Per 121 dieną Atlantą irkline valtimi perplaukęs Aurimas Valujavičius sekmadienį nutūpė Vilniuje, o šiandien lankosi laidoje „Delfi diena“. Pirmiausia jis buvo paklaustas, kaip šiuo metu jaučiasi.
„Dar nesu pilnai atsistatęs, fiziškai po truputį atsigaunu, gal dar miego trūksta, bet tas dėmesys, kvietimai, renginiai... Viskas sprogsta, atrašai į vieną laišką, trys įkrenta nauji. Neįprasta“, – šypsosi A.Valujavičius.
Šiandien dieną Aurimas praleido pas prezidentą Gitaną Nausėdą, kuris, anot A. Valujavičiaus, susitikti pakvietė vakar važiuojant iš oro uosto.
„Gavau skambutį važiuodamas, kad esu kviečiamas arbatai pas prezidentą. Sakau, gerai. Šiandien pasėdėjome, pašnekėjome apie kelionę, ką planuoju toliau. Gavau dovanų vėliavą. Paprastai, ramiai viskas“, – pasakoja Aurimas.
Paprašytas prisiminti vakar dieną, kai oro uoste jį pasitiko minia žmonių, Aurimas neslepia džiugesio ir aplankyto gero jausmo.
„Atrodo, tas Atlantas sprogo, laikas labai greitai praėjo. Man buvo 10-a gyvenimo kelionė tokia didelė, bet tuo pačiu greičiausiai praėjusi, lyginant su baidare, dviračiu – jos atrodydavo ilgesnės. Gal dėl monotijos taip būdavo. O dabar, atrodo, išėjau į oro uostą ir grįžau“, – tikina A. Valujavičius.
Aurimas ne kartą garsiai yra pasisakęs, kad jam patinka vienatvė, tad ir dabar, kai yra užklupęs toks milžiniškas dėmesys, pomėgį būti vienam tik dar kartą patvirtino.
„Aišku, Atlanto vandenyne būtų geriau, be abejo, bet nebeturiu tokios galimybės. Valtis jau plaukia link Klaipėdos. Norisi pasidaryti techninius dalykus dabar, paskui pasikrapštyti prie valties, sugrąžinti ją į tokią būseną, kokia buvo prieš kelionę.
Šią vasarą ji stovės Kauno jachtklube, pats dar paplaukiosiu. Praeitą savaitę buvo labai intensyvios treniruotės, po du kartus į dieną. Visas fokusas buvo į treniruotes. O dabar galėsiu ramiai išplaukęs pažvejoti be streso ir įtempto grafiko. Rudens pabaigoje ištrauksime valtį iš Kauno marių, apvalysime, paruošime. Idėja yra kažkuriame iš prekybos centrų pastatyti kaip reklaminį stendą. Bus kaip ekspozicija į dokumentinį filmą, kuris išeis sausį.
Taip pastovės kurį laiką, o paskui yra mintis perduoti į Jūrų muziejų Klaipėdoje. Taip pat gavau užklausą iš Karo muziejaus Kaune. Tai nereiškia, jog aš dovanoju valtį, tik duodu ekspozicijai“, – aiškina A. Valujavičius ir patikina, kad jos parduoti neketina.
Sugrįžęs mintimis į Atlanto vandenyną, Aurimas išskiria, kad psichologiškai tinkamai nusiteikti tokiai kelionei yra būtina.
„Kai ruošiausi, man iš karto pasakė, kad tu neprivalai būti atletas. Psichologiškai sunku pasiruošti tokiai kelionei, nes mes neturime panašių sąlygų, kur galėtum taip žmogų įstatyti. Net jei pėsčiomis eitum dykuma, turbūt greičiau prieitum ką nors, kas keičia kraštovaizdį. O Atlante tą daro tik didesnis vėjas, kuris sukelia didesnes bangas, ir debesys, saulė.
Aš pats namų darbų psichologijai prieš kelionę nedariau. Skaičiau knygas žmonių, kurie taip perplaukė Atlantą, kaip jie jautėsi. Tik tiek. Aišku, gavau rekomendacijų nueiti pas psichologą, pasiklausinėti, kokie galėtų būti sprendimai, jei taip ar anaip jausčiausi. Bet nenuėjau ir nebuvo laiko. Labai komplikuota kelionė vien dėl pasiruošimo, techninių detalių“, – kalba jis.
Kelionės metu Aurimas teigė numetęs keletą kilogramų, tačiau dabar, kai jau kurį laiką yra ant žemės, šie pamažu sugrįžta.
„Manau, keli kilogramai natūraliai grįžo. Organizmas pradėjo absorbuoti kalorijas, vandenį, vitaminus“, – sako jis.
Socialiniuose tinkluose iš kelionės didelio dėmesio sulaukė nuotrauka, kurioje Aurimas rodo savo rankas, kur matoma, kaip šios atrodo po intensyvaus irklavimo.
„Lietuvoje labai sausas klimatas, dabar labiau išsausėjo rankos. Floridoje jos triskart gražiau atrodė, tad šiuo metu reikia naudoti kremą. Žmonės sureikšmino rankų darbą, mazolių skausmą, bet mazoliai tam ir skirti – jie užauga, kad tau neskaudėtų rankų. Iš pradžių, taip, buvo pūslės, skaudėjo, iš jų atsirado mazoliai, o jų nebeskauda.
Visa jėga eina iš kojų, rankos yra tik kaip kabliukai, jos skirtos laikyti irklus. Man jų nelabai skaudėjo. Greitai adaptavausi prie ritmo. Sėdimąją dalį skaudėjo, kai 12–14 valandų leidi vienoje pozicijoje. Pusiau votys darydavosi, sėdėdavau vos ne kaip ant adatų. Turėjau avies kailį, pasidėdavau ant kėdutės, taip pat nuogam irkluoti būdavo žymiai geriau. Daug yra niuansų.
Be to, bangos, šlapia, drėgmė, oda nebūna sausa, paskui vanduo išdžiūsta, o druska lieka. Aš tą kaip ir nusimačiau, bet tai jautėsi“, – pasakoja A. Valujavičius.
Laike Aurimas irkluodamas daugiausia orientuodavosi pagal saulę – žiūrėdamas į ją, nuspręsdavo, kiek dar irkluos, kada eis pamiegoti, valgyti.
Būdamas Atlanto vandenyne vienas ilgiau nei 100 dienų, A. Valujavičius buvo paprašytas išskirti kokį juokingą prisiminimą.
„Aš turiu įrankį valyti langams – su juo valydavau saulės paneles. Tai su juo vaikiau paukščius, nes naktį būdavo momentų, kai ne vienas paukštukas nutūpia, o 3–4, o tada nudergia valtį“, – juokiasi Aurimas.
Visos Lietuvos dėmesį savo kelione prikaustęs Aurimas pripažįsta, kad praeiti ramiai gatve vis dar gali – vakar tą padarė, tiesa, buvo jau vėlyvas vakaras.
„Buvau Kauno senamiestyje, bet buvo 23 valanda, nebuvo žmonių, – šypsosi jis. – Manau, galėsiu eiti ramiai.“
Oro uoste sutiko gerbėjų būrys
Sekmadienį Vilniaus oro uoste Aurimo laukė minia nuo pradžios iki pabaigos aktyviai jo kelionę sekusių gerbėjų. Nekantravę savo didvyrį pamatyti žmonės skandavo „Aurimai, Aurimai“, o į atvykimo salę įžengęs A. Valujavičius pasitiktas gausiais plojimais bei ovacijomis.
Su žmonėmis besisveikinusiam Aurimui užkabintas ąžuolo lapų vainikas, o netrukus imta skanduoti „Ačiū, ačiū“. Pats Aurimas neslėpė plačios šypsenos.
„Smagios emocijos, truputį pavargęs nuo kelionės – nuo Atlanto ir nuo skrydžio. Labai smagūs sutikimai, jūs nė ką nenusileidžiate nuo Amerikos bendruomenių.
Labai buvo keista, nes irklavau 121 dieną, o skrydis truko ilgiau nei aštuonias valandas. Labai didelis skirtumas. Kartais net smegenys nesuvokia. Labai keista“, – kalbėjo Aurimas.
Sugrįžęs į Lietuvą, jis prabilo ir apie ateities planus:
„Dar vis keistai jaučiuosi. Dabar skridau, pamačiau Kauno marias, sakau, viskas, namai.
Iki Naujų metų būsiu Lietuvoje, reikia pailsėti, dirbti prie filmo, nes jis numatomas sausio mėnesį. Po filmo bus galima kelti sparnus. Reikia pasidaryti namų darbus, susižiūrėti vizas ir žemynus, transporto priemones. Turbūt atskleisiu rudens pabaigoje, žiemos pradžioje, kur tiksliai keliausiu. Turiu prioritetų, bet dar noriu susidėlioti taškus“, – pasakojo A. Valujavičius.
Su savo mama Aurimas po kelionės pirmą kartą pasimatė tik sekmadienį oro uoste, tad, kaip sakė, ji pirmiausia paklausė, kaip jam sekėsi Atlante.
„Mamai truputį nepavyko atkeliauti į Ameriką, tik čia pasimatėme po 170 dienų su visais laukimais, skrydžiais“, – kalbėjo jis.
Paklaustas, ko labiausiai pasiilgo, Aurimas šypsodamasis pripažino, kad ramybės.
„Nežinau, susimatyti su draugais, pačios kalbos, mūsų krašto. Čia, aišku, vėsiau, su marškinėliais nelabai komfortiška“, – juokėsi A. Valujavičius.
Pamatęs, kiek žmonių jį pasitiko Vilniaus oro uoste, Aurimas tikino, kad tikėjosi, jog gerbėjų susirinks, bet ne tiek daug.
„Taip pat buvo su lietuvių bendruomenėmis Amerikoje. Nemaniau, kad tiek susirinks auditorijos. Smagu, kai žmonės skiria laiko ir taip pasitinka“, – džiaugėsi jis.
Susirinkusiai miniai Aurimas labiausiai norėjo padėkoti, tad garsiai ištarė žodį „ačiū!“, į kurį žmonės atsakė tuo pačiu.
„Norėčiau padėkoti, kad tikėjo manimi“, – pridūrė A. Valujavičius.
Sugrįžęs mintimis į kelionę per Atlanto vandenyną, Aurimas sakė, kad dar drąsiai būtų galėjęs irkluoti kelis mėnesius, nes susidraugavo tiek su savimi, tiek su Atlantu.
„Visos temos buvo galvoje paliestos – nuo smulkmenų iki draugų, tėvų, – kalėjo jis. – Sudėtingiausia buvo kelionės pradžia, gal tokia nelabai jauki, kai visada aplink matydavai tik vandenyną, tos bangos, vėjas. Bet paskui pripratau, visai jauku pasidarė, kai aplink tave nieko nėra. Reikėjo perlaužti šitą momentą. Tada viskas tapo įveikiama.“
Įgyvendino tikslą perplaukti Atlanto vandenyną
Delfi primena, kad Aurimas po 121 dienos vandenyne krantą pasiekė vėlų antradienio vakarą. Ten jį pasitiko gausus būrys trispalvėmis pasipuošusių lietuvių. Apie jo sutikimą daugiau galite skaityti ČIA. Likus vos keliems kilometrams, A. Valujavičius dar spėjo tiesiogiai Delfi laidoje „Iš esmės“ papasakoti, kaip jaučiasi, ko pasiilgo labiausiai bei kada planuoja sugrįžti į Lietuvą.
Šia kelione Aurimas siekė vienviete irkline valtimi perplaukti Atlanto vandenyną nuo Europos iki Šiaurės Amerikos žemyno ir taip paminėti 90-ąsias S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio metines. Tai įgyvendinęs, A. Valujavičius tapo pirmuoju tokį maršrutą įveikusiu lietuviu ir trečiuoju žmogumi pasaulyje.
Keliautojo Majamio krante laukė būrys draugų, šeimos nariai, artimieji bei JAV lietuviai. Tarp jų buvo ir vienas ypatingas Aurimo gerbėjas – net 92-ejų senjoras, į JAV atvykęs 1947 metais, kai buvo išlaisvintas iš koncentracijos stovyklos. Jis gimė Vilniuje ir iki šiol jaučia didelę meilę Lietuvai bei visiems, kurie garsina jos vardą.
Aurimą lietuviai pasitiko plojimais ir šūksniais, o tik išlipusį ant kranto papuošė eukaliptų lapų vainiku, dainavo visiems lietuvišką dainą „Ant kalno mūrai“.
Lietuvio planus 120 kelionės dieną pasiekti žemę sujaukė uosto darbo laikas – pirmadienį likus vos kelioms valandoms iki finišo, paaiškėjo, kad po 20 val. JAV laiku uoste jam nebus leista švartuotis, o antradienį jo planus dar kiek pakoregavo užklupusi audra.
Krante besirinkusiems Amerikos lietuviams bei iš Lietuvos atvykusiems draugams ir šeimos nariams šis uosto sprendimas taip pat tapo nemalonia staigmena. Anksčiau pats A. Valujavičius skelbė, kad Majamį pasieks 22–23 dienomis, vėliau finišo datą jam teko atidėti iki pirmadienio, o galiausiai – ir iki antradienio.
Istorinį, o kartu ir rekordinį plaukimą per Atlanto vandenyną keliautojas fiksavo vaizdo kameromis. Vos tik sugrįžęs į Lietuvą, sukauptą medžiagą jis ketina perduoti montažo režisieriui bei garso prodiuseriui – jie pradės dokumentinio filmo kūrybos darbus. Premjera Lietuvos kino teatruose numatyta 2024-ųjų sausio mėnesį.