Didelio atgarsio sulaukusi režisierės Gretos Gerwig filmo „Barbė“ premjera kelia daug emocijų visame pasaulyje. Lietuva nėra išimtis. Filme matome sudėtingą „santuoką“ tarp dešimtmečius gyvuojančio prekės ženklo ir moters įvaizdžio, vaidmens visuomenėje. Panašią reikšmę turi, panašius prieštaravimus, kad moteris arba graži, arba protinga atspindi ir pati lėlė, kuri, viena vertus, visada „tvirtino“, kad užaugusios mergaitės gali tapti kuo tik nori, kita vertus, rodė, kad užaugusios jos turėtų atitikti fiziškai nepasiekiamus grožio standartus.
Portalas „My Impact“ rašo, kad todėl lėlė Barbė yra ir patriarchato produktas, ir bandymas peržengti griežtus jo rėmus. Šių elementų demonstravimas rausvame „Barbielando“ veidrodyje papiktino daugelį konservatyvių komentatorių. Ypač Kenui filme suteiktą vaidmenį šie žmonės vertino kaip menkinantį. Tai, kad jis satyriškai komentuoja Bondo mergaitės tipo popkultūros figūrą, matyt, ne visiems aišku.
Ar egzistuoja patriarchatas?
Kas yra patriarchatas? Pagal angliškąją Vikipedijos versiją tai yra „socialinė sistema, kurioje dominuojančias ir privilegijuotas pozicijas užima daugiausia vyrai“.
Konservatyvi visuomenės pusė dažnai nueina taip toli, kad teigia, jog patriarchato nebėra („turime visišką lygybę“) arba, kad pati sąvoka niekada neapibūdino ir vis dar neapibūdina tikrovės. Norint įvertinti, kas tai yra iš tikrųjų, tereikia apsidairyti aplinkui. Ne tik į politikus, bet ir į sprendimus priimančius asmenis įmonėse, institucijose ar kalbančius žiniasklaidoje.
Taip pat reikia palyginti vyrų ir moterų teises, darbo užmokesčio lygį profesijose, kurios vis dar yra vyriškos, palyginti su tomis, kurios yra feminizuotos, ir įvertinti, kas šeimoje kiek laiko skiria namų ruošos ir priežiūros darbams.
Ar moterys yra globėjos, o vyrai – medžiotojai?
Konservatoriams labiausiai rūpi išlaikyti užimamą padėtį. Jie moka pateisinti neveikiančias sistemas ir nepasitiki pokyčiais. Patriarchato atveju savo požiūrio pateisinimo jie, be kita ko, ieško priešistorinėje, kur moterys esą buvo prižiūrėtojos ir rinkėjos, o medžiotojai (t. y. vyrai) eidavo į medžioklę, pažymi CNN.
Tuo tarpu šios XX a. pradžioje antropologų sukurtos sąvokos nėra paremtos jokiais įrodymais. Neseniai žurnale „Science“ paskelbta duomenų iš viso pasaulio analizė parodė, kad moterys aktyviai dalyvavo medžioklėje mažiausiai 80 proc. archeologinius pėdsakus palikusių pirmykščių visuomenių.
Mitai apie „smegenų lytį“ ar antgamtinį moterų gebėjimą būti vienintelėmis vaikų ar pagyvenusių žmonių globėjomis buvo paneigti daug anksčiau. Net hormonų lygmeniu oksitocino (kuris ilgą laiką buvo priskiriamas motinos ir vaiko ryšio unikalumui) padidėjimas buvo pastebėtas tiek heteroseksualiose porose, tiek tos pačios lyties santykiuose gyvenančiuose tėvuose. Dažnas, meilus fizinis kontaktas su mažyliu yra pakankamas, kad padidėtų oksitocino kiekis, dėl kurio visi žmonės tampa rūpestingesni.
Dauguma psichologinių ir neurologinių tyrimų rodo, kad didesni skirtumai yra tarp atskirų asmenų moterų ir vyrų grupėje, o ne tarp moterų ir vyrų kaip grupių. Kenas blondinas labiau skiriasi nuo Keno bruneto nei Barbės ir Kenai kaip grupės.
Iš tikrųjų tai ir yra didžiausia patriarchato primestų griežtų lyčių vaidmenų problema. Religijos, popkultūros ir rinkodaros agentūrų sukurtų „vyriškumo“ ar „moteriškumo“ idealų siekimas iš daugelio žmonių atima galimybę tiesiog būti savimi. Vienai lyčiai prievarta priskiriant konkrečias savybes, susiaurėja visų saviraiškos galimybės.
Ne visos moterys yra jautrios ir švelnios, ne visi vyrai yra mėgstantys konkuruoti ir rizikuoti. Įtaigios moterys neturėtų būti apibūdinamos kaip „agresyvios butaforinės moterys“. Lygiai taip pat ir patriarchato absurdiškumą pripažįstantys vyrai nėra „simpsonai“.
Matriarchatas ir jo situacija Lietuvoje
Daugelis nustebs sužinoję, kad mūsų laikais egzistuoja matriarchatas – absoliuti moterų valdžia! Yra net keli regionai pasaulyje, kur svarbiausias gyvenimo sferas reguliuoja moterys – vaikų gimimą, jų auklėjimą, turtą, paveldėjimą ir t. t.
Įvairios tautos visuose pasaulio žemynuose turi aibes mitų apie moteris, kurios valdo bendruomenes. Lietuva ne išimtis, ji taip pat perėjo visus visuomenės raidos etapus, taigi, kažkada ir čia vyravo matriarchatas.
Beje, anot šveicarų mokslininko J.Bachofeno, matriarchatas atsirado pirmiau patriarchato. Šį procesą lėmė tai, kad esant laisviems lytiniams santykiams (kai nebuvo santuokos institucijos ir niekas nereguliavo intymaus gyvenimo), patogiausia buvo remtis motinos linija.
Tačiau įsigalėjo patriarchatas. Lietuvių tautosakoje pilna pavyzdžių, puikiai parodančių, kad neapykanta moterims buvo skatinama ir diegiama berniukams nuo pat mažens. Savaime suprantama, kad tai darė vyrai.
Matriarchatas (šiandien tai – moterų kova už lygias teises, feminizmas) yra nesiskaitymo, vyrų ir moterų nelygybės rezultatas. Jis tikrai nėra noras bet kokia kaina išeliminuoti vyrus iš politinės, visuomeninės veiklos ir pačioms užimti jų vietas.
Matriarchatas egzistuoja ir avių bandoje – patinai net patys nenori vadovauti; jie nunėrę galvas taikiai sekioja paskui savo pateles. Todėl avių bandos vedlės yra patelės.
Lietuva šiame gamtiniame matriarchato kontekste visai neblogai atrodo: turėjome moterį prezidentę, turėjome ir turime moteris ministres, moteris ministres pirmininkes.
Žydų išmintis byloja:
Vyras be moters yra tik pusė vyro.
Šią tiesą suvokus, galima drąsiai atsisveikinti su matriarchato idėjomis. Po Saule vietos numatyta ir vyrui, ir moteriai, nevalia šios tiesos pamiršti nei vienam.