Šių metų liepos 22 d. F. M. Leščiauskaitei ir jos mylimajam Matui tapo ypatinga – pasaulį išvydo judviejų dukrelė Pasaka Jūra Simaitė. Praėjus šiek tiek laiko, televizijo laidų vedėja sutiko pasidalinti savo emocijomis ir nuotaika, su kuria šiuo metu gyvena.
„Jaučiuosi puikiai tiek fiziškai, tiek mentaliai. Fiziškai jau po truputį pasimiršta, kad gimdžiau. Vis dar džiaugiuosi, kad seniai nesijaučiau tokia pailsėjusi. Iki gimdymo buvau pratusi labai daug dirbti, taigi, sukiojimasis po namus su lengvais darbo intarpais ir ramiu vaiku man atrodo nuostabiai prapučiantis galvą. Bijau, kad toks tempas man ima patikti, o kaip tada reiks rasti kelią atgal į tempą – neįsivaizduoju“, – pasakoja ji.
Apie motinystę ir vaikelio gimimą dažnai kalbama kaip apie visišką pasikeitimą gyvenime gerąja prasme, tarsi viskas aplinkui tampa gražu, o suvokimas, kaip sukasi pasaulis, irgi pasikeičia iš esmės. F. M. Leščiauskaitė sako, kad ji nieko panašaus nepatyrė, tačiau džiaugtis šiuo gyvenimo tarpsniu ir justi laimę bei pilnatvę tai nesutrukdė.
„Jaučiuosi ramiai ir natūraliai. Be emocijų kalnelių, be jokių dramatiškų pareiškimų apie stebuklus ir tai, kad pasaulį supratau naujai. Kai kas mane tikino, kad gimus dukrytei laukia toks persiprogramavimas, toks nušvitimas, tokia emocijų banga, kuri tik motinoms suprantama. Na, man to nebuvo. Ir laikau tai didele vertybe, nes hormonų šėlsmas ir emocijų kalneliai man neatrodo patrauklu. Aš – labai emocingas, jautrus žmogus, kuriam ramybės reikėjo ir reikia mokytis. Ir tai, kad laikydama savo vaiką jaučiuosi ramiai, natūraliai bei užtikrintai, man yra didžiausia dovana ir komplimentas. Laikau tai laime“, – džiaugiasi pašnekovė.
Didelių pokyčių nepajuto
Kalbant apie pokyčius, F. M. Leščiauskaitė jų nepajuto nei mintyse ar pasaulio suvokime, nei kasdienybėje. Nors dalis jų yra savaime suprantami, vaikelis reikalauja daug meilės ir dėmesio, tačiau kasdienė rutina aukštyn kojomis tikrai neapsivertė.
„Mano dienoje liko visos man svarbios sudedamosios dalys. Liko miegas, tai čia jau ačiū dukrytei, kuri ir rami, ir kol kas turi puikų miego ritmą. Gal vėliau tai keisis, gal bus problemų, bet nesergu ateitimi ir kitiems nerekomenduoju: tai trukdo džiaugtis dabartimi. Liko rūpinimasis savimi išoriškai, mentaliai. Liko vietos saviraiškai ir darbui, tik gerokai mažiau nei iki tol. Jei reiktų palaikyti tokį tempą, kokį laikiau iki tol, nesugebėčiau, bet niekas iš manęs to ir nereikalauja. Svarbiausia – nereikalauju aš pati. Liko laikas draugams, mylimajam, šeimai, šuniui. Liko net rūpestis namais ir kelionių planavimas“, – atvirauja ji.
Visgi, vienoje srityje pokytis įvyko. Tai – darbas. Darbo kiekis sumažėjo kardinaliai, tačiau tai Pasakos Jūros mamai neigiamų pasekmių neturėjo, viską ji priima natūraliai ir iš savęs perdėtai daug ji šiuo metu nereikalauja.
Sunkumus išskirti taip pat buvo sunku
Nors vadinamojo nušvitimo televizijos laidų vedėja teigia nepajutusi, tačiau ir su didelėmis problemomis tikrai nesusidūrė. Ji teigia, kad visuomenė kartais spaudžia jaustis kaltai vien todėl, kad didelių sunkumų nėra. Toks spaudimas – labai žalingas.
„Kartais tingisi naktį atsikelti kas tris valandas ir žindyti, bet mūsų Pasaka tokia graži ir taip gražiai niurna, kad tai visai nėra sunku mentaliai. Buvo nesmagu, kad kurį laiką dėl nedidelio kirpimo negalėjau sėdėti ant dešinės užpakalio pusės ir šiek tiek skaudėjo, bet visų pirma, aš užsimiršusi vis tiek tai dariau, visų antra – ar tai čia sunkumas? Čia gyvenimas, o ne sunkumas. Dukrytės tėtis po jos gimimo pasiėmė savaitę atostogų, o tėvystės mėnesį išnaudosime vėliau ir kitaip. Taigi, kai jis dirba, mums jo trūksta. Ne todėl, kad sunku, o nes tiesiog ilgu. Bet jis grįžta ir tada kartu leidžiame laiką. Tai vėl – na, ar čia sunkumas? Taip jau gyvenime būna“, – sako ji.
Kiekvieną dieną atranda laiko sau
Rūpintis emocine sveikata, kai dėmesys ir laikas sutelktas į naują gyvybę, kartais tampa nemenku iššūkiu. Gali atrodyti, kad kiekvieną laisvą minutę norisi skirti kūdikiui, tačiau be galo svarbu – nepamiršti savęs ir rūpintis savo emocine būsena. Tai F. M. Leščiauskaitei sekasi puikiai!
„Man kasdienybėje reikalingi keli dalykai: miegas, pramogos, aplinkos švara, savęs higiena ir savirealizacija. Kas norės, purkštaus, kad iš kur čia tų pramogų kiekvieną dieną, bet aš nekalbu apie kažką didžiulio ir ekstremalaus. Nueiti kavos ar į restoraną. Išeiti pasivaikščioti nauju taku. Jei ir tam nėra laiko – mes su Matu pasidarome mačos ar kavos į gražias taures ir kartu pasėdime tvarkinguose namuose, kur gėlių pamerkta. Apie tvarką purkštaujančių irgi bus, bet kai kasdien dviese tvarkaisi 15 minučių, jie tiesiog neapsiverčia. Miegas, žinoma, labai priklauso nuo vaiko ramumo, bet lai akmenis mėto tik tie, kurie tikrai neskrolina telefonų tomis akimirkomis, kai jau galėtų miegoti. Ar nors pasnausti. Žmonės emocinėje ramybėje dažnai ieško sudėtingų atsakymų, bet viskas ten yra paprasta. Tik mes kartais pritrūkstame valios, motyvacijos visu tuo užsiimti“, – teigia ji.
Kad ir ką būtų galima kalbėti, šioje vietoje laiko planavimas yra tikrai neatsiejama gyvenimo dalis. Tokiu būdu ne tik įmanoma viską suspėti, bet ir pasilikti laiko savo mėgiamoms veikloms, kurios padeda išlaikyti emocinę pusiausvyrą. Taip pat svarbu nepamiršti, kas mūsų dienoje neretai pasiglemžia labai daug laiko. Tai – telefonai. Peržiūrėjus, kiek laiko per dieną praleidžiame naršydami juose, gali pasidaryti baugu.
„Kaip jau minėjau, yra įgūdis ir tikslingas prioritetų išstumdymas. Duosiu pavyzdį ne apie savęs priežiūrą, bet apie tvarkingus namus. O tvarkingi namai yra viena iš mano švarios galvos sąlygų. Žinote, kiek užima iššveisti vonios kambarį, kai tai darai dažnai? Iki 5 minučių. Per tiek laiko spėju iššveisti tualetą, kriauklę, nuvalyti paviršius ir perbraukti grindis. Dušą kartais paliečiu, kartais ne. Bet kas antrą dieną prioriteto būdu 5 minutes tikrai aš arba dukrytės tėtis randame. Va ir viskas. Svarbiausia – neužsiskrolinti telefonuose. Tai suėda daug daugiau laiko ir ilgainiui daro mus nelaimingus. Telefonai vagia mūsų laiką“, – sako pašnekovė.
Psichoterapija padėjo išvengti pogimdyvinės depresijos užuomazgų
Pogimdyvinė depresija – siaubinga liga, su kuria neretai susiduria vaikelio susilaukusios moterys. Apie tai visuomenėje kalbama vis dažniau, tačiau to išvengti pavyksta toli gražu ne kiekvienai. Praėjusiais metais Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) atliktos apklausos duomenimis, viena iš penkių mamų Lietuvoje patiria pogimdyvinės depresijos simptomus. Televizijos laidų vedėja džiaugiasi, kad su šiuo sunkumu jai neteko susidurti, tačiau už tai ji gali padėkoti psichoterapeutei bei dar keliems dalykams:
„Be elementarios sėkmės, be to, kad daug valandų praleidau analizuodama savo jausmus psichoterapijoje, manau, kad man galėjo padėti keli dalykai.
Visų pirma, aš griežtai atsisakiau priimti spėliones, kaip pagimdžiusi aš nušvisiu, atrasiu naują gyvenimo prasmę ir pasaulis apsivers. Man ne šešiolika ir ne dvidešimt, netikiu, kad tokiame amžiuje žmonės neturi susikūrę prasmių, neturi įaugusių vertybių ir požiūrių, nepažįsta savęs. Tiksliau gal tokių ir yra, bet manau, kad tai ne aš. Todėl neturėjau lūkesčio tapti nauju žmogumi ar kažkaip jaustis, kaip žmonės paprastai nesijaučia. Manau, kad moterims įteigta, kaip jos turi jaustis motinystėje, ir jei jos nepradeda kakoti vaivorykštėmis ir gėlytėmis, tada dalis jų pradeda jaustis, lyg kažkas su jomis ne taip. Tai tas stumiamas kaltės jausmas, apie kurį kalbėjau. Kitos tada tokias moteris gėdina. Mano gera draugė, auginanti sūnų, pasakoja, kaip kitos mamos neretai gėdina jos ramumą ir racionalumą motinystėje. O ji yra puiki mama, gražiai rūpinasi, tik ir tam vaikui leidžia kvėpuoti, ir turi savo autentiškus prioritetus vaiko auginime. Antra, tai tas rūpinimasis savo galva. Taip, man reikia, kad mano dienoje būtų kažko man, apie mane ir aš kasdien sau to duodu. Tai – įgūdis. Per keletą metų psichoterapeuto kėdėje išmokau rūpintis savo galvos švara. Kartais tai reiškia ir tiesiog stovėjimą už save ir savo pasirinkimus, nes pasaulis pilnas invazyvių žmonių, kurie verčia abejoti savo sprendimais, siurbia energiją, sukelia kaltės jausmą. Taigi, griežtai brėžiu ribą visokio plauko patarinėtojams ir savo nuomonių reiškėjams. Jie sako „čia tik mano nuomonė“, o aš jiems sakau „gerai, tai turėk ją, tik kodėl galvoji, kad ją man įdomu išgirsti?“.
Psichoterapeuto kabinete lankėsi ir sužinojusi apie nėštumą
F. M. Leščiauskaitė anksčiau buvo minėjusi, kad šeimos pagausėjimo neplanuoja, tačiau vieną dieną viskas pasikeitė. Viename interviu ji sakė, kad tikrai ne nuo pat pirmosios akimirkos ją užplūdo tik teigiamos emocijos. Tą akimirką moteris priėmė sprendimą kreiptis į psichoterapeutę ir tokiu būdu lengviau suprasti, ko nuoširdžiai nori ji pati. Tai rekomenduoja padaryti ir kitoms moterims, susiduriančioms su tokiais ar kitokiais sunkumais.
„Man psichoterapija padėjo apsispręsti. Bet ne prievartos būdu, ne primestų minčių, kaip dažnai nutinka besikalbant su artimaisiais. Mintys ir sprendimas buvo grynai mano, tiesiog pažvelgus giliau į savo minčių užkaborius. O kai apsisprendi tvirtai, iš sielos gilumos, tada ir šita ramybė lanko, kurią jaučiau ir vėliau nėštumo metu, ir vaikui gimus. Kai labai aiškiai žinai, ką ir kodėl renkiesi, ir kai aiškiai esi išsidėliojęs to pasekmes bei planą, kaip su tuo gyvensi, tada labai ramu“, – savo patirtimi pasidalijo F. M. Lešiauskaitė.
Taip pat ji nori pasidalinti svarbia žinute kiekvienam:
„Visi jausmai ir visos emocijos yra normalūs ir natūralūs. Ir visi jie kažką reiškia bei turi prasmę. Labai gaila, kad, užuot pasiūlę pagalbą, dažnas už jausmus kitą dar ir gėdina“.
Santykiai su mylimuoju leidžia džiaugtis ramia motinyste
Geram emocinės sveikatos palaikymui labai svarbus santykis su kitais žmonėmis, ypatingai su partneriu, vaikelio tėčiu. Nors pašnekovė su mylimuoju Matu ilgų draugystės metų tikrai neskaičiuoja, tačiau tai nei kiek nesukuria pagrindo abejoti jų santykių tvirtumu ar nuoširdaus ryšio stiprumu. Po dukrelės gimimo jų santykis taip pat nepakito: kartu ir pramogauja, ir sauskelnes keičia.
„Kažkokių idilių nepaišom, gyvenam labai žmogiškai, žemiškai, kartais garsiau pasikalbam, bet gyvenam mylinčiai. Buitimi dalijamės, skaičiuoti, kiek kuris padaro, neskaičiuojam. Klausiau Mato, ar traumavo jį dalyvavimas gimdyme – nes tuo juk gąsdinama. Sakė, kad visiškai ne. Santykių tikrai nemokysime, nes visų pirma, tai – jauni santykiai. Tik kad mes, kaip mano brolis juokauja, ne su batais, o ant slidžių – taip per gyvenimą lekiame. Bet ne tik dėl santykių jaunumo nemokysime: aš tikiu, kad yra skirtingų būdų laimingai nugyventi gyvenimą ir tikrai ne tik vienas – maniškis. Svarbiausia, kad mums gerai, o mums gerai. Visą laisvą laiką leidžiame kartu: jis, aš, šuniukas ir dukrytė. O veikiame jau tai, ką tuo metu išeina: kartais kartu sauskelnes keičiame, kartais kartu pramogaujame“ , – džiaugiasi Pasakos Jūros mama.