Profesinio kelio pasirinkimą lėmė smalsumas
Marijampolietė Rasa Kazlauskienė – savo darbą mylinti ir jam atsidavusi dailės terapeutė. Kaip teigė ji pati, domėtis šia terapijos kryptimi moteris pradėjo vedina smalsumo, kuris ją lydi ir nepaleidžia iki pat šios dienos.
„Kaip ir daugeliui žmonių, man nėra svetimas smalsumas, tad dailės terapija mano profesiniame gyvenime atsirado iš smalsumo. Pamačiusi metus truksiančius mokymus Menų terapijos centre, Vilniuje, užsirašiau į pirmąjį seminarą, „pasimatavau“ ir man tai tiko, patiko ir tada dailės terapija manęs jau nebepaleido. Mokiausi pas dailės terapijos pradininkes Lietuvoje – Audronę Brazauskaitę ir Dovilę Jankauskienę. Kai pabaigiau pirmuosius savo kvalifikacinius mokslus Menų terapijos centre, po truputį pradėjau integruoti dailės terapijos metodus į savo darbą su vaikais“, – pasakojo R. Kazlauskienė.
Dailės terapeutė pasidalijo ir istorija, kuri ją pačią įkvėpė tobulėti ir žengti savo profesiniu keliu.
„Taip jau nutiko, kad į mane kreipėsi viena mamytė, auginanti autizmo bruožų turintį berniuką. Ji paprašė, kad dirbčiau su juo. Tuo metu turėjau daug abejonių, buvo ir nepasitikėjimo savimi, ar galėsiu kažkuo padėti, nes neturėjau tokios darbo patirties, tačiau, matydama pokyčius, pavyzdžiui, kaip dailės terapijos metodų taikymas padeda jam įgyti tam tikrų įgūdžių, kaip ilgėja jo gebėjimas susikaupti, kaip atsiranda domėjimasis priemonėmis, noras jas tyrinėti, pati toliau domėjausi šia terapijos kryptimi, mokiausi jos ir po truputį taikiau dirbdama su vaikais bei paaugliais“, – pasakojo pašnekovė.
To daryti moteris tikrai nenustojo iki pat šios dienos – šiandien dailės terapijos užsiėmimus ji sėkmingai veda ir pagalbą žmonėms, atpažįstant ir paleidžiant savo emocijas, teikia visoje Lietuvoje.
„Labai myliu šį savo darbą. Dirbu tiek su vaikais, turinčiais raidos ypatingumų, tiek su paaugliais, suaugusiais. Teikiu pagalbą tiek individualiai, tiek vedu užsiėmimus grupėse ir kas kartą, kai matau tuos pokyčius, vis labiau ir labiau patikiu dailės terapijos metodo galia“, – atviravo dailės terapeutė R. Kazlauskienė.
Dailės terapijos galia – neišmatuojama
Kaip teigė R. Kazlauskienė, dailės terapija, kaip ir visos kitos psichoterapijos kryptys, yra skirta žmogaus psichinei sveikatai stiprinti. Anot jos, šio terapijos galimybės yra plačios, o galia tiesiog neišmatuojama.
„Neišmatuojama, nes kiekvienas atvejis yra individualus ir autentiškas. Mes negalime numatyti, kaip būtų, jei pacientas ar klientas būtų pasirinkęs kitus pagalbos būdus. Vienokią naudą dailės terapijos metodų taikymas teikia vaikams, turintiems raidos ypatingumų, patiriantiems elgesio sunkumus, o visai kiti tikslai keliami dirbant su paaugliais, jaunimu ar su suaugusiais. Vienais atvejais, žmonės kreipiasi, siekdami pažinti save, kitais atvejais – norintys įveikti traumines patirtis ar patiriantys psichinės sveikatos sutrikimus (depresija, valgymo sutrikimai, savižala ir kiti)“, – pasakojo dailės terapeutė.
Ji taip pat paaiškino, kuo šis terapijos metodas išsiskiria iš kitų.
„Iš kitų terapijos krypčių dailės terapija išsiskiria tuo, kad šis procesas yra trinaris: klientas arba, jeigu terapijos sesijos taikomos gydymo įstaigoje, pacientas, jo vizualus kūrinys (piešinys, koliažas, molio dirbinys ar kita) ir dailės terapeutas. Piešinys ar kitas vizualus kūrinys yra tiltas tarp sąmonės ir pasąmonės. Kartais žmogui žodžiais nusakyti savo būsenas yra sunku, tad piešinys – puikus tarpininkas, padedantis surasti žodžius, o dirbant su vaikais, turinčiais selektyvaus mutizmo diagnozę, dailės terapija – bene vienintelė įmanoma terapijos rūšis“, – teigė R. Kazlauskienė.
Be to, pasak pašnekovės, kalbant apie dailės terapiją, svarbu paminėti ir vieną labai svarbų dalyką.
„Norėtųsi, kad kuo daugiau žmonių žinotų, jog dailės terapeuto profesija Lietuvoje yra įteisinta nuo 2014 metų ir, kad ši terapijos rūšis yra taikoma tiek privačioje praktikoje, tiek gydymo įstaigose“, – atkreipė dėmesį ji.
Pasakė, kam yra tinkama ši ypatinga terapijos kryptis
Visame pasaulyje žinoma ir taikoma dailės terapija – ne naujiena ir Lietuvoje, tačiau daugybei žmonių tai yra vis dar gana menkai pažįstama ir neatrasta kryptis. Dailės terapijos terapeutė papasakojo, kam ši terapija yra tinkama ir ką svarbu žinoti tiems, kurie svarsto, ar tai yra jiems tinkama terapijos rūšis.
„Norisi sakyti, kad dailės terapija tinka žmogui, jeigu jis gali laikyti pieštuką ar kitą vaizdavimo priemonę rankose, bet iš tiesų pasaulinėje praktikoje matomi atvejai, kai dailės terapija taikoma ir tada, kai žmogus net negali rankose laikyti pieštuko ar kitos priemonės. Tada jis gali piešti, tarkime, teptuką laikydamas kojos pirštais ar burna“, – pavyzdžiais dalijosi R. Kazlauskienė.
Tiesa, ji pabrėžė, kad atvejų, kada dailės terapijos taikyti klientui ar pacientui nerekomenduojama, taip pat yra.
„Yra atvejų, kada nerekomenduojama taikyti dailės terapijos – tai tam tikrų diagnozių atveju, kad nepaūmėtų ir taip sudėtinga žmogaus psichinė būklė. Visais kitais atvejais, dailės terapija – puiki terapijos rūšis. Net jeigu žmogus galvoja, kad nemoka piešti, jis gali rinktis dailės terapiją“, – teigė moteris.
Be to, svarbu žinoti, kad vaikų ir suaugusiųjų dailės terapijos skiriasi.
„Vaikų ir suaugusiųjų dailės terapija skiriasi metodų parinkimu procesui, trukme. Kadangi dailės terapijoje viena iš sesijos dalių yra refleksija, dirbant su vaikais, ji yra gerokai kitokia, nei procese su paaugliu ar suaugusiuoju“, – pasakojo R. Kazlauskienė.
Tiesa, esminius skirtumus lemia ne tik klientų ar pacientų amžiaus skirtumas.
„Dailės terapijos procesas skiriasi ne tik dėl klientų amžių – vaikas, paauglys, jaunuolis ar suaugęs žmogus, tačiau jos eiga priklauso ir nuo to, su kokia užklausa, su kokia problema, sunkumu atėjo klientas ar pacientas“, – atkreipė dėmesį dailės terapeutė.
Pasidalijo, kaip atrodo terapijos sesija
Kaip teigė R. Kazlauskienė, viena iš dailės terapijos galimų funkcijų – padėti žmogui atpažinti savo jausmus, emocijas, jas suprasti, suvokti, iš kur jos kyla ir mokytis tinkamų jų raiškos būdų.
„Kalbant apie emocijų paleidimo būdus labai konkrečiai, galimas ir ūmus, spontaniškas emocijų išleidimas, kai dažų bala ištaškoma ar molio gabalas daužomas į grindis. Kartais taip nutinka, kad atėjęs klientas atsineša labai sunkius jausmus, stiprų pyktį ar įniršį, tad, pirmiausia, jam reikia padėti tai išveikti, nes, kol žmogus užlietas tokių sunkių jausmų, tolimesnis procesas yra beveik neįmanomas, ypač, dirbant su paaugliais. Tik paleidus jį sprogdinančius sunkius jausmus, galima toliau lydėti klientą procese ir tyrinėti, kas sukėlė tokį stiprų jausmą, kaip jis galėtų sau padėti kitose panašiose situacijose“, – pasakojo moteris.
Ji taip pat pasidalijo, kaip atrodo dailės terapijos sesijos.
„Dailės terapijos sesija įprastai turi tris dalis: įžangą, patį kūrybinį procesą ir refleksiją. Kartais taikome vizualizacijos praktikas, stimuliacines medžiagas – metaforines korteles, aplinkoje esančius daiktus ar kitas priemones. Dailės terapijos sesijos metu ne tik įveikiami sunkumai, bet ir ieškoma resurso, kuris stiprintų klientų pasitikėjimą savimi, motyvaciją veikti. Tai priklauso nuo užklausos, su kuria ateina klientas“, – teigė R. Kazlauskienė.
Anot dailės terapeutės, proceso metu, pagrindinis vaidmuo atitenka būtent klientui/pacientui.
„Jis yra aktyvus, o dailės terapeutas yra kaip palydovas, vedantis, empatiškai ir objektyviai priimantis kliento/paciento išgyvenamus jausmus, patirtis, kuriomis jis dalijasi“, – atkreipė dėmesį ji.
Pasak pašnekovės, dailės terapijos sesijos metu yra naudojamos pačios įvairiausios priemonės, padedančios žmogui tinkamai išreikšti jo išgyvenamus jausmus ar emocijas.
„Dailės terapijos erdvėje turi būti visokiausių meninės raiškos priemonių, pavyzdžiui: guašas, aliejinės, pastelinės kreidelės, sausa pastilė, spalvotas, baltas popierius. Popieriaus lapai turėtų būti skirtingo formato, skirtingos faktūros. Taip pat gali būti tušas, skirtas liejimui, molis, žurnalai, jeigu klientas pasirinktų kurti koliažą, nes kai kuriems iš karto piešti yra nedrąsu, o iškarpos iš žurnalų gali puikiausiai papasakoti apie jo patirtis“, – teigė moteris.
R. Kazlauskienė paaiškino, kodėl yra reikalinga tokia įvairių priemonių gausa.
„Priemonių turi būti gausu dėl to, kad klientas galėtų pats laisvai pasirinkti, kaip jam vaizduoti, kuo vaizduoti, ant kokio formato popieriaus tai atlikti, nes tai taip pat yra informacija apie žmogų. Net lapo formato pasirinkimas duoda mums – terapeutams – tam tikrą žinutę apie pacientą/klientą. Proceso metu, sesija po sesijos, mes stebime, kaip kinta ir vaizdavimo būdai, ir pasirenkamos priemonės. Kartais būna taip, kad atėjęs žmogus ima visai mažą popieriaus lapą, jį dar plėšia, sumažina, o vėliau drąsiai ima ir didelius popieriaus lakštus“, – pasakojo pašnekovė.
Ji taip pat pasidalijo, ką viso proceso metu daro pats dailės terapijos terapeutas.
„Dailės terapeuto vaidmuo, jeigu kalbame apie darbą su paaugliais, jaunuoliais ar suaugusiais – tai padėti suprasti savo jausmų, išgyvenimų kilmę, rasti atsakymus ar sprendimus, išeitis patiriamuose sunkumuose. Jeigu tai yra trauminės patirtys, jas atpažinti, priimti, paleisti, rasti resursus, kaip su tomis patirtimis gyventi. Dailės terapijos proceso metu, dailės terapeutas stebi, kokias priemones renkasi klientas, kaip vaizduoja, kokia yra proceso dinamika. Stebi ne tik raiškos priemones, bet ir jų panaudojimo būdus – tai yra svarbi proceso dalis, leidžianti terapeutui atpažinti kliento patiriamus išgyvenimus, sunkumus ir, kaip minėjau, tai stebima sesija po sesijos. Jautriai stebėdamas, terapeutas gali suteikti didžiausią galimą pastiprinimą, padėti rasti trumpiausią įmanomą kelią atsakymų link“, – kalbėjo R. Kazlauskienė.
Terapijos metu gimsta žmonių lūpomis „kalbantys“ kūriniai
Viena iš dailės terapijos sudedamųjų dalių – kliento/paciento refleksija. R. Kazlauskienė papasakojo, į ką atkreipiamas dėmesys būtent šio proceso metu.
„Pirmiausia, apie savo kūrinį kalba pats klientas/pacientas. Jeigu tai yra grupinė terapija – po jo pasisako ir kiti dalyviai, kaip juos paliečia kito žmogaus kūrinys, ką jie mato jame, kokius jausmus jiems sukelia piešinys, jame matomi vieni ar kiti simboliai, spalvos“, – teigė terapeutė.
Ji pabrėžė, kad terapijos metu svarbiausia yra tai, ką savo kūriniuose mato ir įžvelgia pats jų autorius.
„Patys piešiniai – jie informatyvūs, bet mes – terapeutai – neturime tikslo diagnozuoti. Visada svarbiausia yra tai, ką savo piešinyje mato autorius, kaip jį paliečia vieni ar kiti atsiradę simboliai, piešinių schemos, spalva, dėmės ir panašiai. Terapeutas, klausimų pagalba arba pasiūlydamas pagalbines priemones tolimesnei raiškai, tiesiog lydi klientą/pacientą to atpažinimo link. Kartais pasiūlome gal norėtų kažkurias detales savo piešinyje, kūrinyje pakeisti, ar jį papildyti, o gal kažką pašalinti. Tada žmogus taip pat stebi, kokie jausmai jam kyla, kai jo piešinys jau kinta, transformuojasi“, – pasakojo R. Kazlauskienė.
Pašnekovė atkreipė dėmesį ir į dar vieną svarbų dalyką.
„Neretai sesijos metu kuriamas ne vienas piešinys, o keletas jų. Antrasis ar trečiasis piešinys gali būti resursinis piešinys, kuris būtent padės klientui išbūti toje jo situacijoje, bus jį stiprinantis, įkvepiantis įrankis“, – teigė dailės terapeutė.
Tiesa, yra sakoma, kad pirmieji žingsniai dailės terapijos procese gali būti kiek bauginantys. R. Kazlauskienė paaiškino, kas ir kodėl žmogui gali kelti savotišką baimę.
„Tikriausiai, bet kurioje psichoterapijoje pirmieji žingsniai yra bauginantys. Galimai, baugina susitikimas su savimi, su savo vidiniais turiniais, bet ne pats procesas. Piešti mes nei vienas, tikėtina, nebijome. Net tuomet, kai žmogus teigia nemokąs piešti, padrąsintas jis imasi jam saugių vaizdavimo priemonių ir ima rastis pėdsakai popieriaus lape. Galimai, baugu yra tai, ką atrasime, ką pamatysime ir ką daryti su tuo, ką pamatysime. Greičiausiai, čia yra ta bauginanti dalis“, – teigė moteris.
Tam tikras bauginančias emocijas gali kelti ir kiti pastebėtini dalykai.
„Mūsų visuomenė vis dar stigmatizuojam tai, kas susiję su psichine sveikata. Labai norėtųsi, kad mokyklose paaugliai, turintys elgesio sunkumų, nebūtų gąsdinami, kad dėl savo netinkamo elgesio bus siunčiami konsultacijai pas mokyklos specialistą: socialinį darbuotoją, ar psichologą, nes tai jau yra tarsi bauginimas, tarsi bausmė. Šie specialistai turėtų būti vaikams pristatomi kaip pagalbos specialistai, bet ne kaip kažkoks baudimo įrankis, dėl jų netinkamo elgesio“, – dėmesį atkreipė terapeutė.
Šioje vietoje ji pasidalijo ir savo asmenine patirtimi.
„Aš labai džiaugiuosi tais paaugliais ir paauglėjančiais vaikais, sakykime, 9-10 metų, kurie ateina į dailės terapijos sesijas. Jie jau bus ta žmonių karta, kurie drąsiai kreipsis pagalbos į specialistus, kai jiems to nereikės. Tai visiškai nėra gėdinga. Taip yra sutrumpinamas kelias. Kai kurie žmonės tikrai gali patys rasti atsakymus, bet kartais yra tokios situacijos, tokios būklės, kur specialisto vedimas yra būtinas ir jis pagreitina sveikimą ar atsakymų radimą“, – teigė R. Kazlauskienė.
Moterį maloniai džiugina ir pačių klientų širdyse užgimęs pasitikėjimas bei meilė dailės terapijai.
„Turiu keletą jaunų žmonių, kurie ankstyvojoje paauglystės ir vėlesniais metais lankydavo tiek asmenines dailės terapijos sesijas, tiek grupines. Dabar, kai jie jau yra studentai ir, kai patiria kažkokių sunkumų, iššūkių arba „susivelia“ savo jausmuose –pasiskambina ir paprašo kelių sesijų, ateina, pasisprendžia savo reikalus ir toliau kokybiškai, ramiai gyvena, mokosi, siekia savųjų tikslų“, – pasakojo pašnekovė.
Ji taip pat įvardijo, kodėl ši terapijos kryptis dažną taip sužavi.
„Pats dailės terapijos procesas yra labai saugus procesas, nes jis eina paskui klientą. Dailės terapeutas, matydamas tam tikras žinutes iš kliento piešinio ir užduodamas klausimus –priartina klientą/pacientą prie atsakymų, bet priartina to žmogaus tempu“, – teigė dailės terapeutė R. Kazlauskienė.
Klaidinantys mitai gali daryti žalą pačiam žmogui
Natūralu nežinoti visko, tačiau dažnai iš nežinios gimsta ir tam tikri mitai ar klaidingi įsitikinimai. Kaip teigė R. Kazlauskienė, šie dalykai neaplenkia ir dailės terapijos srities. Ji atkreipė dėmesį, kad tam tikri mitai yra visai nepavojingi, tačiau kai kurie jų – gali atnešti žalą pačiam žmogui.
„Klaidingus įsitikinimus gali formuoti net knygynų lentynose esančios knygos – neretai mes matome spalvinimo knygeles, ant kurių parašyta „Dailės terapija“. Tai nėra dailės terapija. Kaip minėjau, dailės terapija yra trinarė – reikalingas klientas, jo autentiškas, išjaustas piešinys ir dailės terapeutas. Spalvinimo knygelė gali būti užimtumo veikla, maloni atsipalaidavimui, poilsiui skirta veikla, bet, jokiu būdu, tai nėra dailės terapija“, – pabrėžė terapeutė.
Ji įvardijo ir kitus, praktikoje pasitaikančius apgaulingo mąstymo atvejus.
„Kitas mitas, kurį dažnai tenka išgirsti ir, kuris visiškai nėra pavojingas, yra tai, kad dailės terapija yra piešimas klausantis muzikos. Sesijos metu, muzika galėtų būti viena iš sudedamųjų dalių, bet dažniausiai dailės terapeutai vengia naudoti muziką, nes, kaip žinia, muzika mums irgi sukelia tam tikras emocijas, tad muzikinis fonas gali šiek tiek nukreipti žmogaus mintis, pakeisti ir jausmą, čia ir dabar patiriamą emociją, ir atitolinti nuo jo išgyvenamos problemos“, – pasakojo R. Kazlauskienė.
Tiesa, galima manyti, kad dailės terapeutas, pasižiūrėjęs į piešinį, apie žmogų pasakys viską. Anot terapeutės, tai – dar vienas klaidinantis ir netgi pavojingas mitas.
„Kartais specialistai, kurie nėra dailės terapeutai, bet užsiima kažkokiomis panašiomis praktikomis, diagnozuoja iš piešinio. Dailės terapeutas niekada nediagnozuos iš piešinio. Dailės terapeutas, pasitelkdamas kūrėjų piešinį ar kitą kūrinį, padeda jam atpažinti jo jausmus, susijusius su patirtais išgyvenimais, su jo būsena čia ir dabar, padeda patyrinėti, kas vyksta kūne, aplankius vienam ar kitam prisiminimui, iškilus asociacijai ir panašiai“, – pabrėžė dailės terapeutė R. Kazlauskienė.
Terapija nereikalauja jokio specialaus pasirengimo
Nors, kaip jau minėta anksčiau, pirmieji žingsniai dailės terapijos kelyje gali ir šiek tiek bauginti – vis dėlto, bijoti ir vengti pagalbos sau – tikrai nevertėtų. Tam, kad žengti ryžtingą žingsnį būtų drąsiau dailės terapeutė R. Kazlauskienė pasidalijo patarimais, ką reikėtų padaryti, norint išbandyti dailės terapijos emocinei sveikatai teikiamą naudą.
„Jeigu jau nusprendžiama išbandyti dailės terapiją, pirmiausia, ką reikėtų padaryti, tai pasidomėti specialistais/specialistu, į kurį planuojama kreiptis, jo kvalifikacija. Antra, ką reikia padaryti – užsiregistruoti pirmai sesijai, o po to jau įsivertinti, ar tas metodas man tinkamas, priimtinas, ar su šiuo terapeutu galiu eiti toliau. Aišku, iš pirmo karto sunku tai įsivertinti, bet mažas kontaktas jau užsimezga ir po pirmosios sesijos“, – kalbėjo ji.
Tiesa, pasak pašnekovės, svarbu suprasti, kad jokio specialaus pasiruošimo einant į terapijos sesiją tikrai nereikia.
„Reikia tiesiog ateiti ir būti atviru sau, ir pasitikėti specialistu. Jeigu tarp terapeuto ir kliento yra užsimezgęs saugus, pasitikėjimu grįstas santykis – tas procesas tikrai nebus kažkoks apsunkintas. Pats procesas nebūtinai bus lengvas, nes kartais sukyla tikrai sunkūs jausmai ir sunku tame išbūti, bet terapeutas visada pasirūpina tuo. Jis pasirūpina adekvačiu atliepimu kliento jausmams, jis saugiai lydi per tas patirtis“, – teigė dailės terapeutė.
Ji pasidalijo ir įkvepiančia žinute.
„Norisi paskatinti žmones, abejojančius, ar jam gali padėti dailės terapija, ar tai tikrai tas pagalbos būdas, kuris jam tiks, tiesiog tas abejones truputį atidėti į šalį, nueiti ir pabandyti. Mes kartais turime arba klaidingą įsitikinimą, arba pritrūkstame drąsos bandyti ką nors naujo, bet viskas prasideda nuo pirmo žingsnio“, – teigė R. Kazlauskienė.