Nerimauja, kad trūks maisto
Lietuvos (o ir viso pasaulio) gatvėmis rieda daugiausiai vidaus degimo varikliais varomi automobiliai. Kaip būdą kovoti su aplinkos tarša bei klimato kaita, kurią didele dalimi skatina mineralinių degalų naudojimas, organizacijos siūlo naudoti biodegalus bei didinti jų kiekį įprastuose degaluose.
Vis dėlto ši idėja sulaukia ir prieštaravimų. Kai kurie įžvelgia grėsmę, kad biodegalų skatinimas kuria naują problemą – jiems gaminti naudojamos grūdinės kultūros (rapsai, javai, kukurūzai), kurios galėtų būti skirtos maistui, o tai gali paskatinti maisto krizę ir kelti jo kainą.
Prasidėjęs karas Ukrainoje tokias kalbas tik paskatino, nes Rusija užblokavo ukrainietiškų grūdų eksportą iš Juodosios jūros uostų. Kadangi Ukraina yra viena didžiausių pasaulio grūdų augintojų ir eksportuotojų, kilo daugybė diskusijų apie galimą badą Afrikos ir Azijos šalyse, kur yra eksportuojama daugiausia ukrainietiškų grūdų.
Atsinaujinančios energetikos ekspertai teigia, kad biodegalų gamyba iš tiesų neprisideda prie mažėjančių maisto resursų, atvirkščiai – gaminant daugiau biodegalų, pagaminama ir daugiau maisto, taigi biodegalų naudojimas sprendžia kelias problemas iš karto.
Pirmiausia, mažinant naftos naudojimą didėja energetinė nepriklausomybė bei mažėja įtaka klimato kaitai (biodegalai visoje žaliavų ruošimo, logistikos ir biodegalų gamybos grandinėje išskiria 75 proc. mažiau anglies dvideginio nei degalai iš naftos), o naudojama vietinė kultūra prisideda prie šalies ekonomikos skatinimo.
Naudojama tik tam tikra grūdo dalis
Biodegalų gamybos procese lieka išspaudos, kurios yra daug baltymų, amino rūgščių turintis, aukštos maistinės vertės pašaras, vertinamas galvijų, kiaulių, paukščių augintojų. Kuo daugiau biodegalų bus pagaminta, tuo daugiau pašarų bus galima pasiūlyti gyvulių augintojams, o šie savo ruožtu galės į rinką patiekti daugiau mėsos produktų.
Tiesa, galima daryti ir atvirkščiai – gaminant maistą, pagaminti biodegalų. Vis daugiau gyventojų atsisako mėsos, mat galvijų auginimas taip pat reikšmingai prisideda prie klimato pokyčių. Dėl šios priežasties auga augalinių baltymų poreikis, o jie gaminami iš grūdų, pavyzdžiui, miežių. Baltymų gamybos procese taip pat galima pagaminti biodegalus ar biometaną.
Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius sako, kad kalbant apie biodegalus svarbu atskirti kelis dalykus.
Anot jo, yra biodegalų, pavyzdžiui, palmių aliejus, kurie vertinami prieštaringai. Palmių plantacijoms plėsti Indonezijoje ir Malaizijoje kertami didžiuliai miškų plotai. Kertant miškus į aplinką patenka juose susikaupęs anglies dioksidas, o tai dar labiau skatina klimato šiltėjimą, kurio visas pasaulis bando išvengti.
„Grūdas susideda iš baltymų, angliavandenių ir biomasės. Maistui vertingiausi yra baltymai. Jeigu mes grūdus naudojame biodegalų gamybai, imami angliavandeniai ir biomasė, taigi vertingiausia dalis – baltymai – lieka.
Jei niekas nevalgytų mėsos, nereikėtų šerti galvijų grūdais ir viskas būtų kiek kitaip, tačiau dabartinėje struktūroje nėra skirtumo, ar iškart grūdus sumaitinsime gyvuliams, ar prieš tai dar iš jų kažką naudingo pagaminsime“, – dėsto M. Nagevičius.
Jis sako, kad idealiausias variantas būtų, jeigu iš grūdų, miežių ar žirnių būtų gaminamas koncentruotas baltymas, kuris būtų naudojamas kaip mėsos pakaitalas. Tokių pavyzdžių, anot jo, pasaulyje jau yra.
„Jeigu iš grūduose esančių baltymų gamintume mėsos pakaitalą, tam pačiam žmonių skaičiui išmaitinti būtų reikalingi žymiai mažesni žemės plotai nei auginant galvijus. Tokiu atveju baltymas jau būtų ne gamybos proceso liekana, kaip yra, pavyzdžiui, spirito gamyboje, o pagrindinis produktas“, – aiškina jis.
Maisto kainai įtakos neturi
Pasvalyje įsikūrusios etanolio ir biodujų gamybos bendrovės „Kurana“ generalinis direktorius Jurgis Polujanskas atkreipia dėmesį, kad Europos Sąjungoje vos 2,2 proc. dirbamos žemės naudojama žaliavai biodegalams auginti, o kainų statistika rodo, kad nėra koreliacijos tarp biodegalų ir maisto kainų svyravimų – net ir biodegalams pabrangus, maisto kainos nebūtinai seka paskui.
„Reikia suvokti, kad biodegalų pramonė padeda spręsti maisto kainų problemą. Biodegalų gamybos metu likę šalutiniai produktai naudojami gaminti baltyminiams pašarams, kurių rinkoje šiuo metu trūksta. Be to, iš biodegalų gamybos atliekų gaminamos organinės trąšos, kurios nenualina dirvožemio ir yra gera alternatyva gerokai pabrangusioms mineralinėms trąšoms – nes jų kainos per metus Lietuvoje išaugo net 2–3 kartus.
Lietuvai planuojant spartinti biometano ir žaliojo vandenilio proveržį, reikės daugiau žaliavos šių energetinių resursų gamybai. Pirmos kartos biodegalų pramonė užtikrintų pakankamą organinių atliekų kiekį jų gamybai“, – sako jis.
Pašnekovas priduria, kad gaminant biodegalus galima kurti tvarią pridėtinės vertės grandinę, papildomai gaminti skirtingus gaminius. Pavyzdžiui, koronaviruso pandemijos metu pavyko perorientuoti gamybą ir pasiūlyti rinkai pakankamą kiekį dezinfekcinio skysčio, kurio tuo metu labai trūko.