J. Didžiulis. Emigracija gali atnešti milžiniškai daug naudos

Gražiausia yra tai, kad jei kokia vizija geba nors truputį sujaudinti jūsų fantaziją, pradedate iš karto ja mėgautis. Įsivaizduokit jaukaus židinio šilumą po ilgų pasivaikščiojimų šlapią rudens dieną…

Tikiu vizijų galia – jos priverčia svajoti ir netgi įkvepia pamąstyti, ką reiktų nuveikti, kad paverstume vaizduotę realybe.

Pastaruoju metu aš bandau savus užkrėsti Lietuvos vizija, kuri priverstų begėdiškai optimistiškai fantazuoti apie mūsų ateitį. Bandykit ir jūs trumpam pasprukti nuo vadinamos „lietuviškos realybės“, įtalpintos 3-jų milijonų valstybėje, kuri vis bando išsilaižyti okupacijos žaizdas, desperatiškai išspręsti egzistencinio pobūdžio demografinę krizę ir suvokti savo vietą XXI amžiaus globaliniame kontekste.

Vizija nėra diskusijos apie saugumą, institucijas, BVP ar politines Santa Barabaras. Vizija yra tai, kas suteikia žmonėms viltį ir motyvaciją – tai, kas uždega kiekvieno individo fantaziją, leidžia kolektyviai svajoti ir įkvepia judėti jos linkme. Žodis „laisvė“ prieš 25-erius metus buvo tokios vizijos raktažodis, priverčiantis kiekvieną iš mūsų įsivaizduoti save ir savus šviesesnėje ateityje ir įkvėpė už ją kovoti.

Leiskit sau dabar kažkiek fantazuoti, tai jums nieko nekainuoja. Įsivaizduokit lanksčią, gyvybingą bei dinamišką keturių arba gal net penkių, arba septynių milijonų Lietuvą, kupiną progresyvių žmonių, kurie myli savo istoriją bei tradicijas, bet gyvena progresyviomis vertybėmis; žmonių, kurie itin sėkmingai skinasi kelią užsienio mastu ir garsina Lietuvą savo darbais ir pavyzdžiu; žmonių, kurie dosniai palaiko ir padeda saviškiams pasiekti gyvenimo tikslus ir užkopti į karjeros aukštumas; žmonių, kurie drąsiai žengia į ateitį; žmonių, kurie savo gebėjimu balansuotai išreikšti savo tautinę tapatybę tarptautiniame kontekste rodo pavyzdį kitoms tautoms ir mažumoms, kaip sėkmingai išlikti savimi XXI amžiuje.

Dabar atsimerkit ir leiskit man jums pasakyti, kad ta Lietuva jau egzistuoja. Arba, tiksliau, tokių Lietuvų yra daug. Jas kuria šimtai tūkstančių emigrantų bei lietuvių kilmės žmonių kiekvieną dieną įvairiausiuose pasaulio užkampiuose. Tai žmonės, kurie paliko Lietuvą fiziškai, bet ne širdimi.

Svarbiausias tiltas, kurį statysim Lietuvos istorijoje, nebus per Nerį, Nemuną ar Kuršių Neriją. Tai bus psichologinis ir emocinis tiltas tarp mūsų ČIA, ir mūsų TEN. Turim tiek tos lietuvybės, kad nuo senų laikų ji liejasi per valstybinių sienų kraštus – o dabar galim rasti Lietuvą bet kur, kur surasim lietuvį. Kiekviena istorija įkvepia. Kiekviena istorija yra tos didesnės Lietuvos dėlionės dalis.

ToBeLT (ToBeLithuanian – Būti lietuviu) projekto misija yra surasti dėlionės daleles ir statyti tą tiltą – įrodyti, kad lietuviai užsienyje irgi yra pilnaverčiai lietuviai, ir kad niekas iš tiesų nepalieka Lietuvos, kol meilė jai težydi širdyje.

Ironiškiausia yra tai, kad įgyvendinti tokią „Lietuvos kaip pasaulinės bendruomenės“ viziją yra lengviau, negu daugelis iš mūsų įsivaizduoja. Tai yra lengviau negu reformuoti valstybės institucijas, modernizuoti šalies infrastruktūrą ar išspręsti geopolitinio saugumo mįslę. Tačiau įsižiebus tokią viziją visiems lietuviams būtų gerokai lengviau pasiekti anksčiau įvardytus tikslus.

Kažkas kalba apie idėjas Lietuvai, kiti – apie šimtmečio projektus. Aš norėčiau jus paraginti galvoti apie mūsų istorines traumas kaip apie galimybę – žvelgti į priverstinę ar savanorišką emigraciją kaip į mainų programą ar lietuvybės ekspanciją, kuri gali atnešti milžiniškai daug naudos, jeigu pajėgsim išlaikyt išeiviją mūsų bendruomenės nariais ir padėsim jiems sugrįžti į Lietuvą. Didžiausias mūsų praeito amžiaus pasiekimas buvo Nepriklausomybė – misija neįmanoma, kuri, pasirodo, buvo įmanoma. Sugrąžinti lietuvius Lietuvon yra svarbiausia šio amžiaus misija. Tik reikia suvokti, kad juos susigrąžinti nebūtinai reikia fiziškai. Tikiu, kad daugelis iš jų Lietuvai yra naudingesni ten užsienyje, negu čia Lietuvoje.

O Kalifornijos lietuviai yra puikus viso to įrodymas. Jau pernai metais su ToBeLT komanda keliaudamas po Rytų pakrantės JAV lietuvių bendruomenes, aš įsitikinau, kad diasporos lietuviams Lietuva reikalinga kaip oras. Tačiau kilo klausimas – kažin, ar jie yra reikalingi Lietuvai? Per šią kelionę po Kalifornijos lietuvių bendruomenes surinkome tiek įkvepiančių pavyzdžių, pagavom tokių kampų ir atkrapštėm tokių dėlionės dalių, kurios, mano manymu, turėtų įrodyti, kad ta Lietuva šiai Lietuvai yra reikalinga kaip oras.

Warner Brothers studijoje ir turinčia aštrią nuomonę apie lietuvybę ir emigraciją, raginančią mums atsipeikėti ir baigti galvoti apie emigraciją kaip apie kažkokia ydą.

Aprodysim kino ir televizijos žvaigždės Rutos Lee vilą Holivude ir dalinsimės pasakojimais, kaip lietuviški šokiai padėjo jai vaidinti šalia Frank’o Sinatra ir Dean’o Martin.

Supažindinsim su amerikietiško futbolo super-žvaigžde Dick’u Butkumi. Sužinosite, kodėl jis yra varžovų laikomas visų laikų grėsmingiausiu gynėju (linebacker).

Aplankysim Markevičių šeimą, kurie, įsitvirtindami Santa Monikoje, turėjo šiek tiek slėpti savo lietuvybę, tačiau šiuo metu yra vieni reikšmingiausių lietuviškos kultūros propaguotojų.

Išgirsite Carlos Navarrete – meksikiečių kilmės amerikietį, kalbantį lietuviškai. Tai žmogus, kuris iš pradžių pamilo lietuvišką bendruomenę, o tik po to – būsimą žmoną lietuvę.

Gausit paskanauti lietuvaitės Dainos Šlekytės Kombučios (fermentuota saldi arbata su itin daug gydančių savybių), kuri užkerėjo visą Ameriką. Daiva šiuo metu spausdina Vyčio atvaizdą ant 400 tūkst. butelių per menėsį.

Sužinosit, kas ir kaip iš lietuvių prisidėjo, kad Sovietų Sąjunga negalėtų dalyvauti Los Andželo Olimpinėse Žaidynėse 1984-aisiais metais. Padainuosime „Suk suk ratelį“ su Egidijumi Kavaliausku – boksininku, kuris moko Kalifornijos meksikiečius dainuoti „Suk suk ratelį“, kai nesivaržo su jais ringe.

Susipažinsite ir su ketvirtos bangos lietuviais Silicio Slenyje, kuriems Lietuva buvo per maža, kad pasiektų savo pilną pasaulinio lygio potencialą. Jie atskleis, kaip turėtų atrodyti „virtuali Lietuva“ ir apibūdins, kokia būtų mūsų šalis, jeigu mes ją suvoktumėm kaip moterį.

Aprodysim Lietuvių Dienas (LT Days) – patį didžiausią lietuvių susibūrimą Vakarų pakrantėje, tęsiantį šias tradicijas daugiau kaip 30 metų.

Šios ir daugelis kitų istorijų padės jums įsitikinti, kad didžiausias Lietuvos turtas yra mūsų žmonės, kurie dega meile Lietuvai, o ne kažkokie abstraktūs idealai. Pagausit kažkiek tos vizijos, apie kurią kalbėjau ankščiau, kvapo. Suprasdami, kad lietuvis ir už Lietuvos ribų išlieka lietuviu, pamažu nustosite bijoti emigracijos ir įžvelgsite joje galimybę. Mane jaudina ir įkvepia tokios Lietuvos vizija – ne kaip valstybės, o kaip galingos pasaulinės bendruomenės. O bendruomenės esmė yra žmonės. Turim labai daug meilės Lietuvai, bet nepakankamai meilės saviems. Ši viliojanti vizija visų pirma formuojasi per empatiją – gebėjimą susitapatinti – pripažįstant, kad ir tas yra lietuvis, ir anas yra lietuvis, kad jis – kaip aš, o aš – kaip jis ir mes vienodi, nors ir skirtingi… Tam reikia paveikti mūsų emocinį lauką ir suvokti, kad mentalitetas yra mūsų OS (operacinė sistema). Ir taip! Jau atėjo metas reikšmingam atsinaujinimui (angl. upgrade’ui). Pasaulio lietuviai yra tie, kurie labiausiai gali mums padėti su šiuo „atsinaujinimo“ procesu – tiek, kiek mes galim padėti jiems palaikyti ryšį su pačiu lietuvybės židiniu, su kalba, kultūra ir mūsų žeme.