Renaldo Asipausko pamokymas
Metelių kaimo turizmo sodyba „Mėta“ buvo pirmoji vieta, kurioje Kornelija su žygio komanda tikrai nuoširdžiai atsipūtė. Patyręs žygeivis Renaldas Asipauskas išmokė, kad Camino Lituano esmė – ne paskubomis nueiti 500 km, o kasdien mėgautis ėjimu, atsiveriančiais gamtos ir gyvenviečių vaizdais, priimti bet kokius tądien įvykstančius nuotykius, žmones, situacijas, „gerti“ į save visą šią unikalią patirtį.
„Esu dėkinga Renaldui bei džiaugiuosi, kad jis ryžosi kartu su manimi keliauti dar vieną dieną“, – išaušus kitos dienos rytui šypsojosi Kornelija.
Jau priešpaskutinę žygio dieną jiedu keliavo link Lazdijų, o kompaniją papildė dar vienas projekto svečias – žymus jaunas komikas Evaldas Jasaitis.
Evaldas Jasaitis apie savo piligriminį žygį: atvažiavo greitoji ir mane išvežė
Evaldas prieš metus mainais į sekėjų surinktą piniginę paramą Ukrainai pėsčiomis nuėjo iki pat Berlyno. Tai jam tikrai nebuvo lengvas pasivaikščiojimas – pavyko tik iš antro karto, nes pirmojo bandymo metu stipriai susigadino sveikatą. Kaip sako pats – jam pasibaigė kelių sąnarių rida, todėl būtent ties Meteliais jau šaukėsi pagalbos ir nutraukė savo pirmąjį bandymą. Tačiau su gero kineziterapeuto pagalba Evaldui pavyko stotis ant kojų ir vėl leistis į kelią bei įvykdyti svarbų pažadą savo gerbėjams.
Dar vienas Evaldo gerbėjams duotas pažadas buvo filmuotus kelionės nuotykius sumontuoti ir sudėti į gražų vaizdo įrašą, bet iki šiandien jam to dar nepavyko padaryti.
„Medžiagos yra labai daug, – sakė jis. – Iš pradžių dar žaidžiau, o link pabaigos galvojau, kad jau pamiršo visi, tai kam čia ir kelti... Aišku, padaryčiau, įkelčiau, tai žmonėms vis tiek būtų įdomu pasižiūrėti.“
Visiems kartu bežygiuojant, piligrimai pasiekė Evaldui sentimentus keliančią vietą šalia Sutrės kaimo, kur pirmasis jo bandymas žygiuoti Vokietijos link baigėsi greitosios automobilyje.
„Ties čia aš jau buvau paskambinęs greitajai, – eidamas miško taku rodė Evaldas, – tada dar šlubavau kelis metrus, o čia nusimečiau kuprinę, atsisėdau sau ramiai ant griovio, paverkiau. Atvažiavo greitoji, išvežė mane ir čia baigėsi mano pirmasis žygio bandymas.“
Netikęs ežero pavadinimas ir smulkmenų vertinimas
Nuėję gerą kelio dalį žygeiviai stabtelėjo Staigūnuose, šalia mūrinės Kryžių koplyčios su gražiu Dusios ežero peizažu. Čia jie surengė pikniką su Renaldo išvirta kava bei turimais užkandžiais. Nors visi vienas kitą tuomet matė tik pirmą ar antrą kartą gyvenime, visi jautėsi tarsi senų gerų draugų būry.
„Žygiai ir buvimas gamtoje labai suartina žmones“, – mąstė Kornelija.
E. Jasaitis savo ruožtu pastebėjo, kad lietuviai vis daugiau laiko praleidžia gamtoje ir dažniau renkasi gyventi atokiau nuo miesto, o pastaruoju metu vis populiaresnis tampa ir pats Camino Lituano žygis.
„Seniau girdėdavau vieną kitą atsiliepimą, o dabar atrodo, kad visi eina. Iš draugų vis girdžiu... Tikrai daugiau žmonių eina“, – dėmesį į piligriminės kelionės išpopuliarėjimą atkreipė laidos svečias.
Įveikus 16 km atstumą ir priėjus Šventežerio ežerą, visi trys keliauninkai jautėsi puikiai, o Evaldas gerą nuotaiką bendražygiams palaikė šmaikščiais komentarais.
„Galvoju, kodėl vadinasi Šventežerio ežeras. Galėjo sutaupyti vieną žodį ir tiesiog Šventežeriu vadinti“, – mąstė komikas.
Visgi linksmas nuotaikas netrukus išsklaidė prapliupęs lietus. Lazdijus piligrimai pasiekė labai pavargę, sušlapę ir sušalę. Norėjo tik nusipirkti gardžią vakarienę Lazdijų „Norfa“ parduotuvėje ir lysti po karštu dušu.
„Tokie dalykai padeda įvertinti tai, ką turime: šiltas dušas, pledukas, arbatos puodelis. Labiau vertini tas smulkmenas ir jas pabrėži po to kasdienybėje“, – išmintingai pastebėjo R. Asipauskas.
Finišą pasiekusi Kornelija: oficialiai perėjau visą Lietuvą
Atsisveikinusi su ypač draugiškais ir linksmais projekto svečiais, kitą rytą Kornelija žygiavo jau viena. Prasidėjo pati paskutinė jos piligriminės kelionės diena.
„Jaučiuosi labai gerai, nors tikėjausi, kad paskutinę dieną jau merdėsiu ir sunkiai paeisiu“, – saulėtą rytą šypsojosi jėgų pilna Kornelija ir sparčiu žingsniu judėjo link Lenkijos sienos.
Žygeivė net nepastebėjo, kaip kirto Lenkijos sieną, o tai ją paskatino pagaliau suvokti, kas įvyko: „Tik dabar suprantu, kad oficialiai perėjau visą Lietuvą. Nuo Žagarės iki Lenkijos, gerokai virš 500 km. Negaliu patikėti!“
Deja, labai greitai ją užklupo lietus ir neįtikėtinai klaidūs Lenkijos keliai. Paskutinėmis žygio valandomis mergina patyrė nemažai streso, kai priėjo už save aukštesnes žoles ir turėjo lysti į tamsius miškus. Tačiau galiausiai buvo prieitas galutinis taškas – Seinų katedra. Prie jos, pasirodo, jau kurį laiką laukė staigmena.
„Visada maniau, kad pasiekusi finišą užpūsiu žvakutes ant savo kelionės simbolio – naminių grybukų – nusifotografuosiu ir keliausiu namo“, – sakė Kornelija. Viskas buvo daug smagiau nei ji galėjo tikėtis – prie katedros ją pasitiko būrys sveikinančių draugų ir kolegų.
Taip ir baigėsi šios vasaros projektas, kuris parodė, kokia įdomi, graži ir spalvinga mūsų Lietuva. Beklajojant nuo vienos gyvenvietės prie kitos Kornelija matė, kaip keičiasi gamtos peizažai, žmonių bendravimo manieros, būdas ir tarmė.
„Patirtis rodo, kad lietuviai yra tokie skirtingi ir tokie tikri, nuoširdūs, atviri, nenusisukantys nuo kitų nelaimių, – kalbėjo Kornelija. – Man net spaudžia širdį prisiminus šią nepaprastą kelionę. Tikiu, kad ji tokia dar tikrai ne paskutinė. Didžiuojuosi galėjusi pereiti Lietuvą savo kojomis. Labai linkiu ir jums tokios patirties bent kartą gyvenime.“
Pažinti Lietuvą visą vasarą kvietė projekto mecenatas NORFA. Camino Lituano – žygis, įkvėptas Lietuvos.
