Taip daugelis prisimena Naujųjų metų išvakares sovietmečiu. Tiesa, sveikinimo žodį, priklausomai nuo laikotarpio, tardavo ir N. Chruščiovas, o fejerverkų ne visada būdavo. Jei maždaug nuo 1985 metų visa padangė nušvisdavo įvairiomis spalvomis, anksčiau teko tenkintis tik šaudomomis salvėmis ir karininkų leidžiamomis signalinėmis raketomis.
Naujųjų metų šventė sovietmečiu buvo labai svarbi. Tokia svarbi, kad švęsti ją tiesiog reikėjo. Tuo metu dar vaiku buvęs Julius prisimena: „Tėvai vien dėl vaikų turėjo švęsti, kad nieko neįtartume ir nepasakytumėme kieme draugams, kad nešvenčiame Naujųjų. Tu turėjai elgtis kaip visi, jei nešventi Naujųjų – tu nenormalus, dar į Sibirą išveš.“
Tačiau žmonės patys noriai šventė Naujuosius metus – tai buvo bene vienintelė su socializmu nesusijusi šventė kaip kokia Gegužės 1-oji ar Lapkričio 7-oji. Prieš Naujuosius metus ateidavo ir Senis Šaltis, buvo puošiama eglutė – šventė buvo panaši į šiais laikais švenčiamas šv. Kalėdas, nes jų lietuviai švęsti viešai negalėjo.
Beveik kaip per Kalėdas
„Kalėdas ne švęsdavome, o minėdavome – taip būtų tikslingiau sakyti. Slapta gaudavome dovanas, nors Kalėdų eglutę puošdavome Kūčių vakare, pasiteisindami, neva – savaitė prieš Naujuosius. Švęsti Kalėdų neturėjome galimybės, nes buvome sekami, todėl buvo tik toks paminėjimas šeimoje, o normalus šventimas – per Naujuosius metus“, - savo prisiminimais dalinasi Julius.
Istorikas pasakoja, kad 1935 metais, jau Sovietų Sąjungoje, viskas pradėjo keistis ir buvo nuspręsta, kad pradėjus gyventi geriau, reikia pradėti ir švęsti: „Maždaug nuo 1935 metų buvo pradėta modeliuoti tai, ką galima būtų vadinti Naujųjų metų švente. Buvo pasakyta, kad vaikai galės turėti eglutę, nors iki tol eglutės buvo draudžiamos – jos buvo laikytos Kalėdų atributais, todėl puošti jų nebuvo galima.“
1947 metais sausio pirmoji buvo paskelbta ne darbo diena, todėl atsirado dar vienas šventiškumo elementas, o 1954 metais pirmą kartą eglė buvo papuošta Kremliuje, Maskvoje. „Vadinasi, ji reabilituojama iki pat aukštumų. Atsiranda toks reiškinys kaip Senis Šaltis, tik ne Kalėdų senelis, o būtent Senis Šaltis – Ded Moroz, nes jokio religinio aspekto vėlgi negalėjo būti“, - šypsosi istorikas.
Taigi įprasti Kalėdų simboliai buvo priskiriami Naujiesiems metams, o už Kalėdų šventimą galėjo grėsti nemalonumai. Istorikas pasakoja, kad vis dėlto dauguma lietuvių Kalėdas švęsdavo, tik kukliai, šeimos rate ir viešai apie tai nekalbėdavo. Po įprastos darbo dienos šeimos susirinkdavo prie stalo, pasimelsdavo, kartu vakarieniaudavo.
Žurnalistas Andrius Užkalnis pasakoja, kad jų šeimoje Kalėdos buvo daug didesnė šventė nei Naujieji metai, o labai jie ir nesislapstydavę: „Suprantu, kad mokytojai galbūt negalėjo šnekėti apie Kalėdų šventimą, bet šiaip visi švęsdavo ir nebuvo čia labai kažkas tokio baisaus. Kadangi Kalėdos buvo nešventinė diena, bent jau mano klasėje – pusė mokinių neateidavo į pamokas ir paskui atnešdavo lapelį, kad sirgo. Kadangi pusės klasės nėra, visiems aišku, kad čia feikas. Vienais metais tik buvo tik grasinimų, kad kas nedalyvaus 25 – 26 dienomis pamokose, būtinai turės atnešti lapelį iš gydytojo, o ne iš tėvų, nes jis negalios. Bet realiai koks skirtumas, niekas nekreipė didelio dėmesio“, - sako jis.
Vis dėlto kai kurios šeimos dėl artimųjų saugumo pasirinkdavo Kalėdų iš viso nešvęsti. Jų nešvęsdavo ir Vilniuje gyvenusios Violetos šeima: „Dėl tam tikrų aplinkybių mano tėvai Kalėdų nešvęsdavo. Kam rizikuoti, jei vaikas išsipasakos mokykloje, paskui gandai gali sklisti, o šiaip per Naujuosius metus buvo tas pats kaip dabar per Kalėdas“, - sako Violeta.
Prie eglutės su Diedu Marozu
Violeta Naujųjų metų šventės labai laukdavo. Ji pasakoja, kaip gaudydavo Senį Šaltį prie durų, bet labiausiai jai įsiminė, kiek daug žmonių švęsdavo Naujuosius. „Tai buvo masinė šventė ir tas masiškumas džiugino, turint omenyje, kad Kalėdų aš nemačiau. Būdavo labai smagu, kai atsilapoja visos durys, sveikina kaimynai, kviečia išgerti, pasidalinti patiekalais. Tikrai linksma šventė laiptinėje, visame mūsų name“, - sako ji.
Darbovietėse ir mokyklose šventiniai renginiai vyko ne prieš Kalėdas, kaip įprasta dabar, o prieš Naujuosius. Juose apsilankydavo ir Senis Šaltis su keliomis snieguolėmis.
„Tie renginiai, vadinamosios eglutės, vykdavo darželiuose, mokyklose, taip pat buvo labai populiarios darbovietėse. Kiekviena darbovietė, nesvarbu, ar tai mokykla, ar fabrikas – visos turėjo turėti aktų sales. Ten pastatydavo eglutę, vaikai ateidavo apsirengę kostiumais, vyko šokiai, dainos, rateliai. Ateidavo ir Senis Šaltis, dalindavo dovanas. Dažniausiai tai buvo saldainių rinkiniai. Man, kaip nelankančiam darželio – tai buvo metų renginys, tikrai labai didelė šventė. Atsimenu, kai vienais metais sirgau, verkiau, sakiau mamai – vis tiek vesk, kad ir su temperatūra, nes man, vaikui, tai buvo kažkas tokio. Juk renginių tais laikais nelabai ir būdavo, kartą per metus koks cirkas atvažiuodavo ir tai be žvėrių – tikras nuobodumas. Miesto teatras pastatydavo vieną spektaklį vaikams ir tai tą patį „Pifo nuotykiai“, kuris kokius 10 metų iš eilės būdavo“, - sako Julius.
A. Užkalniui naujametinės eglutės renginiai iki šiol paliko šleikštų įspūdį: „Baisiausiai nekęsdavau – tai buvo pats nekenčiamiausias renginys, kada ateina senelis, reikėtų sakyti Diedas Marozas, duoda šūdiną kartoninę dėžę su ananasiniais saldainiais ir čia jau dovanėlė tau.“
Kai kurie tėvai išsikviesdavo raudonnosį, ilgu kostiumu vilkintį Senį Šaltį į namus, kartais vaikus pralinksmindavo ir juo persirengęs kaimynas. Tačiau kai kada Senio Šalčio nosis būdavo raudona visai ne nuo šalčio: „Tėvai, aišku, tas dovanėles patys jam duodavo, bet Senio Šalčio labai laukėme. Vien pats faktas, kad jis ateis – buvo labai didelė dovana. Prisimenu, vienais metais labai jo laukiau, buvau pasiruošusi kelis eilėraščius, o jis atėjo ir atrodė labai nekaip – buvo girtas, vėlavo. Turbūt užtruko dėl vaišių, nes labai privaišintas buvo“, - šiandien juokiasi vilnietė Rūta.
Po to, kai eglė pirmą kartą buvo papuošta Maskvoje, sausio pirmoji buvo paskelbta nedarbo diena, todėl pradėjo formuotis nauja tradicija – šampano gėrimas dvyliktą valandą, gausios vaišės. Tačiau paruošti naujametinį stalą nebuvo taip paprasta dėl deficito ir prekių trūkumo parduotuvėse.
Vargas dėl naujametinio stalo
A. Jakubčionis pasakoja, kad prieš Naujuosius metus turguose atsirasdavo mandarinų, nors jų buvo galima gauti ne visą laiką, parduotuvių lentynose buvo galima atrasti žirnelių, majonezo „kultiniam patiekalui ant stalo – baltai mišrainei“.
Kai kurie darbovietėse gaudavo mandarinų, kavos ar kitą retesnį produktą. Julius džiugiai prisimena, kad būtent prieš šią šventę buvo įmanoma gauti skaniosios kakavos, nes kakava buvo kelių rūšių: neskani ir ta išsvajotoji skanioji. „Valdžia per darbovietes, ūkius, pasirūpindavo, kad kiekviena šeima kažką gautų: ar kavos, ar šampano geresnio butelį. Vis tiek stengėsi tautą pagirdyti. Tik tiek, kad šventinio stalo įvairovė priklausydavo nuo to, kiek tu esi spekuliantas ar turi pažįstamų“, - prisimena Julius.
Nukrauti stalą gėrybėmis nebuvo paprasta, nes produktų parduotuvėse buvo mažai, o apie įmantresnius galėdavai tik pasvajoti. Be pažinčių buvo sunku nusipirkti geros dešros ar taip trokštamo servelato, nes geresnių produktų lentynose tiesiog nedėdavo.
„Nebuvo tokios pasiūlos, kokia yra dabar – tai pirmas dalykas, todėl jei tu parduodi dešrą – gali jos nedėti ant prekystalio, nes tau dzin – viskas vis tiek valstybės nuosavybė. Antras dalykas, jei tu esi, pavyzdžiui, mėsos skyriaus pardavėjas, gali sakyti: aš valdau dešrą. Ir viskas: tau visi neš brendžiuko butelius, jei mašinytė pagedo – iškart ateis meistriukas pataisyti. Kuo labiau esi prakutęs – tuo geriau gyveni ir tuo labiau stalą nukrauti gali. Vykdavo lyg natūriniai mainai. Paprasta kasininkė buvo viena prestižiškiausių profesijų, įstoti ten driekdavosi eilės, nes jos valdė prekes, o jei pažįsti parduotuvės vedėją – esi Dievas“, - pasakoja Julius.
Ant naujametinio stalo dažnai stovėjo balta ir raudona mišrainės, geriau gyvenantys kepdavo vištą ir mielinius pyragus su aguonomis. Violeta prisimena, kaip prieš Naujųjų metų šventę mama ruošdavo kibinus, juos palikdavo šaldytuve ir, grįžus iš šventinių renginių mieste, – pašaudavo į orkaitę.
„Per Naujuosius metus su tėvais visada eidavome į įvairius renginius. Mes gyvenome Vilniuje ir tėvai visada stengdavosi kažkur išeiti. Pasirinkimai buvo du. Vienas, mūsų gal labiau mėgiamas, – „Traviata“ Operos ir baleto teatre, kur galima buvo pasiklausyti muzikos ir pademonstruoti naujai pasisiūtas sukneles Vilniaus ponioms. Kadangi kiekvienais metais būdavo „Traviata“ – šiek tiek nusibosdavo, todėl kartais eidavome į naujametinį koncertą Sporto rūmuose, kur tuometinės estrados žvaigždės atlikdavo įvairias programas. Buvo metai, kai išpopuliarėjo aerobika, buvo labai juokingi, nes scenoje atliko aerobinius pratimus“, - nusijuokia prisiminusi.
Po koncerto šeima automobiliu apvažiuodavo Vilnių ir apžvelgdavo papuošimus skubančius žmones, o namie sėsdavo prie stalo ir žiūrėdavo žydrąjį žiburėlį. „Buvo centrinė Maskvos programa ir lietuviška, bet net negalėčiau pasakyti, kuri buvo geriau. Tik prisimenu, kai buvau vyresnė ir manęs nevarydavo miegoti, labai vėlai vakare, gal nuo kokios 3 valandos nakties, rodydavo užsienio atlikėjus. Bet tai buvo nukeliama daug vėlesniam vakarui, it kokia pornografija“, - šypteli.
Girti pajacai televizoriaus ekrane ir laiptinėje
A. Jakubčionis prisimena, kad naujametiniai žiburėliai buvo viena pagrindinių atrakcijų. Taip pat per žydruosius ekranus kiekvienais metais rodydavo kultinį filmą „Likimo ironija, arba po pirties“, „Karnavalo naktis“.
A. Užkalnis džiaugiasi, kad jo šeima buvo ne tokia, kaip kitos, ir stengdavosi Naujuosius metus paminėti ne prie televizoriaus ekrano. „Tėvai apskritai neleisdavo žiūrėti televizoriaus, tik kokias dvi valandas per savaitę, tai to goluboj ogoniočiko mes nežiūrėdavome, bet kad visi tai darydavo aplinkui – žinau. Laukdavo kiti žmonės per Maskvos kanalą ir kada Kremliaus kurantai suskambės, bet mano šeima buvo labai netipiška, jie nenorėjo išauklėti manęs kaip paprasto žmogaus“, - sako jis.
Juokingiausia jam, kad visi kiekvienais metais žiūrėdavo filmą „Likimo ironija, arba po pirties“, kuriame A. Užkalniui viskas atrodo ydinga: nuo pavadinimo iki siužeto:
„Filmas tarybinius žmones (o jie visi, net ir lietuviai, žiūrintys šį filmą, yra tarybiniai žmonės, kurių širdis ištirpo Kremliaus kurantų skambesyje) visų pirma patraukia užribiniu sentimentalumu ir labai paprastais juokais. Abejojate, kad jie paprasti? Jie tikrai labai paprasti. Kaip mokykliniame spektaklyje. Greitakalbė, supainioti skiemenys, mikčiojimas. Garsus rėkavimas. Žiūrovui, išaugintam ir išauklėtam cirko su lokiais ir klounais – pats tas. Juokingiausias dalykas visada yra kas nors prisigėręs, vograujantis besipinančiu liežuviu. Girtas pajacas tarybiniam žmogui yra pats juokingiausias dalykas pasaulyje. Todėl šiame filme veikėjai geria daug ir noriai, ir be jų girtumo nebūtų pagrindinės siužeto linijos. Jei veikėjai nebūtų nusitašę, nieko jų gyvenime ir nebūtų įvykę, taip ir gyventų, kol pasentų, išeitų į pensiją ir numirtų, kaip ir priklauso normaliam tarybiniam žmogui, apie kurį niekas filmų nestato, nebent jis išeitų į karą ir žūtų: tada jam nežinomo kareivio kapas ir amžinoji ugnis.“
Likus kelioms minutėms iki vidurnakčio, televizorių ekranuose pasirodydavo Sovietų Sąjungos lyderių sveikinimai. Rūta juokiasi, kad jai, kaip vaikui, buvo iššūkis suprasti, ką kalba L. Brežnevas, o tai nelabai ir rūpėdavo – labai laukdavo naujametinių fejerverkų, nors jų buvo vienas kitas.
„Nelabai iš tikrųjų jų buvo, tik vėliau atsirado. Kadangi mūsų langai „išėjo“ į Gedimino bokštą, matydavome kaip dvyliktą valandą salves iš patrankų pašaudo, o per televiziją stebėdavome jau prabangesnius fejerverkus Maskvoje. Tikrai nebuvo taip, kaip dabar, kad bet kas gali prisipirkti pirotechnikos ir šaudyti“, - sako ji.
A Jakubčionis teigia, kad Naujųjų metų šventimas Sovietų Sąjungos šalyse nuo vakarų šalių labiausia ir skyrėsi tuo, kad čia fejerverkų paprasčiausiai nebūdavo, jų atsirado tik sovietmečiui einant į pabaigą. „Per Naujuosius metus tikrai šaudydavo, bet tai buvo karinės signalinės raketos, o ne fejerverkai. Ypatingai daug buvo šaudoma prie kareivinių, pavyzdžiui, dabartiniame Šiaurės miestelyje“, - sako jis.
A. Užkalnis prisimena, kad jau atsiradus fejerverkams, ne visi mokėjo deramai su jais elgtis, ypač šaudymą apsunkindavo suvartotas alkoholio kiekis. „Mūsų laiptinėje buvo tokie asocialūs kaimynai, kurie visada šaudydavo tiesiog iš laiptinės, ir vieną kartą kaimynui vos pirštų nenutraukė. Jie buvo vieni iš šimtų žmonių, kurie naktį ne reanimacijoje, bet priėmimo skyriuje atsidurdavo: kas prisigėrė ir gavo šampano buteliu per galvą, kas fejerverkus leido. Medikai visada sakydavo, kad Naujųjų metų naktį budėjimai yra didžiausi.“
Nors galimybių švęsti Naujųjų metų taip, kaip švenčiame dabar, – nebuvo, daugelis prisimena Naujuosius kaip itin smagią šventę, kurios išties labai laukdavo. A. Jakubčionis sako, kad ji buvo „emocionalesnė ir šiltesnė, gal dėl to, kad tais laikais tai buvo mažiausiai komunistuota.“
Nors stalas ne visada buvo nukrautas gardėsiais ir ne visi galėjo sau leisti nueiti į naujametinį renginį, buvo linksma. „Anekdotą atsimenu iš tų laikų: susitinka du draugai. Vienas sako: kaip Naujuosius metus sutikai? Kitas atsako: Žinok, negaliu pasakyti, nes dar nuotraukų neišsiryškinau. Tada gi nebuvo tokios technikos, kaip yra dabar, kad gali iškart pažiūrėti nuotraukas“, - juokiasi jis, linkėdamas, kad šių Naujųjų metų netektų sutikti taip, kad juos galima būtų prisiminti tik iš nuotraukų.