Tolumoje Majamį jau matantis A. Valujavičius laukia ženklo, kada pagaliau galės prisišvartuoti. Iki finišo likus kelioms valandoms, Aurimas tiesiogiai „Delfi“ laidoje „Iš esmės“ dalijasi naujausia informacija.
„Esu visai šalia Majamio, 2–3 valandos ir jau pasieksiu uostą, – laidoje tiesiogiai sako Aurimas. – Psichologija visiškai gera, o fiziškai gal truputį jaučiasi, kad kūnas išsekęs, bet bendrai visai neblogai.“
Kalbėdamas apie tai, koks jausmas bus išlipus į krantą, Aurimas pernelyg nesibaimina.
„Manau, turėtų būti taip, kaip nuo kranto įlipus į valtį – truputį siūbavo pirmą dieną, o antrą dieną visiškai nieko. Taip ir dabar turėtų būti. Nemanau, kad bus labai blogai“, – svarsto jis.
Prieš akis matydamas Majamio krantą ir žinodamas apie jo laukiančius ir pasitikti norinčius lietuvius, Aurimas pasakoja, kad jauduliukas labiau ima ne dėl paties finišo, o dėl navigacijos.
„Reikia pakankamai atidžiai naviguoti tarp salų, be to, čia daug laivybos. Yra įtampėlė, kad vėjas kur nors ant seklumos nenupūstų“, – kalba Aurimas.
Aurimas džiaugiasi, kad kelionės metu pavyko išvengti didesnių traumų ar nemalonių nutikimų.
„Buvau ranką prasipjovęs, tai reikėjo vis pasibintuoti, o kadangi vandenyne sunkiai gyja žaizdos, tas truko dvi savaites. O daugiau ne, kažkokių problemų nebuvo – nei kojų, nei nugaros skausmų. Viskas pakankamai gerai praskriejo“, – tikina A. Valujavičius ir priduria, kad per šią kelionę numetė 8 kg.
Prisimindamas vakarykštį įvykį, Aurimas paaiškina, kas nutiko, kad nepavyko pasiekti finišo:
„Nepavyko dėl to, nes Majamyje, kad įplauktum į uostą ir tave ten pasitiktų daug žmonių, turi susiderinti kaip renginį su miesto savivaldybe, o tai padaryta nebuvo. Lietuviai negalėjo susirinkti uoste manęs pasitikti. Automatiškai nusikėlė mano atplaukimas, nes šiaip jau būčiau vakar vakare buvęs uoste, vėjo sąlygos buvo palankios.
Šiandien taip smogė audra, kad net nesupratau, kas darosi. Stipriausias buvo vėjas, gal link 35–40 mazgų. Pakankamai greitas ruožas, apie pusvalanduką, bet man prilijo apie penkis litrus į kibirą. Dabar turiu pakankamai tiksliai naviguoti, o viskas šlapia, negali atlikti paprasčiausių funkcijų telefone. Supratau, kad reikės pralaukti, tai įlindau į kabiną, kur visada ir miegodavau. Ant denio tik kelis kartus miegojau pokaičius. Labai komfortiška viduje – atsidarai kabiną, įlendi ir miegi. Be to, siūbavimas migdo.“
Vos išlipęs į krantą, Aurimas jau turi gana detaliai suplanavęs, ką darys, kol sugrįš į Lietuvą.
„Tiek daug darbų, kad net nežinau. Reikės susitvarkyti valtį, nes ji bus pakrauta į konteinerį, kad po truputį keliautų į Klaipėdą. Laukia kelios lietuvių bendruomenės, truputį Majamyje pailsėsiu, užsuksiu į Čikagą ir tada į Lietuvą. Planas grįžti gegužės 7 d., bet dar nenusprendžiau, ar į Vilnių, ar į Kauną“, – sako A. Valujavičius.
„Jeigu kalbėti apie pasaulio rekordą, tai ne, nepavyko pasiekti, bet visi kiti aspektai – saugumas, maršrutas – manau, viskas buvo, kaip ir tikėjausi. Man kasdien parašydavo, kokios laukia orų sąlygos, kokia banga. Gaudavau informaciją kiekvieną rytą. Sudėtingiausia buvo čia, Karibuose, Bahamų salose, Majamyje, nes reikia daug naviguoti. Bet smagu, jog viskas gerai pavyko. Jei neklystu, 3700 jūrmylių bus nuirkluota. Visai neblogai“, – priduria jis.
Paprašytas išskirti sudėtingiausią akimirką, Aurimas sako, kad daugelį dalykų jau yra pamiršęs:
„Visos dienos atrodo vienodos, bet tuo pačiu skiriasi. Gal kai prisėsiu prie kompiuterio, pažiūrėsiu, ką nufilmavau, bus lengviau įvardyti. Pastarosios 3-5 paros buvo tikrai nelengvos, reikėjo skersai kirsti Golfo srovę, negali ten miegoti, nes būsi nuneštas į Niujorką. Mažai miego, išsekimas.
Ne veltui tik du žmonės yra atirklavę iki Majamio. Buvo vienas pavojingesnis vertimasis dėl stiprios bangos, valtis vertėsi 90 laipsnių ir grįžo atgal. Mane nubloškė į vandenį. Bet nieko, persirengiau ir toliau irklavau.“
„Vykdau savo svajonę, tai kokie SOS mygtukai?“ – priduria A. Valujavičius nė negalvojęs apie pasidavimą.
Aurimas tikina, kad jam pakanka varžytis pačiam su savimi, patinka pastatyti save į tokias gamtos situacijas, pasitikrinti psichologiškai.
„Iš tiesų, buvo prieš kelionę nerimo, kaip organizmas reaguos į jūrligę, kaip psichologija veiks, kai aplink save nematai nieko. Jūrligė tik pirmą naktį buvo, supykino, o dėl psichologijos, tai gal iš pradžių keistoka buvo, o paskui pripratau ir net patiko. Kai pamatydavau artėjantį laivą, net neramu pasidarydavo, žiūrėdavau, kokiu atstumu praplauks.
Manau, grįžtu ramesnis, dar mažiau dalykų sureikšminu. Reaguoju kritišku, šaltesniu protu. Bet kad drastiškai būtų pasikeitęs požiūris į gyvenimą, tai ne“, – sako jis.
Paskutinius kilometrus irkluojantis Aurimas jau turi didelių planų ateičiai. Tiesa, kokie jie tiksliai, dar neatskleidžia.
„Yra planų, 5 metus į priekį susidėliojau, tik dar reikia truputį pasidėlioti, kurią kelionę pirmą vykdyti. Bus arba dviratis, arba baidarė, tik reikia susižiūrėti žemynus, vizas. Planuoju per vasarą ir rudenį susidėlioti. Kaip visada, mėgstu patylėti, kol pats dar nesu niuansų išsiaiškinęs“, – sako jis.
Paskutinę valandą irkluojantis Aurimas prakalbo ir apie labiausiai pasiilgtą maistą bei veiklas:
„Iš pradžių labai sureikšminau šaltibarščius, bet paskui permąsčiau viską ir pagalvojau, kad ne šaltibarščiai, o bet koks kitas maistas, kurio neturiu savo racione: nuo virto kiaušinio iki keptos duonos. Dėl veiklų, norėčiau sėsti ant dviračio ir prasukti ratuką aplink Kauną.
Bet nesureikšminu, man irkluoti patinka. Jeigu turėčiau skirtingo maisto, dar 1–2 mėnesio galėčiau irkluoti, nes žmonių nepasiilgau. Kur žmonės, ten problemos, todėl man labai gerai čia, – pasakoja Aurimas.
„Aš krantą matau, bet gali net tekti pristabdyti, nes manęs turi atplaukti kateriukas pafilmuoti. Liko apie 6 km. Iki pusantros valandos turėčiau užtrukti“, – priduria A. Valujavičius.
Lietuvio planus 120 kelionės dieną pasiekti žemę sujaukė uosto darbo laikas – pirmadienį likus vos kelioms valandoms iki finišo paaiškėjo, kad po 20 val. JAV laiku uoste jam nebus leista švartuotis, o antradienį jo planus dar kiek pakoregavo užklupusi audra. Plačiau apie tai galite skaityti ČIA.
Krante besirenkantiems Amerikos lietuviams bei iš Lietuvos atvykusiems draugams ir šeimos nariams, šis uosto sprendimas taip pat tapo nemalonia staigmena.
Anksčiau pats A. Valujavičius skelbė, kad Majamį pasieks 22–23 dienomis, vėliau finišo datą jam teko atidėti iki pirmadienio, o galiausiai ir iki antradienio. Vėliau patikslinta, jog kelionės finišas numatomas antradienio vakarą Lietuvos laiku, Majamio – apie vidurdienį.
Praėjusį penktadienį laidoje „Delfi diena“ lietuvių centro „Saulėtas krantas“ prezidentė Ingrida Bridikytė pasakojo, kad visas būrys lietuvių laukia keliautojo A. Valujavičiaus kelionės per Atlantą pabaigos. Ruošiamos smagios ir gausios sutiktuvės.
„Mes Aurimą pasitiksime lietuviškai, su duona, plakatais, visi atvažiuos pasipuošę lietuviška atributika. Netgi bus autobusas, kuris žmones atveš iš tolimesnių miestų, dalyvaus televizija. Šiaip apie Aurimą jau buvo paskelbta vietiniuose Majamio portaluose“, – sakė pašnekovė.
„Pirmiausia, kas norės jį pasitikti, turės laikytis tam tikrų taisyklių, yra žmonių, kurie jį pasitiks savo privačiais laivais. Mes bendraujame ir jį sekame nuo pat pradžių, kai jis tik pasiskelbė, kad ryšis tokiai kelionei. Rizikos, žinoma, yra, bet orai šiuo metu atrodo bus gana neblogi. Žinoma, bus labai karšta, bet, manau, viskas bus kuo puikiausiai“, – laidoje sakė I. Bridikytė.
Moteris teigė, kad paties A. Valujavičiaus giminės, draugai, artimieji jau kurį laiką laukia jo Majamyje. Keliautojo gerbėjai į Majamį, pasak jos, plūsta ir autobusais. Kai kurie jų ketina keliautoją pasitikti dar vandenyje.
Delfi primena, kad A. Valujavičius šia kelione siekia vienviete irkline valtimi perplaukti Atlanto vandenyną nuo Europos iki Šiaurės Amerikos žemyno ir taip paminėti 90-ąsias S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio metines. Tai įgyvendinęs, A. Valujavičius taps pirmuoju tokį maršrutą įveikusiu lietuviu ir trečiuoju žmogumi pasaulyje.
Jo plaukimą per Atlanto vandenyną realiu laiku galite stebėti ČIA.