Camino Lituano – tai savarankiškai keliauti paruoštas šiuolaikinis piligrimų kelias, sukurtas Camino de Santiago kelio pagrindu ne taip jau ir seniai, 2017 metais. Jis prisijungia prie Europos tarptautinio Šv. Jokūbo kelių tinklo.
Juo žmonės žygiuoja dėl skirtingų priežasčių. Laikams besikeičiant, piligrimystės suvokimas taip pat keičiasi. Dabar tai ne tik dvasinė ir religinė piligrimystė, bet ir pasaulio, savęs pažinimas, kultūrinių ir gamtos objektų lankymas, bendravimas, dalyvavimas vietos renginiuose.
Lietuvoje yra trys šio kelio išsišakojimai: Camino Lituano Žemaitija, Camino Lituano Aukštaitija ir pagrindinis Camino Lituano, kertantis Lietuvą iš šiaurės į pietus – iš Žagarės į Lazdijus, o nuo Seinų susijungiantis su lenkiškuoju Camino Polaco. Šiuo žygiuosime ir viską fiksuosime jau vasaros pradžioje, o prieš tai kviečiame susipažinti su patyrusiu keliautoju Renaldu Asipausku, kuris ne tik įveikė žymųjį Šv. Jokūbo (Camino de Santiago) kelią Ispanijoje, bet taip pat per karantiną perėjo ir lietuvišką jo versiją kartu su savo katinu Vasia.
Vos 176,63 eurus maistui, nakvynei, pleistrams, užkandžiams ir kt. per 21 dieną trukusią kelionę išleidęs, daugiausiai palapinėje kartu su augintiniu nakvojęs keliautojas sutiko pasidalinti tikrai unikalia patirtimi, išskirtiniais sprendimais ir vertingais patarimais.
Pandemija pakoregavo planus
Užkietėjęs keliautojas prisipažįsta, kad žygį po Lietuvą buvo numatęs tolimesniam gyvenimo etapui, tačiau pasaulį supurčius koronaviruso pandemijai ir užsidarius daugeliui užsienio šalių, teko pasiankstinti piligriminę patirtį savame krašte.
„Iš tiesų, tais metais ketinau vykti į Pietų Ameriką ir pasileisti ten per įvairias šalis, bet dėl kelionių apribojimų, visa kita, dar buvo ta nežinomybė, pati pradžia, teko koreguoti planus. Nusprendžiau rinktis kai ką vietoje, kur tie apribojimai buvo kiek pašvelninti. Pasižiūrėjau, kaip, kas, ką, o man žygiavimas yra artima, tai sakau: „Einam Camino“, – prisimena pašnekovas ir priduria, kuo jam taip patinka tokio pobūdžio žygiai.
„Man patinka laikas gamtoje ir ypatingai susipažinti su žmonėmis. Kadangi tai nebuvo pirmas žygis, žinojau, kad ėjimo metu sutinki tokių žmonių, su kuriais gyvenime ar prasilenkus kokioje parduotuvėje neužsikalbėtum. Būtent tuo mane tie žygiai ir ypač Camino žavi.
Jau prabėgo trys metai, ir su kai kuriais dar iki šiol reguliariai palaikome ryšius, susibėgam ir bendraujame“, – džiaugiasi Renaldas.
Kompaniją palaikė nemažai sveriantis katinas Vasia
Nors daugelio akis pripratusi žygeivius ir piligrimus matyti su draugų arba šunų kompanija, Renaldas nusprendė į šią įsimintiną kelionę pasiimti savo katiną Vasią.
„Kai išvykdavau į kokią nors kelionę, mano artimi draugai prižiūrėdavo katiną, jie buvo kaip antri jo šeimininkai. Tačiau jie sakydavo, kad Vasia manęs pasiilgdavo. Mano katinas toks kaip katašunis – jam geriau su šeimininku, namai nėra tokie svarbūs. Jeigu šeimininkas kartu, jis jaučiasi ramiai. Tad leidomės kartu į kelionę. Vietoje, Lietuvoje. O jeigu būtų įvykęs koks nesklandumas, tai mūsų Lietuva – dvi-trys valandos kelio mašina, ir namučiuose, bet kuriam draugui paskambinus. Tai buvo saugus, įvertintas variantas“, – sako jaunas vyras.
Kelionė pėsčiomis su rainu keturkoju draugu atnešė šiokių tokių iššūkių.
„Mano katinas toks ne iš lengvųjų – šeši su puse, link septynių kilogramų. Jeigu vadovausimės žygiavimo taisykle, kad kuprinė turi sverti 10 proc. kūno masės, o aš pats – apie 70 kg, tai vien mano katinas jau sudaro visą man leistiną nešti svorį. Ką kalbėti apie maistą, palapinę, powerbankus (red. past. – nešiojamus įkroviklius), telefoną, visa kita. Tai teko susidurti su iššūkiais keliaujant su augintiniu“, – neslepia keliautojas, operatyviai radęs gana smagią šios situacijos išeitį.
„Iš tiesų, buvo paskutinė minutė. Kelionės išvakarėse pamačiau, kad katinas sveria, jo maistas, kraikas, dėžutė. Pasisvėriau – 27 kg. Čia jau specialiųjų pajėgų, parengties ekipažas, o aš kai toks ne ypač tvirto sudėjimo, tai vykstant jau link Žagarės, link paties starto, kol draugas vairavo, aš gūglinau kažkokio sprendimo. Radau tokį karutį Panevėžyje, per skelbimus pardavinėjamą. Pakeliui stabtelėjau, pasižiūrėjau – „Gerai, tiks“. Viską susikroviau į karutį ir pagalvojau – „Bandysim!“. Ekspromtu įvyko sprendimas, bet pasiteisino“, – šypsosi žygeivis.
Svarbiausia taisyklė žygiuojant
Paklaustas, ar užtruko, kol pasiruošė šiam ilgam „pasivaikščiojimui“ po Lietuvą, Renaldas atsako: „Šitam žygiui, kaip ir kitoms savo kelionėms, pradėjau ruoštis turbūt antrą-trečią valandą ryto, kai žinojau, kad startuosiu kokią aštuntą. Tai paskutinį vakarą. Tačiau kadangi tai nebuvo pirmas mano toks žygis – esu perėjęs ir Camino de Santiago, ir kitokius žygius – galiu pasakyti, kad gana gerai pasiruošiau. Klaidų, kurias dariau pačioje pradžioje, pavyko išvengti. Bet kiekvieną kartą, kai žygiuoju, sau kartoju: „Renaldai, neskubėk“. Sakyčiau, šį kartą jau gana lėtai ėjau, kad pasimėgaučiau bendravimu su sutiktais žmonėmis, bet patinkančiose vietose dar būčiau praleidęs vieną ar kitą vakarą ilgiau.
Kažkiek ir socialiniuose tinkluose dalinausi kelionės įspūdžiais. Atrodė, kad žmonės laukia, tad reikia pasiekti tą ar tą miestelį. Pats visai dar būčiau pabuvęs prie to vandens telkinio, ramiai su katuku pailsėjęs. Nebūčiau skubėjęs gal tiek.
Buvo gal trys ar keturios vietos, kurios iki to laiko man buvo svetimos, nors Lietuvą esu gana neblogai išnaršęs, bet sugrįžau, nes tikrai patiko“, – sako vyras.
Kuo Camino Lituano pranoksta senąjį Šv. Jokūbo kelią?
Renaldas pasakoja, ką reiškia eiti Camino Lituano keliu, lyginant su ispaniškuoju Camino de Santiago.
„Mūsų gamta truputį kitokia. Ispanijoje kitas reljefas, pradedant nuo kalnų, tęsiant miesteliais, kurie statyti iš akmens, tad gal išsilaiko geriau negu mūsų senieji miestai. Bet Lietuvoje kažkiek lengviau, nes daugiau lygumų, taip pat dėl miškų turime daugiau pavėsio.
Ir tie žmonės – nors stereotipai sako, kad kažkiek šaltesni, tikrai galiu pasakyti, kad daug šiltų, draugiškų žmonių. Jei reikėjo, atvežė vandens. Buvo, kas pasivijo, dar privežė lauktuvių, nors tik pasisveikinau su žmogumi. Žmonių šiltumas gerąja prasme nustebino“, – prisimena jis.
Vietiniai ištiesė pagalbos ranką ir įvykus nelaimėms: „Buvo iššūkių su vežimėliu, kurį pirkau ekspromtu – nukrito veržlė, ratas nesisuko, reikėjo ieškoti sprendimo viduryje žvirkėlio. Nežinau, ar čia Camino dalykai, ar kas, bet atsirado ūkininkas, turintis veržlę. Kiti kažkaip kitaip pagelbėjo, kažkas privirino kažkokią dalį. Viskas išsisprendė“.
Esminiai patarimai planuojantiems žygiuoti
Galiausiai, patyręs žygeivis dalinasi keliais, jo nuomone, svarbiausiais patarimais, kurie pravers visiems, planuojantiems pirmus savo ilgesnio atstumo žygius.
„Pirmas patarimas, kurį duoda visi žygeiviai, ypatingai leidžiantis į ilgesnį žygį, būtinai pranešioti batus bent savaitę, dvi, kad nenutrintų. Jei pradėsi jausti kur nors trynimą, gydyk ne tada, kai atsiranda pūslė, bet iš karto toje vietoje užsiklijuok silikoninį pleistriuką, nes jeigu jau ką nors jauti, reiškia, kažkas bus. Ir neskubėk. Daugiau laiko praleisk su sutiktais žmonėmis ar toje vietoje, kur patiko, nes bent aš vėliau visada gailiuosi dėl to savo abejingumu ir paskubėjimu. Sėkmės žygyje!“, – linki pašnekovas.
O jus pažinti Lietuvą kviečia projekto mecenatas NORFA. Camino Lituano – žygis, įkvėptas Lietuvos.