Karalių dvaras Panemunėje, menantis tarpukario Lietuvą ir nacių sušaudytą Lietuvos genijų

Itin pamėgto Panemunės pilių maršruto keliauninkus svetingai pasitinka Jurbarkas, išsidėstęs ant Imsrės, Mituvos ir Nemuno upių. Šios vietovės istoriniuose šaltiniuose minimos dar XIII a. Visgi manoma, kad šioje upių santakoje žmonės apsigyveno nuo senų senovės. Patogi gynybinė padėtis lėmė ir Jurbarko gynybinę reikšmę kovų su kryžiuočiais metais.

Nuo XIV a. Jurbarkas – karališkasis dvaras, kurį valdė karalienės. Iš jų labiausiai žinoma LDK Žygimanto II žmona Bona.

Vėliau Jurbarko dvare šeimininkavo Polocko vaivada Liudvikas Radvila, Naugarduko vaivada Jonas Mikalojus Radvila. Po 1795 m. Jurbarkas atiteko Platonui Zubovui, o nuo 1840 m. perėjo carinės valdžios nuosavybėn. 1846 m. caras Jurbarką paskyrė kunigaikščiui Vasilčikovui, kurio giminė dvarą majorato teisėmis valdė iki nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje.

Vasilčikovai savo dvarą suformavo kairiajame Mituvos upės krante, senojo, XVIII a. įkurto Jurbarko parko teritorijoje. Spėjama, kad šioje teritorijoje anksčiau buvo ir Zubovo dvaras. Vasilčikovai čia pastatė stilingus rūmus, du fligelius. Pietiniame gyveno tarnai. Šiaurinis fligelis buvo įrengtas prabangiau, juo naudojosi kunigaikščio šeima ir svečiai.

Netoli nuo šiaurinio fligelio buvo pastatyta nedidelė, tačiau gana puošni cerkvė. Vasilčikovai, formuodami dvarvietę, šiaurinėje dalyje gerokai išplėtė parką, aptvėrė jį raudonų plytų tvora. Prasidėjus karui, kunigaikščių Vasilčikovų šeima pasitraukė į Petrogradą, iš kur šeima bėgo nuo bolševikų perversmo į Krymą, vėliau persikėlė į Europą.

Nepriklausomoje Lietuvoje Jurbarko dvaras buvo išdraskytas, o dvarvietė kartu su abiem parkais ir vaismedžių sodu buvo perduoti „Saulės" draugijos įkurtai Jurbarko progimnazijai. Parkas tapo atviras visuomenei; o ūkiniai pastatai taip ir liko nenaudojami. Į Jurbarko dvarvietę netrukus sugrįžo ir kultūra, kai čia apsigyveno įžymus Lietuvos tarpukario skulptūros dainius Vincas Grybas.

Retas lietuvis, kuris šiandien neatpažintų didingų šio skulptoriaus sukurtų Vytauto Didžiojo (Kaunas), Simono Daukanto (Papilė), Vinco Kudirkos (Kudirkos Naumiestis) ir daugelio skulptūrų, kurios anuomet kėlė jaunos Lietuvos valstybės piliečių dvasią. Pats skulptorius sakė, kad „... skulptūros darbus aš dirbau kupinas noro padabinti Lietuvą“ – vardan Lietuvos, kuri „būtų tokia pati graži, koks yra Paryžius, Florencija ar Roma...“.

Grįžęs po studijų Paryžiuje, V. Grybas ieškojo tinkamos vietos, kur galėtų nebrangiai apsistoti, ir lipdyti savo skulptūras. Jurbarko dvaro ūkiniai pastatai (urėdo raštinė, dvaro kalvė ir pirtis) po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, praėjus beveik dešimtmečiui, liko tušti ir gerokai apleisti. Išgirdęs apie tuščius dvaro pastatus Jurbarke, jis atvyko į jį 1928 metais.

Kūrybos pradžia buvo nelengva. Štai autentiškas V.Grybo atsiminimas: „Pas mus Lietuvoje labai puikiai globojamas sportas. Statomi jam didžiuliai rūmai, abejutiškai globojamas scenos menas, bet labai prastai plastinis menas. Visoje valstybėje nerasim skulptoriaus turinčio padorią skulptūros ateljė. Ir tapytojai tas pats. Dėl to plastinis menas pas mus skursta.

Apie monumentalias figūrines kompozicijas mes menininkai plastikai tik tegalime svajoti. Aš įsitaisiau buvusiose dvaro kalvėse skulptūrai patalpas. Dabar žiemos metu kaip šaltis paspaudžia, vėjas papučia, tai šilumos viduje 3–5 laipsniai, nors pečius du įkuriu, kad net rankų prikišti negalima.(...) O dirbava kaip velniai pekloj po 14–16 valandų per parą. Vis skubiai ir skubiai. Pas mus dabar gerokai šalta žiema, savo rūmus kuriam be sustojimo, kad tik skulptūros nesušaltų.“

Ir visgi kūrėjo dvasios buitinės negandos nepalaužė, o jo sukurtos skulptūros dešimtmečio bėgyje tapo valstybės pasididžiavimu. Prie jo sukurtų paminklų vykdavo iškilmingi valstybiniai renginiai, net buvo išleisti jo skulptūrų atvirukai. Žinia, reikšmingomis tapusios V. Grybo skulptūros pergyveno ir istorinius kataklizmus: sovietmečiu sugriauti Vytautai ir kitos skulptūros Nepriklausomoje Lietuvoje buvo atstatytos.

Pats skulptorius 1941 m. liepos 3 d. buvo sušaudytas Jurbarke kartu su kitomis nacių genocido aukomis. Tačiau Jurbarkas ir tiesioginiai V. Grybo palikuonys ištikimai saugo amžiams Jurbarko dvare apsigyvenusią kūrėjo dvasią.

Nuo pat muziejaus įkūrimo (1960m.) iki 2002 m. muziejui vadovavo skulptoriaus sūnus istorikas Gediminas Grybas. Jo dėka buvo sukauptas vertingas dokumentų, laiškų ir fotografijų archyvas. Ilgą laiką muziejus priklausė Kauno Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui, 1991 metais buvo perduotas Jurbarko savivaldybei. Nuo 2002 metų V. Grybo memorialinis muziejus tapo Jurbarko krašto muziejaus filialu, o jam ėmėsi vadovauti skulptoriaus anūkė dailininkė Rasa Grybaitė.

Šiandien Vinco Grybo dvasios įžiebta kultūros liepsna apėmė visus išlikusius Jurbarko dvaro pastatus, kruopščiai atstatytus dėka Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinio mechanizmo, Jurbarko rajono savivaldybės ir valstybės biudžeto paramos.

Autentiškose Lietuvos monumentaliosios skulptūros pradininko dirbtuvėse eksponuojamos jo originalios skulptūros, paminklai, skulptūrų maketai, projektai: Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, Simonas Daukantas, Nukryžiuotasis, Angelas, kiti skulptoriaus sukurti paminklų projektai, atskiros jų dalys bei kamerinės, dekoratyvinės skulptūros; buvusioje dvaro pirtyje, kur skulptorius buvo įrengęs gipso liejyklą, dabar veikia mokomosios-gamybinės dirbtuvės „Menų namuku“.

Tuo tarpu pirmame gyvenamojo namo aukšte eksponuojami fotodokumentai, asmeniniai skulptoriaus daiktai bei baldai, liaudies meno rinkinys. Antrame aukšte veikia įžymios liaudies menininkės miniatiūrininkės Lidijos Meškaitytės (1926–1996 m.) akvarelių paroda. Muziejus veikia kaip modernus kultūros centras. Jame nuolat rengiamos profesionaliosios dailės parodos, pristatomi kūrėjai, organizuojami susitikimai su dailininkais, rašytojais, dailėtyrininkais, aktoriais, muzikais bei kompozitoriais.

Nuo 1991 m. šiaurinėje oficinoje veikia ir Jurbarko krašto muziejus. Muziejaus lankytojams pristatomas autentiškas puošnaus medžio dekoro XIX a. statinio interjeras, o naujos stacionarios ekspozicijos pasakoja apie Viduramžių kovas, Pieštvės pilies šturmą, Jurbarko miesto ir dvaro istoriją bei kultūrą. Jame taip pat galima pamatyti XIII–XV a. kryžiuočių ginkluotę ir XIX a. dvaro kostiumų kolekciją. Įrengta ekspozicija, skirta Jurgiui Baltrušaičiui – poetui, vertėjui, diplomatui. Buvusi Vasilčikovų cerkvė šiandien taip pat yra pritaikyta kultūros ir meno sklaidai. Dvaro komplekso pietinėje oficinoje nuo 2008 m. yra įsikūręs Jurbarko turizmo informacijos centras.

Puoselėjamas ir kairiąja Mituvos upės pakrante nusidriekęs dvaro parkas. Švelniai banguoto reljefo parko teritorija sudaro apie 30 ha ir yra mišraus suplanavimo. Didelę dalį parko medynų sudaro klevai, liepos, beržai, ąžuolai, skroblai. Prie alėjos auga daug europinių maumedžių. Centrinėje parko dalyje įrengtas apskritas parteris, kurį juosia iš rytų į vakarus einančios privažiavimo alėjos kilpa.

Už parterio šios alėjos ašyje stovi paminklas skulptoriui V. Grybui. Jis pastatytas buvusių parko rūmų, kurie sunaikinti per Pirmąjį pasaulinį karą, vietoje. Į Šiaurę nuo parko centrinės dalies auga tankūs medynai. Parko šiauriniu pakraščiu eina ilga, plati, lenkta pasivaikščiojimo alėja.

Išpuoselėta ir dvasiškai pilna vieta liudija dabarties svarbą. Karališkų šaknų Jurbarko dvarvietėje triūsantys muziejininkai perteikia štai tokį visada gyvos Vinco Grybo dvasios persmelktą dabarties testamentą:

„Rūpinimasis savo namais, savo žmonėmis, kiemu, miestu, pagaliau šalimi yra paveldimas iš savo tėvų ir protėvių. Pilietišką charakterį turintis žmogus „serga“ už savo kraštą, kad jame būtų neprasčiau, nei ten, kažkur; kad žmonės turėtų neprastesnes sąlygas, nei kad jos normaliai ir privalo būti čia kasdien; kad atvykęs svečias, net ir iš laimingos, sočios, iš tos, iš kur žmonės nebėga valstybės, atrastų nuostabių, unikalių dalykų atvykę į Lietuvą.

Pamatytų, kad ir čia žmonės sugeba sukurti gražių dalykų, kad vertina tai ir saugo. Be galo svarbu suvokti, kad nesame vos vakar sukurtos valstybės atstovai, ar amžinų klajūnų gentis, nesugebanti išsaugoti savo žemėje išaugintos kultūros ir jos palikimo. Tai kiekvieno garbingo žmogaus natūralus jausmas – savo esaties suvokimas.”

Naudingos nuorodos lankytojams:

Jurbarko krašto muziejaus filialas V. Grybo memorialinis muziejus.

Dailininkų muziejai visame pasaulyje yra magiškos vietos. Jie kaip magnetas traukia lankytojus, trokštančius pamatyti erdves, kuriose gimė meno kūriniai, gyveno dailininkas. Jurbarko dvaro parke taip pat yra tokia magiška vieta, kurioje autentiškumas išlikęs iki šių dienų.

Memorialinis muziejus įsikūręs tuose pačiuose autentiškuose Jurbarko dvaro pastatuose, kuriuose tarpukario Lietuvoje skulptorius V. Grybas gyveno ir kūrė – raštinėje, skalbykloje/pirtyje ir kalvėje.

Šiandien muziejus puoselėja ne tik skulptoriaus V. Grybo kūrybinį palikimą, bet ir liaudies dailininkės Lidijos Meškaitytės akvareles, taip pat vykdo aktyvią kultūrinę ir edukacinę veiklą, organizuoja kultūros renginius ir parodas.

Kontaktai: Vydūno g. 31, Jurbarkas; tel./faks. (8 447) 54 786; el. p. [e-mail]

Daugiau informacijos internetinėje svetainėje.

• Jurbarko krašto muziejus įsikūręs buvusių Jurbarko dvaro valdytojų kunigaikščių Vasilčikovų svečių namuose – šiaurinėje dvaro oficinoje. Muziejuje nuolat organizuojamos edukacinės programos vaikams ir suaugusiems, vyksta kilnojamosios parodos ir kameriniai koncertai.

Kontaktai: Vydūno g. 21, Jurbarkas; tel. [phone]

Darbo laikas: II–V 10 val. – 17 val. VI – 11 val. – 16.00 val.

Daugiau informacijos : www.jurbarkomuziejus.lt

• Jurbarko Dvaro parkas yra pačiame Jurbarko mieste, vakariniame pakraštyje. Šis parkas buvo įkurtas XIX a. viduryje. Jis driekiasi siaura juosta Mituvos kairiajame krante ir yra lengvai pasiekiamas tilteliu. 2015 m. Jurbarko Dvaro parkas tarsi vėl atgijo naujam gyvenimui. Atstatytas Dvaro portikas mena buvusią dvaro didybę ir kaip vilties simbolis kviečia įamžinti gražiausius gyvenimo momentus.

Lankymas nemokamas, Vydūno g. 19, Jurbarkas.

• Panemunių regioninio parko lankytojų centras. Šiame lankytojų centre įkurta ekspozicija, supažindinanti su žvejybos Nemune ypatumais, bei gamtos mokykla. Ekspozicija paremta senų panemunių gyventojų teiginiu, jog Nemunas maitina, šildo ir rengia.

Kontaktai: Raseinių g. 2, Šilinės k., Skirsnemunės sen., Jurbarko rajono savivaldybė, tel. [phone]; el.paštas [e-mail]

Darbo laikas I–V 9 val. – 16.45 val.

Daugiau informacijos internetiniame puslapyje.

• Panemunės pilis. Panemunės pilies kompleksas turi architektūrinę, istorinę ir kraštovaizdinę vertę. Tai yra viena iš įspūdingiausių rezidentinių renesanso pilių Lietuvoje, priskiriama XVII a. pr. mūrinėms pilims.Panemunės pilis nebuvo krašto gynybai skirta tvirtovė, o tipiška XVII a. feodalo pilis su gynybiniais įrengimais, gyvenamaisiais ir ūkiniais pastatais. Šiandien pilyje veikia „Best Baltic“ viešbutis-restoranas, įrengtos ekspozicijų salės, o vasarą pilies kieme šurmuliuoja mugės prekybininkai.

Darbo laikas II–VII – 10 val. – 18 val.

Kontaktai: Vytėnų g. 53 Pilies k. Jurbarko r. tel. [phone]

Daugiau informacijos: http://www.panemunespilis.lt/

• Jurbarko Bišpilis. Piliakalnis (Bišpilis) įrengtas Imsrės kairiajame krante esančioje kalvoje. Aikštelė – netaisyklingo keturkampio formos. Piliakalnyje lokalizuojama 1290 m. kryžiuočių užpulta Kolainių pilis. Lietuviai ją apgynė, tačiau greitai patys pilį ir apleido. Tad 1921 m. ji buvo sudeginta kryžiuočių. Piliakalnis sutvarkytas ir pritaikytas viešojo turizmo reikmėms, pasiekiamas dviračių ir pėsčiųjų takais.

Lankymas nemokamas

• Senovinės technikos muziejus Smalininkuose pradėjo veikti 2004 metais. Jame surinkti ne tik senovinės technikos pavyzdžiai, bet ir šio krašto praeities istorinė medžiaga. Šio muziejaus įkūrėjas –Justinas Stonys.

Kontaktai: Liepų g. 2 Smalininkai, Jurbarko r.; tel. [phone]; el.paštas [e-mail]

Daugiau informacijos: www.techmuziejus.lt

• Viešvilės gamtinis pažintinis pėsčiųjų takas prasideda Viešvilės miestelyje ir suka miško link.

Šiuo taku galima eiti, važiuoti dviračiu savarankiškai. Taip pat organizuojama gido paslauga, jei norima plačiau pažinti gamtą. Maršruto ilgis – apie 4 km. Eidami juo pėsčiomis užtruksite 3–4 val., tačiau galima važiuoti ir dviračiu.

Lankymas nemokamas, Viešvilės k.., Jurbarko r. sav.

Daugiau lankytinų objektų jums gali pasiūlyti Jurbarko turizmo ir verslo informacijos centras (Vydūno g. 19, Jurbarkas, tel. [phone], el. p. [e-mail].

Ar žinome, kodėl Lietuva mums yra brangi?

Kiek daug per Nepriklausomybės periodą buvo įdėta pastangų, atstatant mūsų kultūros paveldą, ir kiek menkai sugebėjome įsisavinti to paveldo dvasinę vertę! Tėvynės pažinimo siekinys – tai savo tapatumo pažinimas ir aktualios piliečio savivertės tvirtinimas.

„Žvilgsnis į Lietuvą“ projekto tikslas – padėti kiekvienam atrasti nelygstamą savos kultūros paveldo vertę, pažvelgti gilesniu žvilgsniu į unikalias Lietuvos vietas bei jų istoriją, tuo pat metu – ir į Lietuvos tapatybę. Rubriką globoja Kultūros paveldo departamentas ir VĮ „Lietuvos paminklai“.