Etnologė pasakė, be ko neįsivaizduojamas Kūčių stalas: šiandien ne visi žino, kokia šios šventės esmė

Nors visi laukiame, kada galėsime susėsti prie bendro Kūčių stalo su artimaisiais, apie tikrąją šios šventės esmę žino ne kiekvienas. Kūčios – kur kas daugiau nei susitikimas su artimaisiais, dvylikos patiekalų gaminimas ir ragavimas. Apie tai, kodėl mums tokia svarbi ši diena ir kokias tradicijas labiausiai brangino mūsų protėviai, kalbame su etnologe Gražina Kadžyte, kuri kviečia įsiminti svarbiausią šių švenčių raktinį žodį – padėka.

Prie bendro stalo susirenkame tam, kad vieni kitiems padėkotume

Lietuviai – vieni iš nedaugelio prieš Kalėdas susėdančių prie Kūčių stalo, kuomet laikomasi savitų papročių ir tradicijų. Todėl 2017 metais Kūčios įtrauktos į Lietuvos nacionalinį Nematerialaus kultūros paveldo sąvadą. Kalbant apie tai, kodėl mums tokios svarbios Kūčios, etnologė Gražina Kadžytė pažymi, kad ši šventė mums nuo seno reiškia padėkos dieną.

„Kūčios – didžiausia mūsų metų šventė, kada mes gražiai viską peržiūrime nuo seniausių laikų. Tai mūsų padėkos diena, kada mes dėkojame už gyvenimą, kurį gavome iš Dievo kūrėjo rankos ir iš šitos žemės, kurioje kadaise apsistojo mūsų sentėviai, proprosenoliai, per visas kartas gyvenimą atvedę iki mūsų“, – sako etnologė.

Kartais mėgstama pasakyti, jog Kūčias švenčia tik lietuviai ir lenkai, tačiau pamirštama, kad ši šventė svarbi ir stačiatikiams. Anot etnologės, jie taip pat švenčia Kūčias, tik tai daro dviem savaitėmis vėliau, nes savo laiką skaičiuoja pagal senąjį Julijaus kalendorių. Vis dėlto, nepaisant regioninių savitumų, Kūčių prasmė ir pagrindinės apeigos visur yra tokios pat.

„Kūčių stalui visi ruošia gėrybes, kurias pavyko sukaupti iš visų metų derliaus. Šaltą žiemą susėdame su artimaisiais prie stalo, kai sužiba pirmoji Vakarinė žvaigždė, suvienijanti mus su visais, kurie yra po šiuo dangumi. Mes kalbame padėkos maldą už tai, ką gavome, ir meldžiamės, kad kitais metais būtų taip pat“, – teigia G. Kadžytė.

Regioniniai Kūčių šventės savitumai labiausiai atsispindi pažvelgus į skirtingų vietovių Kūčių stalą, jo padengimą. Pavyzdžiui, miškinguose Dzūkijos kraštuose ant Kūčių stalo puikuodavosi patiekalai su įvairiais grybais ir uogomis.

„Ant Kūčių stalo žmonės suneša viską, ką per metus uždirbo. Ten, kur derlingos žemės ir auga daug javų, be abejo, daugiausia bus įvairūs grūdiniai patiekalai. Tarp jų žinomiausias nuo seno kūčia ir kūčiale vadintas patiekalas iš įvairių grūdų, kuris vėliau transformavosi į kviečių kūčią, o paskui – į tuos kūčiukus, kuriuos šiandien valgome“, – sako etnologė.

Aukštaičiai, ypač rytinės regiono dalies, būtinai per Kūčias ant stalo tiekdavo avižinį kisielių – kituose kraštuose tokią tradiciją vargu ar būtų pavykę atrasti.

„Dar mano tėvų kartoje avižinis kisielius buvo būtinas dalykas. Čia žirgininkų kraštas, lenktynės, žirgynai. Kas augina žirgus, augina ir avižas, o tomis avižomis, be abejo, žmogus sutvirtindavo santarvę su savo gyvūnais. Šiame krašte avižų kisielius įprastas, o šiaurės Lietuvoje, Žemaitijoje ir kituose kraštuose jis beveik nežinomas“, – pasakoja G. Kadžytė.

Vakarų Lietuvoje, prie jūros, per Kūčias buvo įprasta tiekti jūrinę žuvį, o vietovėse prie ežerų – ežerų žuvį. Kaip sako etnologė, jei šalia nebūdavo nei jūros, nei ežero, tai kraštiečiai ir be žuvies per Kūčias apsieidavę.

Svarbu laikytis tradicijų, tačiau dažnoje šeimoje jos pamirštamos

Skirtinguose šalies regionuose galima atrasti įdomių tradicijų, kurias šeimos perduodavo iš kartos į kartą. Pavyzdžiui, Žemaitijoje per Kūčias laikytąsi įdomios tradicijos, kurią kai kuriose šeimose galima sutikti iki šių dienų – obuolio pasidalinimą per pusę.

„Įprasta, kad Žemaitijoje tėvai dalinasi per pusę perpjautu obuoliu. Šis pasidalinimas obuoliu – tai tėvų pasidalinimas atsakomybe už šeimą, už vaikus, už namus. Su šia tradicija primenama pirmųjų žmonių nuopolio ir išvarymo iš rojaus istorija, kaip jie įsikūrė šioje žemėje ir yra atsakingi už tai, kaip mes čia vargstame. Taip ir tėvai atsakingi už tai, kad vaikai gyventų kuo geresnį gyvenimą, kuriame patirtų kuo mažiau vargo“, – sako G. Kadžytė.

Etnologė pastebi, kad šiandien Kūčios atrodo visai kitaip, nei prieš šimtus metų. Anot jos, Kūčias labiausiai keičia atsirandančios naujovės. Viena iš jų – šiandien mums įprastas Advento vainikas, kurio iki nepriklausomybės atstatymo XX amžiuje didesnioji Lietuvos dalis, išskyrus Klaipėdos kraštą, nežinojo.

„Seniau Kūčių vakarą stalas nebūdavo nukraustomas. Žmonės kiek turėdavo valgių, tiek sudėdavo, nelabai rūpindavosi, kad jų būtų 12, kas mums šiandien taip svarbu. Simboliškai reikėdavo kiekvienam visų tų valgių paragauti po didelį valgomą šaukštą, ne daugiau. Valgyti reikėjo taip, kad po vaišių dubens dugno nebūtų matyti, nes likę valgiai turėjo būti paliekami protėvių vėlėms. Jos galėdavo ateiti per naktį ir pažiūrėti, kaip mes čia gyvename, ar išlaikome jų tradicijas. Kaimiškose vietovėse ši tradicija dar išlaikoma, o miestuose, kur mes pakankamai šiltai prisikūrename, daug patiekalų nuo Kūčių stalo nuimame ir sudedame į šaldytuvą“, – pastebi G. Kadžytė.

Ilgiausiai senųjų Kūčių papročių laikosi Dzūkija. Šio krašto papročius aprašęs lietuvių tautosakos puoselėtojas ir pasakotojas Petras Zalanskas yra pažymėjęs, kad dzūkai kalėdaičiais dalindavęsi „ne šiaip sau“, o kiekvienam iš šeimos narių padėkodami už konkrečius gerus darbus, kuriuos pastebėjo juos darant per tuos metus, ir palinkint artimajam labiausiai trokštamų svajonių išsipildymo.

„Manoma, kad Dzūkijos krašte ilgiausiai išsilaikė ir apeiginis ėjimas su kūčiale. Kūčių patiekalą nešdavo šeimininkas aplink trobą, o paskui belsdavosi į duris. Šeimininkė klausdavo: kas čia eina? Atsiliepdavo, kad čia eina Dievulis su kūčiale, ir tada prašo įleisti į namus, kad galėtų juos palaiminti. Kitur toks paprotys išnyko anksčiau“, – sako G. Kadžytė.

Seniau kūčiukus gamino kitaip: naudojo ir maistui, ir žaidimams

Kaip ilgainiui besikeistų Kūčios, jos visais laikais neįsivaizduojamos be kūčiukų. Anksčiau skirtinguose regionuose kūčiukai buvo vadinami kitais vardais – sližikais, parpeliukais. Pats žodis „kūčiukai“ prigijo ne taip ir seniai, visai kaip ir „kalėdaičiai“, anksčiau dažnai vadinti tiesiog plotkelėmis.

„Kūčiukus lietuviai vadino įvairiai, bet iš esmės pats kepinukas buvo tas pats. Kvietiniai miltai, vanduo ir truputėlis druskos. Dažniausiai juos pavesdavo daryti vaikams, kad jie turėtų kuo užsiimti ir nesipainiotų po kojom. Juos pamokydavo, kaip suminkyti tešlą, rankutėm susukti volelį, atgnybti mažus gabaliukus ir dėti į skardas. Kūčiukų prikepdavo labai daug, jų kartais užtekdavo net visą sausio mėnesį. Vaikai į mokyklą nusinešdavo, kur nors keliaudami į kišenę prisipildavo, toks pakramtymas buvo“, – pasakoja etnologė.

Ankstyvieji kūčiukai nebuvo saldūs – cukrus buvęs labai brangus, o ir medumi lietuviai taip nesitaškydavo, kaip dabar. Taip pat jie buvo kieti, nes šeimininkės į kūčiukus pradėjo dėti mielių neiškart. Vėliau į kūčiukus pradėti dėti ir kepimo milteliai, ir tik tada juose atsirado cukrus. Po to sugalvota, kad kūčiukai bus dar skanesni, jei į tešlą iškart bus įmaišoma aguonų.

Nuo seno kūčiukai tradiciškai mirkomi aguonpienyje. Tik seniau aguonpienio gamyba nebuvo tokia paprasta, kaip šiandien – aguonos buvo trinamos grūstuvėse, ir tai, G. Kadžytės teigimu, buvo nemažai kantrybės ir jėgos reikalaujantis darbas, kurio prieš Kūčių vakarienę, baigę dienos darbus, imdavosi vyrai.

„Kūčiukus nebūtinai merkdavo į aguonpienį. Kartais jie būdavo merkiami į medumi pasaldintą vandenį. Į šiltą užvirintą vandemį buvo sudedamas medus, kad ištirptų. Toks vanduo tiko ir šiaip užsigerti, o galėjo juo būti užpilami ir kūčiukai. Vaikai ir jauni žmonės, turintys gerus dantis, labai smagiai grauždavo tuos kūčiukus, o senesnieji juos pasimerkdavo – kaip kam būdavo patogiau“, – sako G. Kadžytė.

Kūčiukus seniau lietuviai mėgdavę ne tik valgyti, bet ir naudoti įvairiuose žaidimuose. O kadangi kūčiukų būdavo prikepama išties daug, tai jie praversdavo ne tik šventės metu, bet ir daug dienų po jos.

„Kūčiukai, kaip toks žaismingas elementas, tai su jais dar ir pažaisdavo. Tarkime, pasemdavo iš kraitelės ar iš dubens tų kūčiukų, ir klausdavo, pora ar ne pora mano saujoje. Jeigu atspėja, atiduoda kūčiukus atspėjusiam. Po švenčių kūčiukus dar nešiodavo kišenėse, ir vakarais tai būdavo proga pakalbinti patinkantį vaikiną ar patinkančią merginą. Na, jeigu sako, kad pora, tai gal jis ir nusiteikęs bendrauti, jei ne pora – tai gal atstok“, – pasakoja etnologė.

Gaminti kūčiukų skuba ne visi: dalis perka ir išbando naujus skonius

Daug šeimų iki šiandien laikosi kūčiukų kepimo tradicijos, tačiau dalis gyventojų renkasi jų įsigyti prekybos vietose. Kaip pastebi prekybos tinklo „Maxima“ Pirkimo departamento direktorius Marius Tilmantas, kūčiukai pirkėjus domina ne tik artėjant Kūčioms.

„Kūčiukai – neatsiejamas Kūčių akcentas, be kurio neįsivaizduojamas nei vienas šventinis stalas. Nors lietuviai daugiausiai jų lietuviškame prekybos tinkle „Maxima“ įsigyja gruodžio mėnesį, pastebima, kad užkrimsti šių skanėstų tautiečiai neatsisako net ir atėjus pavasariui ar besibaigiant spaliui. Pardavimai rodo, kad kūčiukų populiarumo kreivė į viršų įprastai ima kopti spalio mėnesį, kai prekyboje pasirodo pirmieji kūčiukai. Dar daugiau jų yra parduodama lapkritį, o patį piką paklausa pasiekia gruodžiui persiritus į antrąją pusę“, – pirkėjų įpročius komentuoja M. Tilmantas.

Anot jo, šiemet prekyboje galima rasti net 14 skirtingų rūšių kūčiukų pasirinkimą. Įdomu tai, kad šiandien pirkėjai gali rasti ne tik tradicinius kūčiukus su aguonomis, bet ir su kanapių sėklomis bei linų sėmenimis, su avižomis ir chia sėklomis, taip pat pilno grūdo miltų kūčiukus bei kūčiukus su medumi, meduolinius kūčiukus.