Besiskverbianti šiluma ir nuolatinės cheminės reakcijos gali būti puikia terpe klestėti labai specifinėms ar net mokslui dar nežinomoms gyvybės rūšims.
Tyrimas publikuotas žurnale „Scientific Reports“.
Maždaug kilometro ilgio ir 200 metrų pločio zona pavadinta Jøtul. Vietos mitologijoje šis žodis reiškia milžinus, gyvenančius po kalnais.
Pasak tyrimo autoriaus, jūrų geologo prof. dr. Gerhardo Bohrmanno iš Brėmeno universiteto Vokietijoje, šiose hidroterminėse angose jūros vanduo nuolatos juda aukštyn žemyn.
„Vanduo prasiskverbia pro plyšius, kur jį įkaitina magma. Perkaitintas vanduo pro įtrūkimus kyla atgal į jūros dugną“, – tyrimo išvadose teigia prof. G. Bohrmannas.
Kildamas aukštyn hidroterminėmis angomis vanduo praturtinamas mineralais ir kitomis ištirpusiomis medžiagomis, esančiomis Žemės plutos uolienose. Įdomu tai, kad angos yra tarsi vamzdžiai, kuriuose kaupiasi įvairios metalų turtingos mineralinės nuosėdos. Šias angas mokslininkai praminė „juodaisiais dūmtraukiais“.
Ekstremali vieta specifinėms gyvybės rūšims
Mokslininkų teigimu, hidroterminių angų laukai yra viena įdomiausių ir paslaptingiausių povandeninių aplinkų. Tai teritorijos, kurių niekada nepasiekia jokia Saulės šviesa.
Tokiame gylyje sąlygos yra atšiaurios, tamsios, šaltos ir veikiamos gniuždančio slėgio. Tad gyvybei tai – ne pati geriausia aplinka. Vis dėlto, tokios hidroterminės versmės kaip Jøtul yra labai paslaptingos ir funkcionuoja tarsi oazės.
Iš angų besiskverbiantys ir karštame vandenyje tirpstantys mineralai sudaro mitybinį-energinį pagrindą gyvybės rūšims, priklausančioms ne nuo fotosintezės, bet nuo chemosintezės. Chemosintezė – tai medžiagų gavimo procesas, kurio metu panaudojamos cheminės reakcijos, o ne Saulės šviesa. Pasak prof. dr. G. Bohrmanno, šiuo procesu simbiozėje su bakterijomis naudojasi labai specifiniai organizmai.
Be to, čia turėtų egzistuoti ir mokslui nežinoma gyvybės rūšis, atsiradusi ekstremalioje aplinkoje. Tačiau tai bus bus nustatyta vėlesnių tyrimų metu.
Tarp dviejų tektoninių plokščių
Jøtul laukas yra prie dviejų Žemės tektoninių plokščių – Šiaurės Amerikos ir Europos – susidūrimo ribos. Šios plokštės labai lėtai tolsta viena nuo kitos. Kadangi Žemės pluta yra tempiama, čia atsiranda povandeniniai slėniai ir keteros.
Mokslininkai hidroterminį aktyvumą anksčiau buvo aptikę beveik visose į šiaurę nuo Islandijos esančiose keterose, tačiau Knipovičiaus keteros buvo tarsi išimtis.
2022 metais prie Norvegijai priklausančios Svalbardo salos mokslininkai aptiko hidroterminių procesų požymius ir nuleido nuotoliniu būdu valdomą povandeninį aparatą.
3 km gylyje zondas „MARUM-QUEST“ užfiksavo aplinką ir paėmė vandens mėginius.
Didelės metano koncentracijos
Pasak tyrimo autorių, Jøtul hidroterminių angų laukas yra moksliškai įdomus atradimas ne tik dėl jo vietos vandenyne, bet ir dėl jo reikšmės klimatui. Pasirodo, surinktuose skysčių mėginiuose buvo aptiktos itin didelės metano koncentracijos.
Metano išsiskyrimas iš hidroterminių versmių rodo aktyvią magmos sąveiką su nuosėdomis. Hidroterminių procesų metu didelė dalis metano virsta anglies dioksidu (CO2), o patekusios į atmosfera šio dujos daro įtaką klimatui.
Ateityje mokslininkai tikisi ištirti, kiek metano iš Jøtul povandeninių angų lauko patenka tiesiai į atmosferą ir prisideda prie klimato šiltėjimo.
Tikimasi, kad naujasis atradimas padės geriau suprasti vandenynuose vykstančius cheminius procesus, cheminių medžiagų cirkuliaciją ir pasiskirstymą.
Be to, hidroterminių laukų paieška taip pat svarbi siekiant apsaugoti Žemės biologinę įvairovę ir daugiau sužinoti apie jos funkcionavimą, taip pat suprasti, kaip funkcionuoja ir laikui bėgant keičiasi pati planeta.
Parengta pagal phys.org, marum.de, ScienceAlert, Scientific Reports, Delfi arch. inf.