Kartais atrodo, kad Z karta kalba vien tik apie gyvenimo ir darbo balansą bei psichologinę savijautą, bet šis įspūdis, pasak diskusijos dalyvių, klaidingas.
„Ankstesnės kartos nenaudojo socialinių tinklų, jų nebuvo. Z kartos vaikai jau gimė socialiniams tinklams įsisiūbavus. Ši karta augo laiku, kai skirtingų sričių specialistai, jų tarpe ir psichologai, išpopuliarėjo socialiniuose tinkluose, ėmė dalintis patarimais. Atsirado nepalygintinai daugiau žinių, tyrimų, daugiau informacijos ir ji tapo prieinama – anksčiau to neturėjome. Z karta tai priima kaip natūralų dalyką“, – sako G. Buinickaitė.
Pasak diskusijos dalyvių, laikai pasikeitė 180 laipsnių ir pokytį sukėlė būtent jaunoji karta ir jų drąsa.
„Psichologinė sveikata Rumunijoje tokia pat tabu tema kaip visoje rytų Europoje. Pripažinus, kad turi problemų, tave smerkdavo, kartais sulaukdavai kritikos, kam leidi pinigus tokiems dalykams“, – pasakoja OWPN akademijos, teikiančios psichologinę pagalbą elektroninės muzikos kūrėjams, įkūrėjas, pridurdamas, kad vyresnės kartos žmonės tuo gyvena ir šiandien, bet jaunimas situaciją mato visai kitaip.
Jam antrina G. Buinickaitė pastebėdama, kad šiais laikais nuostabos sulaukia jaunuoliai, kurie terapijos nelanko, o pažinti save, spręsti psichologines problemas ar ieškoti atsakymų į egzistencinius klausimus anaiptol nebėra tabu Z kartos atstovams.
Laikas nustoti prekiauti laime
Z karta kaip niekas kitas kelia klausimus apie laimę ir jos ieško. Tam įtakos turėjo tėvų įdiegtas požiūris, kuris naudos atnešė ne daug, veikiau iškreipė jaunuolių požiūrį į darbą. Diskusijos moderatorė U. Siparė prisimena, kad per penkioliką metų darbo televizijoje ji matė daug praktikantų. Didžioji dalis jų užduodavo klausimus apie atlygį, darbo aplinką, bet tik pastaruosius penkerius metus ji išgirsdavo klausimų, ar jaučiasi laiminga savo darbe. Tada ir suprato – karta pasikeitė.
„Tiesą pasakius, tik po jų klausimų susimąsčiau, ar tikrai jaučiuosi laiminga. Visada siekiau būti geriausia darbuotoja, uždirbti daug pinigų, bet jaustis laimingai darbe niekada nebuvo svarbu“, – atskleidžia U. Siparė.
Diskusijoje dalyvavęs Alex Super Beast pritaria, kad laimė tapo vienu svarbiausių faktorių jaunimui ir atkreipia dėmesį į tai, kad Z kartai bandoma parduoti laimės idėją, bet iš tiesų jiems svarbu padėti rasti autentiškumą.
„Mes turime suprasti, kad kas veikė darbo rinkoje mūsų laikais, prieš dešimt ar dvidešimt metų, nebeveikia dabar. Tam, kad jaunosios kartos atstovas darbe jaustųsi gerai, turime siūlyti nemokamas paslaugas, galimybes puoselėti psichologinę sveikatą, o visų pirma – neprekiauti laime“, – teigia pašnekovas.
Kiek prieštaringą nuomonę išsakiusi G. Buinickaitė pabrėžė, kad darbas pats savaime nėra blogis ir mes turime padėti jaunajai kartai suprasti, kad dirbti vis tiek reikės, o veikla, kuria jie užsiims ne visada neš tik džiugias emocijas.
„Dirbti yra gerai, dirbti, kad užsidirbtum pinigų yra gerai, o jei dirbdamas tu sugebi išlikti laimingu – tai nuostabu. Laimė neturi būti vienintelis tikslas. Pavyzdžiui, stresas juk irgi yra natūrali gyvenimo dalis. Darbe jo neišvengsime, tačiau turime suprasti ir žinoti platesnį savo tikslą, kelių metų perspektyvoje. Vardan ko mes viską darome: užsidirbti pinigų, įgyti patirties ir t.t. Ne ką mažiau svarbu, atpažinti signalus, gebėti sau padėti, jeigu streso ir neigiamų emocijų tampa per daug. Būtinas balansas“, – įsitikinusi psichologė.
Savo minčių bijoti nereikia
Diskusijos pabaigoje pašnekovai ėmė gvildenti emociškai sudėtingiausią temą – suicidines mintis, tačiau patikino, kad tai yra visiškai normali gyvenimo dalis ir jaunas žmogus neturėtų jų išsigąsti. A. Dulkys, remdamasis savo patirtimi pabrėžė, kad pajautus mintis apie savižudybę, nepaprastai svarbu suvokti, jog tuo metu kalba ir sprendimus priima ne pats asmuo: įtaką gali daryti medikamentai, perdegimas, nuovargis, konfliktai ir daug kitų dedamųjų.
„Mano psichiatras, kilus mintims apie savižudybę, man pasakė tik vieną sakinį – tu turi suprasti, kad dabar galvoji ne pats, o medikamentai. Ir jeigu priimsi sprendimą baigti savo gyvenimą, tai nuspręsi ne tu, o vaistai, kuriuos vartojai. Tu daugiau jokių pasirinkimų daryti nebegalėsi – tai padėjo man suprasti, kad metas kreiptis į specialistus, nes spręsti ir valdyti savo gyvenimą juk noriu aš pats“, – prisimena pašnekovas.
Savo ruožtu G. Buinickaitė drąsiai įvardijo, kad nors kartą gyvenime tokių minčių yra turėjęs kiekvienas brandus žmogus. Anot jos, vieni tokiu metu ieško pagalbos, kiti suvokia, kad tai tik laikinas momentas ir jis praeis, bet svarbiausia – žinoti, ką daryti toliau, kad neleistume šioms mintims nueiti pernelyg toli.
„Aš rekomenduoju visada po ranka turėti telefono numerį, kuriam gali paskambinti. Vien žinojimas, kad turi su kuo pasikalbėti, kad kažkas atsilieps suteikia vilties. Tai gali būti ir tiesiog emocinę pagalbą teikiančių organizacijų numeriai. Veikia ir nusiraminimo žodžiai. Dažnas iš mūsų net nejausdamas esame susikūrę tokių frazių. Pavyzdžiui, kai durys užsidaro – atsiveria langas, viskas praeis ir t. t. Labai kviečiu stebėti savo kūno signalus, žinoti, kada jau metas sustoti ir ieškoti pagalbos, rasti veiksmus, kurie nuramina ir padeda“, – pataria psichologė ir konferencijos „Mano poveikis“ diskusijos dalyvė.
„Aš galiu daryti poveikį“ (asmeniškai, šalies ir net visos ES mastu) – pagrindinė konferencijos, vykusios Varšuvoje, Lenkijoje, rugpjūčio 21 d., žinutė. Ši konferencija – tai daugiau nei metus trunkančio projekto MANO POVEIKIS finalas. Renginio metu įkvepiantys ir patyrę žmonės dalinosi savo istorijomis emocinės sveikatos, pilietinio aktyvumo, tvarumo, LGBT temomis. Pranešėjų ir renginio tikslas – atkreipti jaunų žmonių dėmesį į vertybes, kuriomis remiantis turi būti kuriamas dabartinis pasaulis, skatinti auditoriją mąstyti ir diskutuoti, keisti nuostatas bei formuoti įpročius.
