„Kad gyvenu su priklausomybę nuo alkoholio turinčiu žmogumi, matyt, kaip ir daugelis, supratau ne iš karto. Iš pradžių viskas atrodė tarsi normalu. Esame jauni, tad keli buteliai alaus, paskui kažkas stipresnio draugų kompanijoje – kas čia tokio? Juk visi taip daro. Bet ilgainiui atsirado tai, ko visi nedaro. Iš ryto, kai jis blogai jausdavosi, prašydavo, kad nueičiau ir nupirkčiau vieną butelį ko nors nestipraus, „tik tam, kad būtų geriau“. Po to butelio atsirasdavo dar vienas, o po to – ir dar vienas. Po tos dienos – dar viena tokia diena. Galiausiai tai pasidarė norma. Nieko nebegalėjau planuoti, nes nežinojau, ar nebus „staigmena“. Eidavau į darbą ir nežinodavau, ką rasiu grįžusi namo – normalų žmogų ar pusiau leisgyvį, lovoje besivartantį gyvį. Ne kartą kvietėme „gydytoją“, kuris statydavo lašelinę, kad nutrauktų daugiadienes. Ne kartą sutardavome, kad eis gydytis. Ne kartą sutardavome, kad užrakinsiu jį namuose, kad negalėtų nusipirkti alkoholio ir taip sutramdysime tą „gyvulį“ viduje. Bet ar tai padėdavo? Ne. Net užrakintas jis sugebėdavo prasimanyti alkoholio, nes, panašu, kad jo buvo prislėpti visi namų kampai. Kartais imdavo pyktis, kartais – neviltis, kartais – liūdesys. Kartais kaltindavau save. Negi nesugebu žmogaus išgydyti? Negi dėl manęs jis negali pasikeisti. Bet aš ne gydytoja ir dabar suprantu, kad prisiimdavau daugiau atsakomybės nei turėjau. Bet tam suvokimui reikėjo laiko“, – taip Laura prisimena savo gyvenimą su priklausomybę nuo alkoholio turinčiu žmogumi.
