Susirūpinimas klimato kaita išaugo
Remiantis Europos investicinio banko (EIB) apklausa, du trečdaliai lietuvių mano, jog karas Ukrainoje ir didelės energijos kainos turėtų paspartinti perėjimą prie ekologiškų alternatyvų.
Nors praėjusiais metais COVID-19 buvo laikomas svarbiausiu iššūkiu lietuviams, dabar dominuoja susirūpinimas dėl infliacijos – 67 proc. lietuvių ją įvardijo kaip didžiausią susirūpinimą keliantį klausimą, palyginti su 36 proc. visoje likusioje Europos Sąjungoje (ES).
Tuo tarpu 64 proc. lietuvių dabar teigia jaučiantys klimato kaitos poveikį savo kasdieniam gyvenimui.
70 proc. mano, kad jei artimiausiais metais smarkiai nesumažinsime energijos ir prekių vartojimo, mūsų laukia pasaulinė katastrofa. Kartu 76 proc. mano, kad vyriausybė reaguoja per lėtai, o dauguma (54 proc.) mano, kad Lietuvai iki 2030 m. nepavyks iš esmės sumažinti išmetamo anglies dioksido kiekio.
Paprašyti išdėstyti energetikos prioritetus, lietuviai tikisi, kad jų vyriausybė pirmenybę teiks atsinaujinančiųjų energijos išteklių plėtrai (50 proc.), o tik po to daugiausia dėmesio skirs energijos tiekimo diversifikavimui, kad nebūtų pernelyg priklausomi nuo vieno tiekėjo (34 proc.).
Energijos taupymas, daugumos lietuvių nuomone, yra mažesnis prioritetas. Tik 16 proc. (palyginti su ES vidurkiu – 19 proc.) mano, kad piliečiai ir įmonės turi dėti daugiau pastangų, kad sumažintų savo suvartojimą, rašo EIB.
Nori daugiau veiksmų iš verslo ir NVO
2021 m. atliktas Eurobarometro tyrimas taip pat rodo lietuvių susirūpinimą klimato kaita, jaučiamą asmeninę atsakomybę.
Daugiau nei 1 iš 10 respondentų Lietuvoje mano, kad klimato kaita yra opiausia pasaulinė problema. Pagal svarbą klimato kaita nusileidžia tik infekcinių ligų plitimui. Ji pakilo iš trečios vietos, kurią užėmė 2019 m. apklausoje. Be to, daugiau nei 7 iš 10 lietuvių mano, kad klimato kaita yra labai rimta problema.
Daugiau kaip pusė respondentų Lietuvoje (52 proc. palyginti su 63 proc. ES vidurkiu) yra įsitikinę, kad nacionalinės vyriausybės yra atsakingos už klimato kaitos sprendimus – tai yra 7 proc. punktais daugiau, palyginti su 2019 metais. Beveik 3 iš 10 respondentų teigia jaučiantys asmeninę atsakomybę už klimato kaitos problemos sprendimą.
Beveik pusė lietuvių tikina, kad pastarąjį pusmetį jie ėmėsi veiksmų kovoje su klimato kaita, tačiau pateikus konkrečių kovos pavyzdžių, ši dalis padidėjo beveik iki maksimumo (99 proc.)
Didelė Lietuvos respondentų dalis mano, kad svarbu, jog jų šalies vyriausybė (88 proc.) ir ES (92 proc.) išsikeltų ambicingus tikslus iki 2030 m. padidinti atsinaujinančios energijos naudojimą.
Daugiau kaip 9 iš 10 lietuvių sutinka, kad iki 2050 metų ES ekonomika turėtų tapti nedarančia poveikio klimatui, o beveik 8 iš 10 respondentų mano, kad didžioji dalis ekonomikos gaivinimo plano lėšų turėtų būti investuota į žaliąją ekonomiką.
Pernai „Klimatosūkis“ atstovai 8-iose Europos šalyse atliko apklausą, kuria siekta išsiaiškinti, koks yra gyventojų požiūris į klimato kaitą skirtingose šalyse. Į šį sąrašą pateko per 2600 gyventojų iš Vokietijos, Slovakijos, Vengrijos, Latvijos, Rumunijos, Čekijos bei Lietuvos.
Apklausa atskleidė, kad beveik trečdalis lietuvių teigia jaučiantys klimato kaitos poveikį, du trečdaliai apklaustų europiečių mano, jog klimato kaita yra globali problema ir šioje srityje yra labiausiai linkę pasikliauti mokslininkų skelbiamomis išvadomis.
Įdomu tai, kad lietuvių atsakymai nuo kitų šalių gyventojų vienu aspektu išsiskyrė. Tautiečiai klimato kaitos srityje daugiau aktyvių veiksmų tikisi iš verslo bei NVO, nei iš valdžios.
Gali paveikti politikų sprendimus
VšĮ „Žaliosios politikos instituto“ direktorius Remigijus Lapinskas sako, kad organizacijos ir visuomenė aktyviai įsitraukia į klimato kaitos sprendimus bei gali atlikti reikšmingą vaidmenį kelyje pokyčių link.
„Noriu pasiremti ne tik žinomais faktais, kaip pavyzdžiui, jaunimo organizacijos „Fridays for future“ mitingai, renginiai, reikalaujant klimato suvaldymo ir teisingumo, bet ir savo asmeniniu pavyzdžiu. Nuo 2004 iki 2014 metų vadovaujant Lietuvos biomasės energetikos asociacijai pavyko pasiekti didįjį persilaužimą miestų centralizuoto šildymo srityje, kur iškastinis kuras, dujos ir mazutas buvo pakeisti atsinaujinančiu biokuru. Šiandien 75 proc. šilumos Lietuvos miestuose pagaminama iš biokuro. 2023 metais įvedus Vilniaus kogeneracinės jėgainės biokuro bloką, kitų metų žiemą mes jau gausime 90 proc. šilumos visoje Lietuvoje iš biokuro. Taip pat ir Vilniuje“, – pasakoja jis.
R. Lapinsko teigimu, visuomenės, NVO, tiriamųjų mokslų ir verslo sintezė gali paskatinti perėjimą prie žalesnių alternatyvų ir daryti įtaką politikų sprendimams. Vis dėlto taip nutinka ne kiekvienu atveju.
„Žaliosios politikos institute dirbu jau 11-us metus. Instituto nuomonė šiandien yra vertinama kaip rimto, išmanančio, suprantančio problemą socialinio partnerio nuomonė, į kurią ministerijos atsižvelgia. Žinoma, taip būna ne visada. Kartais būna tam tikri interesai, dėl kurių mes nesame išklausomi, pavyzdžiui, dalinis Vilniaus miesto šildymas mazutu siekiant išvengti aukštų kainų ir padaryti miesto šildymą įperkamu vilniečiams“, – kalba pašnekovas.
Jis tęsia, kad daugiausia teigiamų pokyčių duoda įvairių priemonių taikymas.
„Pradėčiau nuo mokslinio pagrindimo. Visuomenė turi vadovautis ne emocijomis, o tam tikromis žiniomis. Kai sakome, kad vyksta klimato kaita, pirmiausia turime turėti tą krizę įrodančių mokslo faktų, dokumentų, o toliau visuomeninės organizacijos jau naudoja savo specifinius įrankius. Tai, ką daro vieni socialiniai partneriai, tarkim verslo asociacijos, kurios gali samdyti ekspertus, advokatus, kad jų nuomonė būtų sklandžiai surašyta ir pateikta vyriausybei, dažnai yra neprieinama nevyriausybinėms organizacijoms.
Joms lieka kitos priemonės: nepasitenkinimo reiškimas, akcijos, bendravimas su žiniasklaida keliant problemas į viešumą ir t.t. Mano supratimu, tik tokios kompleksinės priemonės gali pasiekti sprendimų priėmėjus ir duoti rezultatą“, – aiškina jis.
Vis dėlto tokius protesto pavyzdžius kaip plačiai nuskambėjęs atvejis Londono Nacionalinėje galerijoje, kai „Just Stop Oil“ aktyvistai sriuba apipylė Van Gogo paveikslą (nors meno kūrinį apsaugojo stiklas) R. Lapinskas vertina kritiškai. Anot jo, šiuolaikiniame pasaulyje turėtume gebėti susikalbėti ir susitarti be tokių drastiškų priemonių.
Iššūkiai – transporto sektoriuje
Lietuvos vartotojų aljanso viceprezidentas Kęstutis Kupšys sako, kad norint pasiekti svarbių pokyčių pasaulyje reikia organizuotai ir kryptingai veikti. Anot jo, mažai tikėtina, kad tokios drąsios ir nusistovėjusią tvarką keičiančios idėjos, kaip, pavyzdžiui, perėjimas nuo mineraliniais degalais varomų automobilių, kas šiuo metu yra įprasta praktika pasaulyje, prie varomų elektra, gali kilti individui ir kad jis bus pajėgus pats jas įgyvendinti.
„Tai turi būti sprendimas pagrįstas mokslu, politikų valia, tam tikrais veiksmais, kuriuos paskatina aktyvios NVO“, – sako jis ir pateikia pavyzdį – nuo 2035 m. Europoje nebebus registruojami vidaus degimo variklį turintys lengvieji automobiliai.
„Šitas sprendimas yra tiesiog fantastiškas NVO, kurios kovojo ir už švarų orą, ir už klimato kaitos stabdymą, pasiekimas. Tai radikalus sprendimas, bet mes žinojome, kad jis įmanomas. Suprantama, kad kiekvienas žmogus jau rinksis asmeniškai – galbūt anksčiau persės į elektromobilį, galbūt atsisakys automobilio apskritai. Nuo vieno tokio sprendimo keičiasi daug dalykų – pradedamos kitaip skirstyti investicijos į iškastinio kuro pramonę, kitaip pradeda galvoti bankai, rizikos kapitalo investuotojai, daugiau dėmesio atsiranda atsinaujinantiems ištekliams“, – kalba jis.
VšĮ „Žaliosios politikos instituto“ direktorius tikina, kad iškastinis kuras, kuris laikomas vienu labiausiai klimato kaitą skatinančių veiksnių, yra rimta problema, o pokyčiai transporto sektoriuje ne tokie greiti kaip norėtųsi.
„Mes naudojame energiją šilumai, elektrai ir transportui. Mums tos energijos tikrai reikia, taigi išeitis yra viena – kuo greičiau keisti iškastinį kurą naujomis, netaršiomis, atsinaujinančiomis energetikos technologijomis“, – sako jis.
R. Lapinskas sutinka, kad transporto srityje reikia daugybės pokyčių. Jis sako, kad šiandien elektros energijos gamybai jau turime tvarias technologijas ir didėjantį jų kiekį (saulės, vėjo elektrines, hidroelektrines ir pan.), šilumos srityje taip pat netrūksta tvarių spendimų, kaip pavyzdžiui biokuro naudojimas, tačiau transporto sektorius dar yra ne toks pažangus. Iki šiol 96 proc. viso pasaulio transporto yra varoma iškastiniu kuru.
„Jeigu iškastinį kurą pradėsime keisti tomis technologijomis, kurios jau pasiteisino, pavyzdžiui, gamindami pakankamą kiekį atsinaujinančios elektros bent jau mažuosius automobilius keisime elektromobiliais, tai bus tvarus ir tinkamas sprendimas. Taip pat ir miestų viešasis transportas gali būti keičiamas į elektrobusus, kurie naudoja atsinaujinančią elektros energiją, biodujomis ir biodegalais varomus autobusus. Švedijoje, Stokholme, 100 proc. transporto naudoja atsinaujinančią energetiką.
Tokia nedidelė valstybė kaip mūsų iš tikrųjų gali padaryti didelius proveržius per trumpą laiką, ką parodo ir mano jau minėtas pavyzdys apie biokuro naudojimą miestui. Tačiau kalbant apie labiau komplikuotas transporto sritis, kaip aviacija, jūrų transportas, tolimieji pervežimai, mes dar neturime tvarių ir pasiteisinančių technologijų. Čia dar reikia gerokai pasitempti“, – pridūrė jis.