sutikti tapti premjeru – taip Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis būtų buvęs įspiestas į kampą.
„Aš sakau – kas užduos tą baisų provokacinį klausimą? Atsakė, būk rami, ten visiškai mūsų žmogus. Kitą dieną tą klausimą Brazauskui užduota Vytenis Andriukaitis – tremtinio sūnus, sąjūdietis“, – kalbėjo N. Oželytė.
Bet baisiausia N. Oželytei tai, kad vėliau suklastota stenogramų knyga – joje įrašyta, kad minėtą klausimą A. Brazauskui uždavė ne V. Andriukaitis, o Nikolajus Medvedevas. Apie tai signatarė sužinojo iš Spaudos skyriaus vedėjos Ritos Dapkutės. Pats N. Medvedevas N. Oželytei teigė tą dieną nebuvęs Vilniuje, o viešėjęs Maskvoje.
„Va taip daroma istorija, istorija yra feikas, nes tas, kas prieina, ją padaro, kas prisidergia, paskui savo pėdas labai gražiai užšluosto. Aš neturiu dokumentų, aš pati dalyvavau, tegul mane užteisia“, – rėžia pašnekovė.
N. Oželytės žodžius apie suklastotas stenogramas bei bandymą į premjerus paskirti A. Brazauską antradienį DELFI patvirtino ir V. Landsbergis.
Komunistą prakeikė telefonu
Kruvinų Sausio 13 įvykių dirigentu ir koordinatoriumi signatarė įvardija „komunistą Švedą“, kuris vėliau gynėsi nieko nežinojęs ir tądien su draugais šventęs gimtadienį (Vladislavas Švedas yra kaltinamasis Sausio 13-osios byloje, šiuo metu pabėgęs nuo Lietuvos teisėsaugos – DELFI).
Pasak N. Oželytės, tą vakarą Centro komitete sėdėjusiam V. Švedui skambino Č. Juršėnas. N. Oželytė tai išgirdo ir Č. Juršėno paprašė duoti V. Švedo telefono numerį. Tai buvo tuomet, kai pranešta apie prie bokšto žuvusią Loretą Asanavičiūtę.
„Aš jam skambinu, jis pakelia ragelį ir aš jam pasakiau tai, ko negalima sakyti žmogui. Aš jį prakeikiau – pasakiau, kad tą kraujo dėmę jo vaikai visą laiką matytų jo tarpuakyje“, – graudinosi N. Oželytė.
Mylėjo Leniną ir apie okupaciją nežinojo
N. Oželytė prisipažino tik Sąjūdžio metais sužinojusi apie Lietuvos okupaciją.
„Aš paskui mamai uždaviau klausimą, kodėl ji man nieko nepasakojo apie okupaciją – aš tą sužinojau tik „perestrokai“ prasidėjus. Mano mamos vaikinas buvo Lietuvos karininkas, kuris baigė tragiškai savo gyvenimą pasikabindamas po jos langu ant obels, kadangi jau nebegalėjo išvažiuoti į Ameriką. Aš nežinojau absoliučiai nieko – buvau normalus Vilniaus vaikas, kuris mylėjo Leniną, buvo spaliukas ir viskas buvo labai gerai“, – pasakojo N. Oželytė.
Jai mama atsakė: „su tavo liežuviu aš būčiau kalėjime, o tu – beprotnamyje“. N. Oželytė sako mamą supratusi, bet kai sužinojo tiesą, kurį laiką niekino visą lietuvių tautą – kad „taip išžaginta dar kurį laiką stovėjo ant keturių kojų ir niekam nieko nesakė“.
Po kuro laiko mama Nijolei aiškino, kad kantrybė yra vertybė – jei visi būtų šakojęsi, tautos būtų nelikę.
Žmonės buvo išprievartauti ir išžaginti
N. Oželytė taip pat dalijosi savo nuomone apie dabartinę Lietuvos situaciją.
„Emigracija, ypač jaunimo, yra vienintelis būdas pagreitintu būdu pakeisti mentalitetą“, – įsitikinusi pašnekovė. Nes, sako ji, kada išvažiuoji į kitą šalį, supranti, kad gyventi dorai ir padoriai yra malonu. Signatarės įsitikinimu, pabuvęs užsienyje, į valdžią nerinksi apie homoseksualus rėkiančių „šmikių gražulių“.
„Grįš tie žmonės ir bus viskas tvarkoje. Kadangi mes tokiame tvarte augome, ir mes, jūsų tėvai ir seneliai, tokie tarybiniai žmonės, tarybiniai žmonės liksime ir išmirsime – aš savyje daug sovietizmo jaučiu. Jums reikia paragauti tikros laisvės, kaip tai atrodo. Nes kiek jums seneliai, kurie laisvės neragavo, bepasakotų apie tai, kad cukrus saldus, nieko jūs nesuprasite“, – dėstė signatarė.
O tiems žmonėms, kurie skundžiasi, kad gyvenimas Lietuvoje blogas, N. Oželytė užduoda vieną klausimą: atsakyti, kuriuo istoriniu laikotarpiu lietuvių tauta gyveno geriau. „Niekada gyvenime lietuviai negyveno geriau, netgi tada, kada randame į konteinerį išmestus gyvus šuniukus ir sakome, kur ritasi pasaulis – patikėkit, jūsų tėvams buvo visai normalu ką tik gimusius kačiukus sudėti ir skandinti ir neapsimeskite, kad to nežinote“, – dėstė pašnekovė.
DELFI replikavus, kad Lietuvoje šulinyje skandina ir vaikus, N. Oželytė pastebėjo, kad pirmiausia sovietmečiu apie tikrus įvykius negaudavome informacijos. Pasak jos, mums turi rūpėti ir vaikus į šulinį išmetęs Aurelijus – jis yra mūsų tautietis.
„Iš kitos pusės – tu buvai kaip gyvulys tvarte – nes jei gyvenimas būt buvęs kokybiškas, jei tvartas, to kalėjimo sienos, būtų išgriuvęs, visi liktų tokie kokybiški. O iš tikrųjų žmonės buvo išprievartauti, išžaginti per protą, per supratimą, per iniciatyvą, tie organai, protas, suvokimas buvo pažeisti, užtai jie į laisvę išėjo kaip gyvūnai“, – apie tai, kas nutiko atkūrus nepriklausomybę, kalbėjo N. Oželytė.
N. Oželytė prisipažįsta, kad atėjus laisvei jai irgi buvo sunku – o ką veikti, kaip kurti verslą, apie kurį nieko nežinai. Juk augai aplinkoje, kai už klasėje pasakytą ne tą žodį kviesdavo tėvus, grasindavo išmesti iš mokyklos.
„Mes išėjome iš ten nugenėti invalidai ir tikra mūsų kokybė pasireiškia tuo, kokie mes esame dabar“, – kalbėjo signatarė.