Jis pripažįsta, kad ekonominės kolonijos sąvoka gali daug ką šokiruoti, bet pabrėžia, jog tai – ne jo išradimas. Radžvilas nurodo į Bloomberg autoriaus Leonido Beršidskio straipsnį apie Vidurio Rytų Europą kolonizavusį Vakarų kapitalą.
Anot filosofo, tai, ką vadiname valstybe, yra darinys, turintis visus išorinius valstybingumo atributus, bet neturintis kolektyvinės politinės valios gintis, kai to reikia.
„Antras šios situacijos padarinys – tas, kad Lietuvos visuomenė susiskirstė į dvi grupes. Viena grupė – tai klestinti Lietuva, tie, kurių pareigos, profesijos, veiklos atitinka tai, kas reikalinga vadinamajai europeizacijos krypčiai. Kita dalis – neatitinkantys šios krypties – šiandien niekinamai vadinama runkelių klase“, – sako Radžvilas.
Kai atliekamos visuomenės nuomonės apklausos, didesnes pajamas ir aukštesnį išsilavinimą turintys žmonės teigiamai vertina tai, kaip Lietuvoje veikia demokratija. „Bet ar tai reiškia, kad jie vertina demokratiją? Ne. Jie vertina savo gerovės lyg“, – pažymi „Delfi“ pašnekovas.
– Esate sakęs, kad pagrindinė „Nacionalinio susivienijimo“ žinia – turi būti smarkiai keliami atlyginimai mokytojams ir nuleista referendumo kartelė. Bet juk panašių iniciatyvų dėl referendumo buvo ne viena ir ne dvi, o dėl to, kad mokytojams reikia kelti atlyginimus, turbūt sutaria visos partijos. Šiuo atžvilgiu jūs gal net neišsiskiriate iš kitų rinkimuose dalyvaujančių politinių jėgų?
– „Nacionalinis susivienijimas“ iš esmės skiriasi nuo visų partijų, nes mes kuriame intelektualinę ir politinę alternatyvą dabartinei Lietuvos raidos krypčiai. Šią kryptį lemia konkreti koncepcija, kuri vadinasi „Lietuvos pažangos strategija 2030“. Ji grindžiama vadinamąja globalios Lietuvos vizija.
Esame turbūt vienintelė politinė jėga Lietuvoje, kuri suprato, kad pamatinė filosofija iš esmės lemia konkrečias valstybės problemas. Globalios Lietuvos vizija, kuri yra ideologinis minėtos strategijos – Seimo patvirtintos 2012 m. – pagrindas, yra unikali visame Europos, o gal net ir pasaulio, kontekste.
Mes esame vienintelė Europos Sąjungos (ES) šalis, kuri oficialiu valstybiniu lygmeniu oficialiu savo tikslu paskelbė tautos ir valstybės išnykimą. Lietuvoje mažai kas žino, kad net mūsų kaimynai latviai ir estai, kurie yra pasitvirtinę panašias strategijas, aiškiai teigia, kad pagrindinis jų valstybių tikslas – šitų tautų augimas ir išlikimas per amžius.
Lietuviškoji globalios Lietuvos vizija iš esmės yra ne kas kita, o Sovietų Sąjungoje paskelbto teiginio, kad komunizmo sąlygomis tautos ir valstybės išnyks, parafrazė. Šitokia filosofija lemia valstybės raidą. Minėtoje strategijoje labai aiškiai pasakyta, kas yra visų valstybės tikslų atskaitos taškas.
Sąjūdis, atkurdamas Lietuvos valstybę, teigė, kad ši nacionalinė valstybė turi būti saugiais lietuvių tautos namais, laiduojančiais jos tolesnę ilgaamžę raidą. Globalios Lietuvos strategija šį tikslą paneigia. Tai reiškia, kad mes, patys to nesuvokdami, perėjome prie visiškai kitokios Lietuvos valstybės paskirties sampratos.
Kai sakau „valstybė“, šį žodį jau tenka vartoti perkeltine prasme, nes strategijoje iš esmės išnyksta net valstybės sąvoka – kaip, beje, ir lietuvių tautos sąvoka. Visur kalbama apie viešąjį valdymą.
– Jūs sakote, kad strategijos tikslas – valstybės ir tautos išnykimas. Gal kiek per stipriai pasakyta? Nejau strategijoje taip teigiama?
– Šia tema esu parašęs du akademinius straipsnius. Kruopščiai išstudijavęs šį dokumentą matau, kad, dėl savaime suprantamų priežasčių atvirai to neįvardijant, iš tikrųjų pakeista valstybės raidos kryptis. Be jokios abejonės, tai vyksta vadinamosios integracijos kontekste.
Kodėl Lietuva – išimtis? Narystė ES ir NATO buvo gyvybinis Lietuvos interesas. Tačiau šią narystę tiesiogine to žodžio prasme sudarkė sovietinis paveldas, o kalbant dar aiškiau – ta aplinkybė, kad Lietuva niekada neturėjo politinės klasės.
Sovietmečiu Lietuva buvo milžiniškos imperijos administracinė teritorija, todėl tie asmenys, kurie vadinosi respublikos vadovais ir daugelis kurių šiandien yra Lietuvos Respublikos vadovai ir vadinamieji politikai, mąsto kaip administratoriai ir ūkvedžiai, kuriems svarbiausias tikslas (panašiai kaip sovietmečiu) – fondų „išmušinėjimas“.
Tačiau administratorius arba net aukščiausias vadybininkas, vadinamas prezidentu, visiškai neturi politinės sąmonės, kuri leistų suvokti atsakomybę už tautos ir valstybės likimą bei ateitį ir principingai, kietai ginti savo valstybės interesus. Ši mentalinė nuostata ne tik neišnyko, bet – stiprėjo.
Būdamas karštas narystės ES šalininkas, labai greitai supratau, kad ta narystė mums pridarys didelių bėdų. Tai atsitiko po vieno gėdingiausių mūsų naujosios istorijos įvykių – kai mes vieninteliai ratifikavome Konstituciją Europai. Milžiniškas dokumentas, turėjęs dešimtmečiams lemti Lietuvos ateitį, buvo ratifikuotas jo net neperskaičius ir neišvertus į lietuvių kalbą. Galiausiai jis net nebuvo priimtas.
Nesuvokta, jog tokia narystė, kokia mums buvo pasiūlyta, savaime nebuvo filantropinis gestas. Tai galima suvokti prisiminus kad ir George’o Hegelio Teisės filosofijos 246 paragrafą, kuriame aiškiai sakoma, kad pilietinė visuomenė turi rasti pragyvenimo išteklių iš esmės kolonijose. Ką noriu tuo pasakyti? Kad ES mums pasiūlė narystę vadovaudamasi toli gražu ne vien siekiu plėsti vadinamąją demokratinių vertybių erdvę: jiems reikėjo rinkų ir išteklių.
Todėl turėjome būti pasirengę tvirtai ginti savo interesus. Bet būtent šito pasirengimo nebuvo. Rezultatas – tai, ką vadiname valstybe, dabar yra darinys, turintis visus išorinius valstybingumo atributus, bet neturintis kolektyvinės politinės valios gintis, kai to reikia.
Antras šios situacijos padarinys – tas, kad Lietuvos visuomenė susiskirstė į dvi grupes. Viena grupė – tai klestinti Lietuva, tie, kurių pareigos, profesijos, veiklos atitinka tai, kas reikalinga vadinamajai europeizacijos krypčiai. Kita dalis – neatitinkantys šios krypties – šiandien niekinamai vadinama runkelių klase.
Taigi tapome pernelyg politiškai nesavarankiški ir – nereikėtų bijoti tai sakyti – iš esmės esame Vakarų ekonominė kolonija. Kalbant dar tiksliau – tapome ja iš dalies savo noru.
Ekonominės kolonijos sąvoka gali daug ką šokiruoti, bet tai – ne mano išradimas. „Delfi“ portale kartais publikuojamas vienas žinomesnių Bloomberg autorių Leonidas Beršidskis yra parašęs straipsnį apie tai, kaip Vakarų kapitalas kolonizavo Vidurio Rytų Europą.
– Lietuvoje galbūt daug kas sutiktų su „ekonominės kolonijos“ pavadinimu, kad tik išlaikytume tą pažangos ir gerovės lygį, kurį turime šiandien. Prancūzija turi tikrų kolonijų Ramiajame vandenyne, kurios jokiais būdais nenori atsiskirti.
– Kai kalbame apie kolonijos statusą arba kolonijinį mentalitetą, „Brexitas“ turėtų būti principinis atsakymas. O kai kalbame apie Prancūzijos kolonijas Ramiajame vandenyne, tiesiog turėkime omenyje, kad tai – resursų neturinčios mažytės salelės, dėl geografinės padėties neturinčios ypatingų savarankiškos raidos galimybių, o Prancūzija, norėdama, kad jos nekeltų rūpesčių, tas mažytes saleles dosniai aprūpina.
Tuo metu mes esame visai kitoje geografinėje plotmėje ir nepaprastai sudėtingoje geopolitinėje erdvėje gyvenanti šalis. Dabartiniai Lietuvos raidos rodikliai, kurie yra faktinio valstybės nebuvimo padarinys, liudija, kad toks statusas galiausiai pradeda kurti begalę ekonominių, socialinių ir politinių problemų.
Juk „Brexitas“ atsirado todėl, kad milžiniška Anglijos visuomenės dalis – tie 17 milijonų, kurie pasisakė už pasitraukimą iš ES – nebuvo kažkokie suklaidinti tamsuoliai: jie tiesiog nepateko į mano vadinamą europeizacijos srovę.
Turime nepamiršti ir tai, kad „Brexitui“ iš dalies vadovavo ir jį organizavo ne šiaip runkeliai, kaip mes įpratę vadinti [dalį visuomenės], bet – Anglijos elito atstovai. Ir jie labai aiškiai pasakė, kad narystė ES netgi varžo Britanijos raidą ir jos galimybes.
Juk mes vadovaujamės primityvia ir tiesmukiška logika, kad, jei priklausome dideliam politiniam dariniui, plačiai vieningai rinkai, tai tokia priklausomybė savaime laiduoja gerovę ir klestėjimą. Bet tokių didžiųjų sistemų silpnoji vieta – tai, kad jos daug sunkiau valdomos ir anksčiau ar vėliau patenka į sąstingį. Sovietų Sąjunga – klasikinis pavyzdys, kaip milžiniškus resursus turinti šalis galiausiai tapo nebevaldoma ir tapo neefektyvi.
– Bet juk Lietuvoje labai didelė visuomenės dalis ekonomiškai išlošė iš narystės ES. Kam ir kokią alternatyvą šiomis aplinkybėmis siūlo „Nacionalinis susivienijimas“?
– Visi užmiršta arba tiesiog nenori kalbėti apie tai, kas yra valstybė. Valstybė – tai tam tikras piliečių susivienijimas, ir ji yra tikra valstybė tik tada, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių joje gera ar bent priimtina gyventi jei ne visiems piliečiams, tai bent – daugumai. Priešingu atveju ji tampa, kaip sakytų šv. Augustinas, plėšikų gauja.
Reikalo esmė ta, kad dabartiniai Lietuvos ekonominiai ir socialiniai rodikliai – skurdo lygis, socialinė atskirtis – liudija, kad negalima valstybės būklės matuoti asmeninės gerovės masteliu.
Juk net kai daromos visuomenės apklausos ir klausiama, ar patinka, kaip Lietuvoje veikia demokratija, charaktristikos tų, kurie sako, kad patinka, tai – didesnės pajamos, aukštesnis išsilavinimas, etc. Bet ar tai reiškia, kad jie vertina demokratiją? Ne. Jie vertina savo gerovės lygį.
Lemiamas rodiklis, kurį norima pamiršti, pasakytas Jean-Jacqueso Rousseau „Visuomenės sutartyje“: jei valstybės gyventojų skaičius auga be išorinės kolonizacijos ar iš svetur atvykusių žmonių, tai yra aiškus sveikatos požymis ir įrodymas, kad valstybė valdoma tinkamai. O jei šito nėra, vadinasi, valstybė valdoma tragiškai.
Greičiausias nykimas ne tik Europoje, bet ir kone pasaulyje liudija, kad mūsų būklė – sudėtinga. O ką galėtų duoti valstybė, jei tai būtų tikra valstybė su politine valia?
Šitokią valstybės naudą puikiai iliustruoja Vengrijos ir Lenkijos pavyzdžiai. Kai Viktoras Orbanas ar Lechas Kaczynskis kaltinami, jog neva yra prasti demokratai, kukliai nutylima jų tikroji „nuodėmė“: Lenkija ir Vengrija, kitaip nei Lietuva, drįsta ryžtingai apmokestinti užsienio bankus, transnacionalines korporacijas, ir gauna lėšų, kurios reikalingos vykdant socialines programas.
Tuo metu Lietuvoje kolonijos gyventojų savimonę rodo tai, kad užsienio kapitalo investicija skelbiama šventenybe. Nors atrankos kriterijumi turėtų būti aiški nuostata, kad kai kurios investicijos daro Lietuvą lengvo pasipelnymo šalimi ir tam tikrais atvejais kenkia valstybei ir jos piliečiams.
Kokios naudos šiandien duoda trijų Skandinavijos bankų faktinis oligopolis, kai jie užėmę apie 82 proc. rinkos? Kad nėra valstybės, liudija tai, kad nei Lietuvos valdžia, nei Lietuvos bankas nesiryžta imtis priemonių šitiems dalykams užkardyti.
Kalbant apie valstybės buvimą ar nebuvimą – kur kontrolė ir atsakomybė, kai neįsivaizduojamo dydžio pinigų sumos ištaškomos parazitinėms struktūroms ir veikloms? Šiandien dejuojame – kaip pakelti algas mokytojams. Jos galėtų būti pakeltos – ir turbūt nemenkai – vien likvidavus tas vadinamąsias viešąsias įstaigas, kuriomis yra apaugusi Švietimo ir mokslo ministerija ir kurios suryja dešimtis milijonų eurų.
– Kritiškai vertindami situaciją Lietuvos ekonominiame ir politiniame gyvenime jūs kritikuojate konkrečias politines jėgas ar visą politinę sistemą?
– Šitą sistemą kūrė visos vadinamosios sisteminės partijos. Pradėjo socialdemokratai ir konservatoriai, vėliau išsiskaidyta į didesnį grupuočių skaičių. Visas šias partijas vienija tai, kad jos vadovavosi mano minėta tautos ir valstybės išnykimo – tiksliau, susitaikymo su juo – filosofija.
– Dauguma rinkėjų už šias partijas balsuoja. Vadinasi, didžioji dalis visuomenės pritaria jūsų kritikuojamam status quo. Ar visi tie žmonės, jūsų manymu, klysta?
– Tai labai lengva paaiškinti. Žinoma, galėčiau sutikti, kad jie klysta, bet ta jų klaida, sakyčiau, būtų veikiau teorinio pobūdžio. Juk lygiai taip pat sovietmečiu – pamirškime mitą, kad visi gulėsi ir kėlėsi su mintimi apie tai, kada bus atkurta Lietuvos valstybė – didžioji dalis visuomenės šventai tikėjo 1940 m. socialistine revoliucija ir tuo, kad miškuose siautėjo banditai.
Nes visuomenės pritarimas arba nepritarimas yra galios santykių, kurie ypač akivaizdžiai atsiskleidžia visuomenės informavimo srityje (paprastai kalbant – žiniasklaidoje), rezultatas. Kai aš mokiausi universitete, tarp mano kolegų ir bičiulių tų, kurie suvokė, jog Lietuva buvo okupuota, tiesiogine to žodžio prasme buvo vienetai.
– Jūsų manymu, valdantysis elitas griauna arba ignoruoja valstybingumą. Vaduojantis iš SSRS, valstybingumo susigrąžinimas mums buvo esminis tikslas. Stojant į ES ir NATO, valstybingumo gynimas buvo labai svarbus. Kodėl dabar, kai valstybingumo, gerovės ir saugumo pamatai pakloti, visuomenei vėl turėtų labiausiai rūpėti valstybingumo gynimas? Nuo ko mums jį ginti – nuo politinio status quo, kuris iš esmės visuomenę tenkina?
– Labai geras klausimas, tik šiek tiek patikslinsiu: status quo tenkina ne visus.
– Didžiąją dalį.
– Kaip jau sakiau, ir Sovietų Sąjungoje tenkino didžiąją dalį. Kodėl valstybingumas turi būti atkurtas? Todėl kad, kaip jau minėjau, ekonominė gerovė, kuri yra neabejotina ir kurią teikia narystė ES, iš esmės pavojingai diferencijuoja ir skaldo Lietuvos visuomenę, kuria labai pavojingas socialines įtampas, o šios, savo ruožtu, gali prasiveržti itin nepageidaujama politine forma.
Antras dalykas – valstybė reikalinga tam, kad Lietuva galų gale surastų savo tolesnę raidos kryptį, tiksliau – jos atskaitos taškus. Nes šiandien pamatinė Lietuvos valstybės problema – ar mes norime toliau išlikti valstybe, vadinasi, patys lemti savo likimą vis pavojingesnėje situacijoje, ar kliaunamės vien nurodymais, kurių, beje, jau ir nebegauname, didėjant sumaiščiai ir krizei.
Tokiu atveju lieka paskutinis – gynybos – veiksnys. Vienas dalykas yra pasakyti, kad esame ir išliksime valstybe, ir pirmiausia patiems organizuoti savo gynybą. Kitas dalykas – faktiškai turėti provincijos sąmonę ir sakyti, kad mūsų tikslas – atsilaikyti keliolika valandų ar porą dienų, kol ateis sąjungininkai.
Kodėl tokie filosofijos skirtumai galiausiai virsta milžiniškais praktiniais skirtumais? Mes net nesugebame įsivesti kad ir sąlygiškai trumpos, bet privalomos karo tarnybos. Mes vadovaujamės naiviais vaizdiniais, kad Lietuvą gali apginti nedidelė profesionalų kariuomenė.
– Bet juk sugrąžinome šauktinius.
– Kol kas tai vyksta karikatūrine forma. Visiškai neatsakoma į klausimą – kaip elgtis su tais, kurie išvengia tarnybos, laikinai emigruodami? Kitaip tariant, mes net nepakylame į elementarų valstybinės savivokos lygmenį, kuris užfiksuotas Konstitucijoje, [kurioje sakoma], kad valstybės gynimas yra kiekvieno piliečio pareiga.
Todėl galima sakyti, kad mes, mano giliu įsitikinimu, esame formalius valstybingumo atributus turintis administracinis darinys, kuriame viską tvarko ir įtaką dalijasi įtakingiausios grupės, bet iš šitokio valstybės gyvenimo – iš šitų dalybų – yra pašalinta jau mirtinai pavojingai didelė gyventojų dalis.
– Jei ta pavojingai didelė gyventojų dalis, kaip jūs sakote, panašiai suvokia problemas, apie kurias kalbate, tai kodėl už jūsų politinį darinį per Europos Parlamento rinkimus balsavo tik 3,2 proc. rinkėjų, ir Seimo rinkimuose „Nacionaliniam susivienijimui“ greičiausiai nepavyks įveikti 5 proc. barjero?
– Labai geras klausimas – ir į jį lengva atsakyti. Mes sumušėme rekordą: gavome beveik 3,5 proc. per vieną agitacijos mėnesį, praktiškai neturėdami jokių rimtesnių finansavimo šaltinių ir – kalbėkime atvirai – beveik visiškos informacinės blokados sąlygomis.
Kalbant apie dabartinę padėtį, „Nacionalinis susivienijimas“ yra ne Vytauto Radžvilo visuomeninis komitetas: tai – rimta partija, turinti įspūdingą rinkiminį sąrašą ir neabejotinai rimtą programą, kuri iš tiesų yra alternatyva dabartiniam politiniam mąstymui, ir veiklius skyrius visoje Lietuvoje.
– Visuomenės nuomonės apklausos nerodo net kelių proc. palaikymo.
– Noriu pasakyti, kad šitos apklausos man kaip tik kelia šypseną. Mūsų kolegos sociologai bent jau galėtų nedaryti sau gėdos, nes sociologinės apklausos, kaip žinote, yra vienas iš veiksmingų būdų padaryti rezultatus praktiškai tokius, kokius jos prognozuoja, ir įtikinti, kad neverta balsuoti.