Jau buvo užsakiusi aparatą juodojo šokolado gamybai, po dienos turėjo apsilankyti pirmoji grupė, bet ištiko gyvenimas ir Birutė sužinojo, kad to aparato negaus. Ką pasakyti svečiams, kurie atvažiuos rytoj?
Sako, naktis buvo nerami, tačiau išeitį sugalvojo. Ryte atvykę svečiai buvo tie, kurie išbandė naktį sugalvotą veiklą – tapymą šokoladu. Ką jau ką, bet istorijas pasakoti Birutė moka. Turėjusi daug gyvenimo pamokų, praradusi verslą ir radusi drąsos aukštakulnius pakeisti į aulinius batus, ji nestokoja pasitikėjimo savimi, kūrybingumo bei energijos. Turbūt tik tokie žmonės, kurie po likimo smūgių prisikelia patys, gali naujam gyvenimui prikelti ir dvarą.
Po atgimstantį dvarą dar spėsiu pasidairyti, o dabar iš pintinės traukiu nedidelio formato laminuotą popieriaus lapelį. Atvertęs lapelį, pamatau piešinį su daugybe smulkių ornamentų. Kažin, ar yra dar sunkesnė užduotis toje pintinėje? Suprantu, kad laukia gal net neįveikiamas iššūkis, bet vis tiek imu į rankas dantų krapštuką ir merkiu į nedidelį indelį karšto šokolado.
Tapybos šokoladu technika paprasta – merki krapštuką į šokoladą ir tepi ant piešinio. Paprasta, kol dažymo plotai didesni, o štai priėjus prie smulkių ornamentų, viskas sudėtingėja. Ir lėtėja, nes vienas netinkamas prisilietimas ar vienas nukritęs lašelis nubraukia visas pastangas. Suklysti nesinori. Visai kaip kiaušinių dažymas vašku. Esu tai daręs ne vieną kartą, todėl šis užsiėmimas atrodo pažįstamas.
Tepant smulkius ornamentus, tenka kuriam laikui sulaikyti kvėpavimą – tik taip pavyksta nubrėžti ploną ir tiesią liniją. Kartais atrodo, kad krapštuko galas per storas smulkiems ornamentams, kartais jau norisi prašyti pašildyti šokoladą, nes jis pradeda stingti. Vėstant jis tikrai kietėja, bet liko vos kelios linijos. Aplinkui vėl pradedu girdėti šurmulį, dalijimąsi įspūdžiais – visa tai buvo tarytum kažkur dingę.
Kai žmogus ypatingai susikaupia ir įsigilina, smegenys blokuoja išorinius pojūčius, jog būtų pasiektas geriausias rezultatas. Štai tas piešinys su ypač smulkiais ornamentais ir privertė mane užsimiršti. Žinau, kad padariau viską, ką galėjau, ir dėl to jaučiuosi puikiai.
Mano kruopštaus darbo rezultatas buvo įdėtas į formelę, užpiltas baltu šokoladu bei nuneštas į šaldytuvą. Telieka laukti, todėl dabar galima pasižvalgyti po dvaro rūmus. Kada įsikūrė didžiausioje Lietuvoje ežero saloje esantis dvaras, žinių nėra, tačiau dabartiniai dvaro rūmai statyti šeimininkaujant Marikoniams. Kadangi šie didikai buvo italų kilmės, nenuostabu, jog ir juos projektavęs architektas buvo garsus italas, pastatęs Taujėnų dvarą bei prisidėjęs prie Vilniaus arkikatedros statybų.
XIX a. Salų dvaras perėjo į Tyzenhauzų giminės rankas ir jame prasidėjo puotų laikotarpis. Vėliau dvaras buvo nacionalizuotas ir ilgą laiką jame veikė žemės ūkio mokykla. Atgavus nepriklausomybę, rūmuose įsikūrė mokykla ir tik dabar, pradėjus vadovauti B. Dapkienei, dvaras po truputį atgauna prarastą didybę.
Kol šokoladas vis dar stingsta, einame per dvaro rūmus. Aplankome herbų salę, kuri yra ne kas kita, kaip valgomasis. Čia ir išėjimas į terasą yra, iš kur atsiveria vaizdas į Dviragio ežerą. Užeiname į mistiškai atrodančią tamsią patalpą – neogotikiniu stiliumi įrengtą koplyčią. Greta ir dar viena įdomi patalpa, apie kurią kalbama, jog čia vykdavo slapti masonų ložės susirinkimai. Nors Marikoniai ir Tyzenhauzai buvo masonai, ši patalpa veikiausiai buvo lošimų kambarys.
Įdomiausią patalpą randame nusileidę į rūsį. Birutė ją vadina norų išsipildymo kambariu ir kviečia jame apsilankyti kiekvieną. Jokios juodosios magijos čia nėra, todėl bijoti nereikia. Drąsos gali prireikti tiems, kurie nuspręs nakvoti dvare. Sako, kad čia kartais vaidenasi. Dvare vis dar sklando vieno iš Marikonių dvasia, bet su ja galima sutarti.
Visą dieną būtų galima vaikščioti po dvarą ir istorijų klausytis, tačiau nustojus lyti žengiu laukan. Norisi dvaro rūmus apžiūrėti iš lauko. Kupinas įspūdžių ir rudenišką žvarbą ne taip labai jaučiu, bet vis tiek ilgai neužsibūnu. Nenoriu praleisti tos akimirkos, kai iš šaldytuvo bus ištrauktas tiek susikaupimo pareikalavęs šokoladinis meno kūrinys.
O štai ir jis. Matau, kur per mažai pasistengiau ir jau žinau, ką daryčiau kitaip. Visgi rezultatas džiugina. Džiugina kiekviena minutė, praleista Salų dvare. Ypač tas laikas, kada buvau užsimiršęs. Kada buvau susikaupęs, jog net nekvėpavau, kada visos gyvenimo problemos išnyko ir prieš akis turėjau vieną tikslą – nubrėžti tiesią liniją. Tokiais momentais sustoja laikas, tiesiog dingsta jo suvokimas. Tai pats didžiausias komplimentas veiklai, įtraukiančiai taip, kad išorinis pasaulis tampa nebesvarbus.
