Pirmoji nepriklausomoje Lietuvoje užaugusi karta – kokia ji? Tokį klausimą kelia, atsakymo į jį ieško ir tiria Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentė L. Žilinskienė. Delfi TV laidoje „Delfi rytas“ moteris papasakojo apie atlikto tyrimo rezultatus bei padėjo geriau pažinti nepriklausomos Lietuvos kartą.
Anot L. Žilinskienės, nepriklausomybės kartai yra priskiriami žmonės, gimę nuo 1980-ųjų iki 2000-ųjų metų.
„Mes pasirinkome dabar žmones, kurie gimę nuo 80-ųjų iki 2000-ųjų metų, nes mūsų šitas tyrimas yra tęstinis tyrimas. Mes prieš tai tyrėme sovietmečio kartas ir dabar, šiuo tyrimu, mes užbaigsime, praktiškai, kartas, kurios apima 20-tą amžių“, – pasakojo ji.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentė papasakojo, kokie yra tokio tyrimo tikslai.
„Mūsų šio tyrimo tikslas yra, visgi, ištirti, kaip šių amžiaus grupių žmonės adaptavosi būtent pasikeitusiomis sąlygomis, transformacijos laikotarpiu, kokius jie modelius rinkosi, susijusius su profesija, su šeima, su planais turėti vaikų ar ne. Kitas labai įdomus aspektas – tai būtent pasižiūrėti, kokią įtaką turėjo kartų šeima, nes šeima, lygiai taip pat, atsidūrė tame pačiame apsisprendimo laikotarpyje“, – teigė L. Žilinskienė.
Pasakojimai – tarsi išpažintys
L. Žilinskienės teigimu, tyrimas buvo atliktas taikant gyvenimo istorijų interviu metodą. Šio metodo metu, anot pašnekovės, orientuojamasi į patirtis ir tam tikras praktikas. Metodika apima ne tik pačių tyrimo dalyvių, bet jiems artimų žmonių, tokių kaip tėvai ar seneliai, gyvenimo istorijas.
„Gyvenimo istorijų interviu labiau orientuotas ne į vertinimą, o į patirtis ir tam tikras praktikas, tuomet kartu matosi, kokią įtaką gali turėti vyresnės kartos. Ne visuomet jauni žmonės susimąsto, ypač, tais atvejais, kai vyresnės kartos jau gyveno, tarkim, visai kitam kontekste, politiniam, socialiniam, ekonominiam, kad jų įtaka gali būti reikšminga, jiems priimant sprendimus, visai kitoje situacijoje“, – aiškino pašnekovė.
Anot Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentės, tokia tyrimo metodika atima nemažai laiko. Jos teigimu, net ir patys tiriamieji stebėjosi, kiek daug jie gali papasakoti.
Turbūt, bet kuris iš mūsų savo draugui kasdienybėje nepradedame pasakoti apie savo močiutę, senelį ar prosenelius, tad tai – puiki vieta pašnekovams atskleisti tam tikras savo gyvenimo detales. Tačiau, anot L. Žilinskienės, tiriamųjų atvirumui įtakos turėjo ir kitos priežastys.
„Kai kas, netgi, patys siūlėsi pasipasakoti ir norėjo, buvo atviri ir argumentas buvo tai, kad jie šiek tiek baiminasi kalbėti su savo draugais, kad ta informacija gali labai greitai pasklisti, o pasipasakoti, visgi, norisi“, – teigė ji.
Pašnekovės teigimu, tyrimo dalyviai džiaugėsi, jog jiems, dalinantis savo gyvenimo istorija, pavyko atrasti tiltą, tarp jų pačių gyvenimo įvykių.
„Žmogus galvoja apie vieną įvykį, tada persijungia galvoje kitą įvykį, o kai pasakoji savo gyvenimo istoriją, kaip vienas tyrimo dalyvis pasakė: aš atradau tiltą, tarp savo gyvenimo įvykių. Kai atrandi tuos tiltus, tuomet randi atsakymą į kai kuriuos klausimus, kodėl, pavyzdžiui, taip aš pasirinkau, kodėl tokia mano reakcija, kodėl tokia patirtis?“, – teigė ji.
Tyrimą atlikusi L. Žilinskienė neslėpė, jog neretai pasijusdavo taip, kad savo pašnekovams ji atlieka ir tam tikrą psichologo vaidmenį. Laidoje „Delfi rytas“ ji pasidalino ir džiuginančios patirties prisiminimais.
„Aš galiu vieną pasakyti pavyzdį. Čia ne su šiuo tyrimu, bet mes darėme autobiografijų konkursą ir parašė jaunas žmogus, kuris dar galvojo, kokią profesiją rinktis. Vieną rinkosi profesiją, po to nuėjo kitur mokytis, po to atsirado draugystės jam, tai vieną draugę turi, kitą. Gavome laišką po pusės metų, po šito konkurso ir jis parašė: aš noriu jums padėkoti. Sako, aš atsisėdau, perskaičiau savo biografiją, ką aš parašiau, supratau, kas turiu bėdų ir dabar aš ir draugę turiu, ir profesiją, ir tikrai esu stabilus“, – sėkminga žmogaus istorija pasidalino moteris.
Mažai dėmesio socialinei apsaugai
L. Žilinskienė laidoje teigė, jog jos minimas amžiaus grupes yra tyrė ir kitų šalių mokslininkai bei autoriai. Anot moters, tokių tyrimų metu išryškėdavo, kad Lietuvoje socialinei apsaugai ir žmonių gerovei jau seniai buvo skiriamas per mažas dėmesys.
„Yra atliktų nemažai tyrimų, kas gi vyko po tų 1989-tų metų ir, lygiai taip pat, kaip apie pandemiją rašo, kad tai buvo kaip toks socialinis eksperimentas. Autoriai, kurie analizuoja tuos pokyčius po 1989-tų metų, lygiai taip pat, įvardino kaip socialinį eksperimentą“, – pasakojo L. Žilinskienė.
Anot jos, autoriai įžvelgė, jog ne visoms šalims pavyko vienodai įveikti iššūkius ar persiorientuoti ir prisitaikyti prie situacijos.
„Vienos šalys patyrė transformacijos metu tokį ekonominį nuosmukį, bet greitai atsigavo ir tuomet jau vystėsi pagal tas naujų pokyčių taisyklės. Kitos šalys – joms užtruko tas periodas. Pagal kitų amerikiečių tyrimus Lietuvoje gyvenimas pradėjo gerėti nuo 2014-tų metų. Tai, vadinasi, pas mus tas periodas užtruko irgi maždaug apie 25 metus“, – dalinosi moteris.
L. Žilinskienės teigimu, autoriai, kurie analizuoja posocialistines bei pokomunistines šalis, visuomet išskiria būtent Baltijos šalis bei teigia, kad joms ypač buvo būdinga migracija.
„Migracija – ne tik Lietuvos viduje, bet ir iš Lietuvos. Vertinama, kad Baltijos šalys būtent po 1989-ųjų tikrai padarė didelį šuolį ekonomine prasme, bet socialinei apsaugai buvo skiriamas per mažas dėmesys. Kaip autoriai sako, tose šalyse lyg daromi tam tikri pokyčiai, bet žmonės šiek tiek palikti nuošaly.“, – pasakojo ji.
Nepavydėtina vaikystė ir didelis bagažas
Anot Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentės, jos atlikto tyrimo metu išryškėjo išvada, kad nepriklausomybės kartos atstovams didžiausią įtaką jų gyvenime darė tėvai, kurie turėjo prisitaikyti prie besikeičiančio gyvenimo būdo. Anot L. Žilinskienės, vieni prie pokyčių prisitaikė lengviau, o kiti – neteko darbo, teko ieškoti būtų kaip kaupti kapitalą.
Pašnekovės teigimu, kad tokios situacijos turėjo įtakos tiems jauniems žmonėms, labai ryškiai atspindėjo tai, ką jie pasakodavo apie prisiminimus iš mokyklos.
„Lyg mes įsivaizduojame, kad apie savo patirtis mokykloje kalbėtų, kaip sekasi, kokie dalykai sekasi, kad tie dalykai sekasi, gal aš renkuosi ir profesiją. Praktiškai, apie savo tokias mokymosi patirtis, rezultatus – apskritai nekalbama, o kalbama apie santykius, nes tuo metu atsirado tokia dar, sakykime, naujovė, prie kurios reikėjo priprasti – tai turtinė nelygybė“, – teigė L. Žilinskienė.
Anot moters, vaikams su šia naujove apsiprasti ir susitaikyti buvo sunku, kadangi jie buvo iš skirtingų socialinių sluoksnių. Tyrimo metu L. Žilinskienė pastebėjo, jog ši sudėtinga tendencija buvo ryški visuose pasakojimuose apie mokyklos laikotarpį.
Nepriklausomybės karta – kuo ji išsiskiria?
„Išsiskiria tuo, kad ši karta labai siekia saugumo ir stabilumo, bet saugumas ir stabilumas – susijęs su darbine veikla arba tie, kurie nori daryti karjerą, su profesine veikla, netgi, tas stabilumas darbinėj ar profesinėj veikloj jiems yra svarbiau negu finansinis užtikrintumas“, – pasakojo L. Žilinskienė.
Tyrimo metu išryškėjo, jog neretai šios kartos žmonės, siekdami turėti stabilų darbą, sutinka gauti mažesnį atlyginimą.
„Tą labai akcentuoja, nepriklausomai nuo to, ar jie turi profesiją, ar užsiima tokiais paprastesniais darbais, bet jiems, lygiai taip pat, tas stabilumas, kad gali pasiskaičiuoti, gali planuoti, kad, visų pirma, tą darbo vietą turėsi ilgai ir, visgi, kaip galėsi tvarkyti savo finansus“, – aiškino pašnekovė.
Anot L. Žilinskienės, gan stipriai pasikeitęs yra ir šių žmonių požiūris į šeimą bei laisvalaikį. Pašnekovės teigimu, vis daugiau jų baiminasi prisiimti atsakomybes.
„Tie, kurie yra vyresni, gimę tarp 80-tų ir 90-tų, tai tarp jų atrandamas tradicinis šeimos modelis, panašus kaip tėvų: mokykla, profesija, darbas, šeima, tarkime. Jaunesni – jie, visgi, atideda planus, kalbant apie šeimą ir dar labiau atideda arba net abejoja, galvojant apie vaikus“, – teigė ji.
Anot nepriklausomybės kartą tiriančios Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentės, jaunesni žmonės savo abejones argumentuoja tuo, kad jie nori labiau tobulėti, svajoja apie profesinę karjerą, kuri užtikrina stabilumą ir tam tikras garantijas.
„Antras dalykas, ką jie argumentuoja, kad norėtų daugiau pakeliauti. Jie norėtų leisti laisvalaikį taip, kaip jie įsivaizduoja ir gal norėtų turėti daugiau laiko su savo draugais“, – pasakojo L. Žilinskienė.
Vaikystės traumos – pamokos
Anot moteris, tie žmonės, kurie vaikystėje gyveno nepriteklių jutusiose šeimose, jau labai anksti pradėjo galvoti apie savo profesiją ir apie tai, kaip uždirbti pinigus bei prisidėti prie šeimos biudžeto. Tai atspindi ir tame, ką rodo tyrimo rezultatai – žmonės nenori prisiimti tam tikrų atsakomybių, kurios praeityje jiems sukėlė stresines situacijas.
„Netgi, buvo tokių atvejų, kai sako: aš norėčiau gal šunį turėti, bet aš suprantu, kad auginti šunį yra įsipareigojimas, tai yra gyvas padaras, kuris reikalauja kasdieninės priežiūros“, – dalinosi pašnekovė.
L. Žilinskienės teigimu, imtis pokyčių priverčia tik stresinės situacijos.
„Būtent pandemijos metu, tie žmonės, kurie rinkosi, kad jie gyvens vieni, tai tas uždaras gyvenimo būdas juos paskatino imtis iniciatyvos, kurios jie gyvenime būtų nesiėmę, bet, grįžtant arba analizuojant, tą medžiagą skaitant, matosi, kad tai stresinė situacija“, – aiškino ji.
Anot moters, jeigu tam tikra stresinė situacija vertė prisiimti tam tikrus įsipareigojimus tada, kai žmogus buvo dar visai jaunas, stresinės situacijos imtis konkrečių žingsnių priverčia ir dabar.
„Tik tada jie imasi tam tikrų konkrečių žingsnių, kurių jie, jeigu būtų situacija nepasikeitusi, tikrai nedarytų“, – aiškino L. Žilinskienė.