Psichologė įvardijo priežastį, dėl kurios kyla didžioji dalis santykių problemų

Kiekvieną dieną susiduriame su įvairiausiais santykiais: romantiniais, darbo, šeimos. Nors gali pasirodyti, kad visi jie yra labai skirtingi, tačiau didelę įtaką bet kuriam iš jų daro prieraišumas bei jo tipai. Kas tai yra, kodėl taip svarbu atskirti savo tipą bei kaip galime pagerinti santykius su aplinkiniais žmonėmis? Į visus šiuos klausimus atsakymus turi psichologė-psichoterapeutė Lina Straukė.

Prieraišumo teorija pradėta nagrinėti labai seniai ir pagrindinis dėmesys tuo metu buvo skiriamas mamų ir vaikų santykių tyrimams.

„Kai kurie autoriai pradžioje kalbėjo, kad prieraišumas vystosi labai ankstyvame amžiuje – per pirmus 18 mėnesių“,– teigia L. Straukė.

Nors prieraišumas formuojasi labai ankstyvame amžiuje, tačiau tai daro didelę įtaką suaugusio žmogaus partnerio, draugų pasirinkimui, ryšio užmezgimui su naujais žmonėmis. Būtent romantiniuose santykiuose žmonės dažnai pradeda nagrinėti, kokie yra iš tikrųjų, kodėl abu skirtingai supranta, kas yra santykis, kiek laiko turėtų praleisti kartu, o kiek – atskirai.

„Prieraišumo tipai lemia, kad vienas partneris nori labiau atsitraukti, o kitas labai nori intensyvaus, stipraus kontakto, ryšio. Nei vienas, nei kitas nėra blogas, bet tai kelia santykyje problemas“, – atskleidžia laidos pašnekovė.

Saugus ir nesaugus prieraišumas – kokie yra pagrindiniai jų skirtumai?

Saugus prieraišumas formuojasi tuo metu, kai tėvai atliepia kūdikio poreikius – jeigu kūdikis verkia, mama prieina, pakelia, myluoja. Tokiu būdu sukuriamas emocinis ryšys, o kūdikis išmoksta, kad yra žmogus, kuris sukuria saugumą. Būtent saugumas lemia tolimesnį vaiko norą tyrinėti pasaulį, nebijoti pažinti, o tyrimai rodo, kad tai daro teigiamą įtaką ir mokymosi rezultatams.

Tokį prieraišumo tipą turintys žmonės suaugę gali gerai jaustis ir būdami vieni, ir kartu su partneriu. Santykyje jiems nekyla problemų, kad partneris nesuteikė pakankamai laisvės ar skyrė per mažai dėmesio.

Tuo tarpu nesaugus prieraišumas susiformuoja tada, kai tėvai neskiria pakankamai laiko, dėmesio savo atžalai, spręsdami savo konfliktus ar dėl kitų objektyvių priežasčių.

„Dar anksčiau buvo toks posakis: „neimk ant rankų, nes vaikas pripras, jeigu verkia“. Ir mamos neimdavo iš lovytės kūdikių, tam, kad jie nepriprastų. Mokymas būti tokia mama arba tėčiu automatiškai formavo vaikui nesaugų prieraišumą“, – paaiškina psichologė-psichoterapeutė.

Susiformavus nesaugiam prieraišumui, individas santykyje nori kontroliuoti situaciją, suderinti, kad gautų pakankamai laisvės, nesijaustų užspaustas kito žmogaus. Šį prieraišumo tipą turintys asmenys gali nenorėti įsipaireigoti dėl neribotos laisvės troškimo arba atvirkščiai – ieško žmogaus tik tam, kad nebūtų vieni, galėtų nusiraminti ir suprasti, kad viskas yra gerai.

Nesaugus prieraišumas skirstomas į dvi mažesnes grupes: vengiantį ir nerimastingą.

Vengiantis prieraišumo tipas yra vienas iš nesaugaus prieraišumo kraštutinumų, kuris susiformuoja, nervų sistemai tarsi išjungus poreikį ryšiui.

„Vienu atveju, kai kūdikiui buvo neatliepti poreikiai, nes tėvai sprendė savo konfliktus, arba tėtis ir mama dirbo, o vaikas augo su aukle ar skirtingais žmonėmis, tai jo nervų sistema, tam, kad adaptuotųsi ir galėtų išbūti, priėmė sprendimą išjungti poreikį ryšiui. Tai natūraliai veikianti sistema. Noras kontaktui tarsi buvo išjungtas ir tai reiškia, kad aš pats, atskirai, be žmonių, turiu susibalansuoti“, – teigia L. Straukė.

Mamai ar tėčiui grįžus namo, vaikas nepuola jos ar jo pasitikti, nes jam reikia vienam susitvarkyti su savo emocijomis. Tokiu būdu susiformuoja vengiantis prieraišumo tipas. Šį tipą turintis asmuo mums gali atrodyti atsitraukęs, atsiribojęs, „šaltas“. Pagrindinės jo vertybės dažnai būna daug erdvės sau, laisvė, nepriklausomybė, o kitas žmogus tarsi gali visa tai atimti.

„Nors jie, vengiančio prieraišumo asmenys, labai giliai turi tą poreikį ryšiui, bet jis kartais tarsi išsijungia ir vėl iš ankstesnių patyrimų yra noras grįžti į saugumą, kai aš esu pats vienas su savimi, nes aš nepatyriau vaikystėje prisirišimo malonumo ir man reikėjo pačiam tvarkytis. Suaugusiame amžiuje vengimas ir pasireiškia“, – paaiškina laidos pašnekovė.

Tokie žmonės gali turėti daug draugų, bendrauti su įvairiais žmonėmis, tačiau kurti paviršutiniškus ryšius, o iškilus problemai, jie staiga suvokia, kad paskambinti ir išsipasakoti nėra kam. Šiuo atveju labai svarbu susimąstyti, ar turite bent vieną tikrą draugą, prie kurio galite atsiskleisti, būti su juo visiškai atviri.

Kitas nesaugaus prieraišumo kraštutinumas – nerimastingas prieraišumas. Tokį prieraišumą įgiję asmenys vaikystėje ieškojo kito žmogaus, kaip nusiraminimo šaltinio. Nors tėvai gali būti labai rūpestingi ir skirti pakankamai dėmesio, tačiau jei tai nėra pastovu, vieną kartą skiriama daug dėmesio, o kitą kartą laiko tam nėra, formuojasi prieraišumas, kuriame individas nežino, ko tikėtis.

„Santykyje, net ir suaugęs žmogus, labai daug ieškos nusiraminimo, stebėdamas kitą asmenį. Grįžus namo, partneris žiūrės, ar viskas tau gerai. Jeigu grįžo partneris piktas arba liūdnas, nes jam darbe kažkas nutiko, tai nerimastingas partneris pastoviai klaus: „ar tikrai ne dėl manęs? Ar tikrai viskas tvarkoje?“ Jam reikės ne vieno patvirtinimo, kad tikrai viskas yra gerai. Tokiam žmogui bus sudėtinga ir atskirai pabūti, ypatingai jei tai yra komandiruotės, nes visą laiką norės ryšio, kad būtų skambutis ar žinutė, jog viskas yra gerai. Jie nuoširdžiai labai rūpinasi“, – papildo psichologė-psichoterapeutė.

Pagrindinė problema, su kuria susiduria tokie asmenys – jie labai daug savęs atiduoda santykiams. Kai įsimyli, gali kentėti ir darbas, draugai.

Dezorganizuotas prieraišumas – pasitaiko retai ir yra pats sudėtingiausias

Kartais taip nutinka, kad žmonės pasižymi ir saugiu, ir nesaugiu prieraišumu. Ką tai reiškia? Vienoje situacijoje toks asmuo gali būti linkęs atsitraukti, vengti, o kitose situacijose, atvirkščiai – nerimastingai stebėti, ar viskas gerai. Sudėtingiausia yra tai, kad santykyje partneris negali nuspėti, kaip asmuo elgsis vienoje ar kitoje situacijoje.

Ar įmanoma pakeisti prieraišumo tipą?

Labai retai nutinka taip, kad poroje abu žmonės turi identiškus prieraišumo tipus. Tai gali tapti nemenku iššūkiu, nes esant skirtingam prieraišumui, abu žmonės viską gali suprasti visiškai skirtingai. Tačiau gera žinia yra ta, kad suvokus šiuos skirtumus, pora gali kartu dirbti ir pasiekti labai puikių rezultatų!

„Tai daugiausiai yra apie tai, kiek mes išmokstame susiderinti“, – pastebi L. Straukė.

Į ką svarbiausia atkreipti dėmesį tėvams, kurių vaikų prieraišumas dar tik formuojasi?

Kadangi prieraišumas formuojasi labai ankstyvame amžiuje, svarbu suvokti, kad tam tikros tėvų daromos klaidos gali turėti didelę įtaką tam, kaip jų atžala vėliau kurs ryšį su kitais žmonėmis. Nors visiškai klaidų išvengti tikriausiai nepavyks, tačiau būtina atsižvelgti į kelis aspektus:

„Labiausiai reikėtų atliepti poreikius: nesakyti „neverk“, „nebūk piktas“, leisti vaikui jausti emocijas, padėti jas suprasti, priimti ir tik paskui būti tėvais, kurie pataria, paskatina ir moko“, – pataria L. Straukė.

Kadangi vienas iš pagrindinių vaiko poreikių yra laisvai reikšti emocijas, labai svarbu leisti vaikui tai daryti. Kita svarbi poreikių dalis, kad tėvai nukreiptų, nubrėžtų tam tikras ribas ir vaikas mokytųsi savikontrolės.

„Kartu tėvai turėtų mokyti vaiką autonomijos. O vienas svarbiausių poreikių – saugumas. Tai yra, kad vaikas žinotų, ko tikėtis iš tėvų: kada jie supyksta, kai aš blogai padarau, kada jie mane atliepia, kada skiria dėmesį. Jeigu man reikės, vaikas turi jausti, kad mama arba tėtis bus čia, aš galėsiu pasikalbėti ir jie man padės, o ne sukritikuos mane“, – priduria psichologė-psichoterapeutė.