Iš Marijampolės kilusiu V. Stankevičiumi susitikome lėktuvo simuliatoriuje. Pašnekovas, kaip ir priklauso, sėdėjo kapitono, o aš antrojo piloto kėdėje.
Šiuo metu 61 metų V. Stankevičius pilotų akademijoje „BAA Training“ užima mokymų programos vadovo pareigas ir dvi savaites per mėnesį, apie 30–50 val., pilotuoja oro bendrovės „Small Planet Airlines“ lėktuvus. Kartu su aviacija jis praleido didžiąją dalį savo gyvenimo – iš viso 43 metus.
Apskraidęs beveik visą pasaulį, pilotavęs ir rusiškus naikintuvus, ir didžiulius keleivinius lėktuvus, išgyvenęs oro bendrovės „flyLAL – Lithuanian airlines“ bankrotą, po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo pats to nežinodamas skraidinęs rytų Europos pabėgėlius į Vakarų šalis, du kartus dėl gedimo užgesinęs vieną iš lėktuvo variklių ir kitokių nutikimų pripasakojęs V. Stankevičius šypsosi: „Piloto profesija tikrai nėra nuobodi“.
Anot jo, žmonės apie pilotus labai mėgsta kalbėti ypač po įvairių liūdnai pasibaigusių įvykių, tokių kaip oro linijų „Malaysia Airlines“ lėktuvo dingimas arba „Germanwings“ lėktuvo, kurį pilotavo depresiją sirgęs vokietis, katastrofa: „Visi nori išsiaiškinti psichologinius momentus, kas tam žmogui buvo, kai jis nukreipė į kalnus lėktuvą, kodėl prapuolė Malaizijos lėktuvas, kur jie gyveno, su kuo jie gyveno, kas jiems trukdė, todėl mitais ir apauga ši profesija“, – sako V. Stankevičius.
10 mitų apie pilotus
1. Kadangi šiais laikais lėktuvai gali būti valdomi autopilotu, lakūnams lieka labai mažai darbo ir jie viso skrydžio metu gali ramiai gurkšnoti kavą ir skaityti laikraščius, ar tai tiesa?
Yra taisyklės, kai iki trijų kilometrų aukščio tu negali net nusiimti ausinių, per kurias girdi radijo ryšį, negali atsisegti saugos diržų – visada turi būti pasiruošęs. Pakilęs į trijų kilometrų aukštį tu gali šiek tiek atsipalaiduoti, laisvai jaustis, atsigerti kavos.
Autopilotas nereiškia, kad lėktuvas skrenda pats. Jį reikia visada stebėti. Kai vienas pilotas palieka kabiną, valdymą ir radijo ryšį perima kitas pilotas.
2. Piloto profesija yra vyriška?
– Mano nuomone tai yra vyriška profesija, nors moterų irgi yra nemažai. Tie skraidymai yra ilgi, būna skrydžių užlaikymų, vyras turi tam daugiau jėgos, jis ilgiau išlaiko fizinį stovį, lėčiau pavargsta, greičiau priima sprendimus, o moterims tai užtrunka ilgiau.
Žinoma, yra pilna sėkmingų piločių – aš iš viso žinau penkias lietuves pilotes. Yra ir tokių, kurios padarė karjerą ir skraido, yra ir tokių, kurios neskraido – vaikus augina.
– Priklausomai nuo to, kurioje kompanijoje tu dirbi. Vienur gali pamatyti tų šalių, o kitur ne. Pavyzdžiui, aš žiemą turėjau skrydį į Tenerifę, kur turėjau penkias laisvas dienas, tai galėjau pailsėti. Man kompanija suteikė tokią galimybę, bet, žinoma, jie to nedarytų, jeigu taisyklės tokios nebūtų, nes yra tokie darbo ir poilsio apribojimai, kurie nurodo, kiek valandų galima skraidyti per dieną. Aš tuo pačiu skrydžiu negalėjau grįžti namo.
Tai leidžia pamatyti šalis, su jomis susipažinti. Veną ar dvi dienas per savaitę gal ir smagu, tačiau, kai Indijoje reikia išbūti tris mėnesius, tai nepasakyčiau, kad ten labai didelis malonumas.
Nebuvau tik Pietų Amerikoje ir Australijoje, o šiaip esu visus žemynus apskraidęs. Pats esu nelabai linkęs keliauti, nes mano darbas yra čia, akademijoje, aš čia esu mokymų vadovas ir man tenka labai didelė atsakomybė, mano civilinės aviacijos administracija man neleidžia to daryti ir aš nenoriu to daryti – jau pavažinėjau, užtenka. Manęs tos šalys nelabai domina ir daugiau aš ten nieko nematau – man geriau nuskristi pailsėti į Graikiją ar kur kitur į Europą ne kaip pilotui, o kaip keleiviui.
4. Didelė dalis pilotų šiuo metu vis tiek vyrai. Ar tiesa, kad šios profesijos atstovai nepaliaujamai mėgaujasi stiuardesių ir kitų moterų dėmesiu? Kodėl susiformavo tokia nuomonė? Gal tai filmų įtaka?
– Be abejones tame yra tiesos. Kaipgi nebus tarp jų ryšio (stiuardesių ir pilotų – DELFI). Pas mus dabar yra pilotų, kurie turi žmonas anksčiau dirbusias stiuardesėmis, nes jie labai daug laiko būna kartu ir tiesiog užsimezga artimesni santykiai.
Kas jas žavi? Uniforma ir tai, kad jie visada pasitempę, dažniausiai būna darbe, juos mato oro uoste praeinančius gražius.
O šiaip, kas liečia pilotų ir stiuardesių draugystes, tai taip – čia normalu. Yra tokių, kurie yra ir po kelis kartus vedę, bet tai irgi yra normalu, nes mes praleidžiam labai daug laiko keliaudami, ne namuose, todėl šeiminiai santykiai tarp vyro ir moteris pasidaro sudėtingi – viskas priklauso nuo abiejų pusių.
5. Ar žmogus, norintis tapti pilotu, privalo turėti puikia regą?
– Nebūtinai. Kol matai ištiestos rankos galą, tol gali skraidyti (juokiasi). Aš neatsimenu kokios tiksliai ribos, bet rega neturi būti tobula, tik reikia skirti spalvas. Kartais ateina inspekcija ir mus tikrina, tai jeigu medicinos pažymėjime yra parašyta, kad pilotui reikia akinių, tai jis turi parodyti dvejus – jeigu vieni sudūžta, turi būti atsarginiai.
(Pradiniais tyrimais, kandidatas gali būti laikomas tinkamas su toliaregyste, neviršijančia +5.0 dioptrijų; trumparegyste, neviršijančia -6.0 dioptrijų; astigmatizmu, neviršijančiu 2.0 dioptrijos; anizometropija, neviršijančia 2.0 dioptrijų – DELFI)
6. Ar pilotas turi turėti nepriekaištingą fizinę formą?
– Be abejo. Mes turime turėti gerą formą ir aš ją palaikau. Kiekvieną dieną darau mankštą, lankau baseiną tris kartus per savaitę, gyvenu tokį aktyvų gyvenimo būdą, o ne guliu prie televizoriaus visą dieną ir nieko neveikiu, nes kitaip apaugčiau riebalais ir nepraeičiau medicininės komisijos. Yra griežti reikalavimai kitiems dalykams, nebūtinai regai. Žmogus turi turėti gerą kardiogramą, gerą klausą – visi organai turi veikti tvarkingai.
7. Ar tiesa, kad pilotai gauna labai didelius atlyginimus?
Tų pilotų, kuriuos aš sutinku mokykloje, klausiu, kodėl paliko darbą Vietname, tai jie man atsako, kad išdirbus ten penkerius, šešerius metus atsibosta iki kaklo. Vis tiek tie kultūros skirtumai nemaži, maistą, pavyzdžiui, gali pasirinkti, bet kultūriniai skirtumai išlieka.
Jie (Kinijos ir kt. Azijos oro linijos – DELFI) taiko labai lanksčius grafikus, pavyzdžiui, gali dirbti keturias savaites, o tada keturias savaites turėti laisvas – gali pasirinkti bet kokius variantus ir bonusai nemaži, ir algos didelės. Ten dirbantys pilotai važinėja namo, bet jeigu duoda dešimt dienų, tai jie praleidžia dvi dienas skrisdami, o po to atgal dvi dienas, tai atostogų iš viso išeina mažiau. Daug niuansų – vieni žmonės nori ten vykti dėl pinigų, nes nori nusipirkti jachtą, namą ar šiaip jų turėti, o kitiems visa tai atsibosta ir jie nori grįžti namo.
Kai mes įstojome į Europos Sąjungą, atsidūrėme bendroje pilotų rinkoje ir galėjome rinktis. Jeigu mums čia, Lietuvoje, gerai nemoka, tai mes išvažiuojame ten, kur mums moka. Pas mus ir dabar pilotai kur tik nori skraido – aš galėčiau uždirbti du ar tris kartus daugiau, bet aš noriu gyventi Vilniuje, namuose, žolytę pjauti, šeštadieniais ir sekmadieniais išvažiuoti žvejoti. Kiekvienas pasirenka – vienose oro linijoje geriau, kitur blogiau, tačiau atlyginimai europiniai – visko pakanka.
8. Ar iš tikrųjų pilotai matematiką ir fiziką turi išmanyti nepriekaištingai?
– Yra aviakompanijų, kurios norintiems patekti duoda spręsti visokiausius geometrinius ir matematinius uždavinius, bet šiaip tai reikia bendro išsilavinimo. Jeigu žmogus nesprendžia lygčių, tai nieko tokio.
Aišku, įsivaizdavimą bendrą turėti reikia. Nors tai ateina su patirtimi, bet matematinės ir fizinės žinios kartais naudingos, kai gyvenime pasitaiko situacija, kai reikia atskirti dūmų kvapą ir nuspręsti, ar sugedo elektros sistema, ar įvyko kažkoks kitoks gedimas, todėl bendrų žinių reikia, bet gilių tikrai ne. Tuo labiau, kad dabar mums darbą labai palengvina kompiuterinės programos, kurios gerai susidoroja su skaičiavimais.
9. Ar tiesa, kad pilotai visai nebijo aukščio?
– Na, vienas dalykas yra aukščio baimė atsistojus ant devynių aukštų namo stogo krašto ir žiūrėti žemyn ir visai kitas pojūtis yra lėktuve. Lėktuve tu vienaip jauti aukščio pojūti, o ant stogo krašto stovėdamas kitaip. Todėl žmogus gali skraidyti ir nebijoti, bet jeigu tu jį pastatysi ant stogo krašto, tai ir nualpti gali.
10. Ar galima tapti pilotu sulaukus 30 metų?
– Pas mus buvo vienas žmogus, kuris būdamas 40 metų apsisprendė tapti pilotu. Atsimenu vieną norvegą, kuris visą savo aktyvų gyvenimą, kai buvo jaunas ir gražus, o dabar tik gražus (juokiasi), išdirbo oro uosto policijoje. Ir jis, žiūrėdamas į tuos lėktuvus, vis pagalvodavo, kad jis irgi norėtų skraidyti, bet dėl tam tikrų priežasčių, greičiausiai, finansinių, jis to negalėjo padaryti anksčiau. Kai jis nusprendė įgyvendinti savo svajonę, jis išsilaikė lakūno licenciją ir atėjo pas mus mokytis tipo.
Aišku, tokiems žmonėms, kuriems jau virš 40 metų, sunku pradėti aviacinę veiklą, nes tai susiję su daugybe procedūrų, bendru supratimu, geromis aviacijos žiniomis, patirtimi ir viską įgyti per trumpą laiką yra gan sudėtinga, bet, aišku, įmanoma – reikia tik užsispyrimo.