Vilniaus universitete (VU) biochemijos bakalauro ir magistro laipsnius įgijusi U. Neniškytė patirties sėmėsi Kembridže, kur tyrinėjo Alzheimerio ligos progresavimą, o vėliau neuromokslininkė išvyko į Europos molekulinės biologijos laboratoriją Italijoje – čia ji ėmėsi tirti ankstyvosios stadijos žmogaus smegenų vystymosi procesus. Šiandien tuos tyrimus ji tęsia VU Gyvybės mokslų centre, o prieš kelias savaites Latvijoje jai buvo įteiktas L’Oréal Baltic – UNESCO apdovanojimas „Mokslo moterims“.
Mokslininkė pasakoja, kad šiuo metu jos atliekami tyrimai atrodo perspektyvūs, tačiau dar klausimas, ar pavyks nustatyti ką nors reikšmingo. Paklausta, ar nebaisu, kad jos vykdoma veikla galų gale atves į aklavietę, U. Neniškytė teigė, jog turint tokią baimę mokslininku būti neverta.
„Kas mane daro mokslininke, tai yra smalsumas, smalsumo tenkinimas. Jeigu tavo tikslas yra kažką labai konkretaus nustatyti, didelė tikimybė, kad tau tai nepasiseks ir tada klausimas, kaip tu su tuo susidorosi psichologiškai.
Pašnekovė sako, kad dažnai sulaukianti klausimo iš žmonių, koks yra jos darbo tikslas, ko ji nori pasiekti ir kaip nori, kad ją atsimintų po daugybės metų.
„Nemanau, kad daug mokslininkų kelia tokius klausimus. Yra taip darančių ir yra tokių, kurie yra labai sėkmingi keldami klausimą būtent šitaip. Bet man tiesiog yra labai įdomu. Džiaugiuosi, kad visuomenė savo finansavimu suteikia galimybę tą smalsumą tenkinti“, – sako U. Neniškytė.
U. Neniškytė tyrinėja, kaip bręsta ir formuojasi smegenys. Mokslininkės domėjimosi sritis - smegenų jungčių pašalinimas, kuris, manoma, nulemia tokias patologijas kaip autizmas ir šizofrenija. U. Neniškytė aiškina, kad žmogaus smegenys vystosi dar gimdoje. Jų nervinės ląstelės neuronai susijungia tankiu tinklu vieni su kitais. Mokslininkė pasakoja, kad ilgą laiką buvo galvojama, jog neuronai patys atsirenka, kurios jungtys geros, kurios blogos, ir nereikalingas tiesiog nutraukia. Tačiau prieš penkerius metus nustatyta, kad šiame procese dalyvauja ir imuninės ląstelės. Daugiau apie mokslininkės tyrinėjimus, psichosomatinių ligų priežastis ir galimybes jas išgydyti žiūrėkite vaizdo siužete.
Apie emigraciją net negalvoja
Ne vienerius metus žinių užsienyje besisėmusi mokslininkė tikina apie emigraciją negalvojanti, nes Lietuva jai svarbi vertybė ir ji tiki, kad mums pavyks sukurti šalį, kurioje gyventi gera.
„Kai žmonės sako, mes ne už tokią Lietuvą kovojom, paprastai sako tie, kurie už tą Lietuvą nekovojo. Tie, kurie kovojo, taip nesako, nes jie suvokia valstybę kaip darinį, kuris susideda iš tų pačių žmonių. Valstybė nėra kažkas šalia, kas tau kažką suteikia arba nesuteikia.
Mes valstybę kuriame tokią, kokią norime, todėl nematau prasmės ieškoti, kur valstybė jau yra sukurta pagal kažkokį mano idealą. Yra žymiai efektyviau bandyti tai susikurti savo aplinkoje“, – įsitikinusi U. Neniškytė.
„Bet kuri valstybė iš tiesų yra kuriama. Tik jei žiūrėsime į Jungtinę Karalystę ar Vokietiją, tos šalys yra kuriamos daug ilgiau, todėl nieko keisto, kad jos yra nuėjusios toliau. Paprastai žmonės nepajunta to, jei lyginasi su kitais, bet jei pažiūrėtume, kiek mūsų valstybė nuėjo per 25-erius metus, tai yra labai ilgas kelias“, – įsitikinusi mokslininkė.
Anot U. Neniškytės, Lietuvoje labai daug privalumų, nors jų dažnai nepastebime: visuomenė stipriai vakarėja, atsiranda vis daugiau atvirumo, ypač ji tą pastebi tarp jaunimo. 33-ejų metų moteris sako jau dabar įžvelgianti daug skirtumų tarp dabartinių studentų ir savęs: „Tai kitokie žmonės. Jie nebeturi sovietinio darželio štampo.“
„Žmogaus savijautai aplinka yra labai svarbi. Yra tikrai labai gražu, kaip tvarkosi mūsų miestai ir miesteliai. Lietuvoje būti gera. Mūsų šalis labai tvarkinga, prieš tai du metus buvau Italijoje, tai ten toks pietietiškas bardakėlis. Prieš porą savaičių buvo atvažiavęs svečias iš Italijos ir jis sakė, o Dieve, kaip pas jus gražu, kaip viskas prižiūrėta. Mes dažnai nemokame pažiūrėti į save kitomis akimis.
Taip, problemų yra, bet, pavyzdžiui, net jei žiūrėtume į biurokratinį aparatą, palyginus su kokia Italija, jis be proto efektyvus ir viską galima lengvai susitvarkyti. Man reikėjo persikelti sveikatos draudimą, visus socialinius draudimus, komunikavau su valstybinėmis įstaigomis ir bendravimas su klientais iš tikrųjų yra puikus“, – privalumus vardina mokslininkė.
Dėl šių priežasčių U. Neniškytė apie emigraciją sako tikrai negalvojanti. Tiesa, ne vienas Lietuvos mokslininkas jau paliko šalį, o dalis apie tai galvoja, nes, kaip pati pašnekovė pripažįsta, jų atlyginimai nėra adekvatūs. Tačiau ji pati mieliau keistų savo veiklos kryptį nei paliktų tėvynę.
„Viskas priklauso nuo prioritetų. Jei tavo prioritetas yra daryti mokslinius tyrimus, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms yra labai logiška išvažiuoti į užsienį. Gauti adekvatų finansavimą yra tikrai gerokai lengviau kitose šalyse nei Lietuvoje.
Lietuvos tvarka – pasityčiojimas iš mokslininkų
Pati U. Neniškytė džiaugiasi, kad jai sudarytos geros sąlygos, jos tyrimai finansuojami, beje ir alga mokama ne iš Lietuvos biudžeto, bet iš tarptautinių dotacijų. Ji atskleidžia, kad gauna kelis kartus didesnį atlyginimą nei jos kolegos dirbantys universitete.
Ji priduria, kad labai absurdiškai finansuojamas ir mokslas Lietuvoje. Anot jos, šansas gauti lėšų moksliniams tyrimams nėra didelis, o jei ir pasiseks, didelę dalį laiko teks praleisti pildant įvairius popierius.
„Ir tu turi pagrįsti net ne kokius tyrimus tu atlieki, tai būtų nuostabu, bet tu sėdi ir skaičiuoji, kiek butelių terpės sunaudosi, kas yra visiškai neefektyvus mokslininko darbo naudojimas. Esu sąmoningai pasirinkusi šiuo metu nedalyvauti lietuviškose finansavimo priemonėse. Žiūrėsime, kokio lygio bus biurokratija ateityje, galbūt pabandysiu gauti pinigų studentų projektams.
Kaip absurdiškos biurokratijos pavyzdį pašnekovė pateikia kompiuterio pirkimą, šiuo metu ji turi nusižiūrėjusi galingą vaizdų analizei skirtą kompiuterį, jį galėtų įsigyti už 1,8 tūkst. Eur.
Jos teigimu, sprendimas kol kas nesivelti į lietuviškas finansavimo programas brendo jau kurį laiką, tačiau paskutinis lašas buvo šiemet Lietuvos mokslų tarybos paskelbti mokslininkų grupių projektų reikalavimai.
„Aš tuos reikalavimus pažiūrėjau ir tai yra pasityčiojimas iš mokslininkų. Šitie pinigai yra iš horizonto 2020 m. programos. Tai reiškia, šie pinigai Lietuvai buvo paskirti jau 2014 metais. Dabar yra 2017 metai. Reiškia, 3 metus tie pinigai kabo ore, žmonės negali dirbti, nes neturi iš ko, nes tris metus iš vis nėra jokių finansavimo priemonių. Ir galų gale paskelbiami reikalavimai, kurie išvis neadekvatūs.
Aš tuos reikalavimus atitikčiau, man tai nėra problema, bet tai yra principinis sprendimas neremti tokio tipo mokslininkų finansavimo savo dalyvavimu. Aš nesutinku reklamuoti Lietuvos mokslų tarybos savo publikacijose, jeigu jie taip tyčiojasi iš mokslininkų. Aš niekaip kitaip negaliu vertinti to, kas vyksta, tai yra patyčia iš mokslininkų. Tai buvo paskutinis lašas ir šioje vietoje aš pasakiau: viskas. Šiuo atveju aš bandau būti konkurencinga tarptautinėje rinkoje ir gauti tarptautinį finansavimą arba tiesiog ieškau kitos veiklos“, – teigia neuromokslininkė.