Vienatvė – kaip ją atpažinti?
Kaip teigė psichologė Gintarė Buinickaitė, kalbant apie vienatvę, labai svarbu suprasti, kas tai yra ir kaip ją atpažinti, esą neretai žmonės ją painioja su kitu, panašiai įvardijamu, tačiau visai kitokiu jausmu.
„Vienatvė nuo vienišumo skiriasi tuo, kad tai yra būsena – „aš esu vienas“. Vienišumas yra jausmas – „aš jaučiuosi vienišas“. Vienas būdamas žmogus nebūtinai jausis vienišas ir atvirkščiai – kad jausčiausi vienišas, neturiu būti vienas. Dažnai girdime, kad štai santykiuose žmogus jaučiasi vienišas. Yra su kažkuo, ne vienas, bet jaučiasi vienišas. Ar galime būtų vieni ir jaustis vieniši? Taip, galime jaustis ir taip“, – pasakojo ji.
Pasak psichologės, nesupainioti šių sąvokų – labai svarbu.
„Kai kurie žmonės, kurie yra vieni – anaiptol nesijaučia vieniši ir tame gerai jaučiasi, nors ir būna matomi kaip kažkokie ne tokie. Kaip yra pasakiusi viena mano klientė – tada aplinkiniai bando gydyti žmogaus vienatvę patarimais, nereikalinga pagalba, lyg ta vienatvė būtų liga. To daryti tikrai nereikia, tačiau, jei matome, kad žmogus tikrai jaučiasi vienišas – turėtume nenusigręžti“, – teigė G. Buinickaitė.
Įvardijo pagrindinius vienišumo ženklus
Siekiant geriau suprasti ir atskirti šias dvi sąvokas, vertėtų kiekvieną jų panagrinėti giliau, tad, savo ruožtu, psichologė G. Buinickaitė papasakojo, kokie yra pagrindiniai vienišumo bruožai.
„Pagrindiniai vienišumo ženklai yra ne tai, kad žmonės gyvena vieni, tačiau, kad jie dažnai darbe ar kitose socialinėse situacijose pasitraukia nuo žmonių – gali būti, kad jiems nedrąsu, kad tai nėra jų pasirinkimas, jie tiesiog nežino kaip prieiti, užkalbinti. Vienišumą gali rodyti ir suprastėjęs žmogaus produktyvumas darbe, efektyvumas santykiuose – žmonės, kurie jaučiasi vieniši, dažnai tampa pasyvesni, o dalykus, kuriuos iki šiol darė kaip visi, ima daryti lėčiau, ne taip atidžiai, atmestiniau“, – pasakojo ji.
Be to, psichologės teigimu, vienišumą gali rodyti ir žmogaus nuotaika ar jo bendravimo būdas.
„Nuolatinis negatyvumas – jis gali būti vienišumo darbe ar namuose ženklas. Kaip minėjau, galime jaustis vieniši ir minioje, todėl, jei nesijaučiame galintys būti savimi, jei bijome prieiti prie kitų žmonių, nesujaučiame priimti ir įtraukti – gali užplūsti vienišumo jausmas ir tokie žmonės, kuriuos mes atstumiame, jie tampa negatyvūs“, – teigė G. Buinickaitė.
Apie žmogaus vienišumą byloja ir tam tikros sveikatos problemos.
„Žmonės, kurie jaučiasi vieniši gali imti daugiau sirgti, turėti daugiau sveikatos problemų. Dėl vienišumo jausmo gali suprastėti miegas, padidėti patiriamo streso lygis, kas daro įtaką mūsų imuninei sistemai“, – pasakojo psichologė.
Pasak jos, vienišais besijaučiantys žmonės gali pasirodyti ir per daug įsitraukė į savo pomėgius ar prisirišę prie tam tikrų daiktų.
„Jei jūsų kolegos ar draugai nuolat kalba apie tą patį pomėgį – gali būti, kad jis jaučiasi vieniši. Jei jie labai dažnai vieni iškeliauja savaitgaliais, vietoj to, kad būtų namie, ar perka vis kažką naują – jie gali jaustis vieniši. Jie tai daro, nes nebūtinai žino kaip sau padėti“, – teigė G. Buinickaitė.
Ji atkreipė dėmesį, kad toks vienišumo jausmo užglaistymas gali prisidėti ir prie kitų problemų auginimo.
„Tai gali privesti ir prie prikimo manijų, ir besaikio vartojimo, nes, norėdami užpildyti tą vienišumo jausmą, imame pirkti daiktus arba kažką vartoti – alkoholį, maistą ir t.t. Taigi, jei jūs pastebėjote kad jūs pats arba jūsų artimas ėmė leisti daugiau nei reikia – reikėtų pagalvoti apie pagalbą sau ar kitam“, – patarė psichologė G. Buinickaitė.
Kodėl žmonės pasirenka vienatvę?
Pasak psichologės G. Buinickaitės, siekiant atsakyti į klausimą, dėl kokių priežasčių žmogus savo gyvenime apskritai įeina į vienatvės būseną, vertėtų iškelti ir kitą, nemažiau svarbią diskusiją.
„Dėl kokių priežasčių mes būname vieni? Juk patys pasirinkome. Pradedant nuo to, kad norėjau pailsėti, todėl nusprendžiau pabūti vienas, o gal išsikėliau į kitą miestą ar šalį. Vienatvę galiu pasirinkti sąmoningai, po tam tikrų patirčių, nutikimų, suvokimų, kurie, dažniausiai, yra neigiami. Galbūt esu tam tikro amžiaus ir nebenoriu keistis ar taikytis prie kito asmens, todėl pasirinkau būti vienas. Gal esu labiau introvertiška asmenybė, todėl būti vienam – irgi gali būti pasirinkimas“, – pavyzdžiais dalijosi ji.
Psichologės teigimu, kai kurie žmonės, kurie pasirenka vienatvę, nemėgsta ir dramos, kuri ateina bendraujant su kitais, tad, nemokėdami ir negalėdami nubrėžti tam tikrų ribų – pasirenka būti vieni.
„Vienatvę mėgsta ir emociškai nepriklausomi žmonės, nes jie neturi poreikio apie savo jausmus kalbėti su kitais“, – pridūrė G. Buinickaitė.
Vis dėlto, pasak psichologės G. Buinickaitės, vienatvė su ją lydinčiu vienišumo jausmu gali ir dažnai žmogų ištinka be jo paties noro, sutikimo ar pasirinkimo.
„Mane paliko, su manimi išsiskyrė, neturiu įgūdžių kurti santykius, bijau, esu naujoje, nepažįstamoje aplinkoje ir nežinau kaip į ją įsilieti. Taip pat, galbūt yra finansinės problemos, ištiko nelaimė, artimo žmogaus mirtis, kito ar mano paties liga, ar kažkoks kitas sunkus atvejis, kuris mane atskyrė nuo žmonių“, – apie į vienatvę vedančius veiksnius kalbėjo ji.
Psichologė G. Buinickaitė paaiškino ir tai, kodėl vienatvės būsenoje atsiduria jauni žmonės.
„Vienatvė pas jaunus žmones šiandien dažnai ateina iš to, kad jiems sunku kurti socialinius santykius dėl technologijų bei pandemijos įtakos. Jei man kažkas yra sunku ir baisu – aš geriau to nebandysiu ir būsiu vienas. Tokiu atveju, gali užpulti, o taip dažnai ir būna, vienišumo jausmas“, – teigė ji.
Ši būsena gali būti ir naudinga
Paklausta, ar vienatvės būseną galima išnaudoti taip, kad ji žmogui taptų naudinga, psichologė G. Buinickaitė pasidalijo mintimi iš savo pačios gyvenimo.
„Mano namuose kabo vienas sąrašas pavadinimu „8 dalykai, kurie pakeis tavo gyvenimą per metus“. Vienas iš punktų ten yra: „priimk vienatvę ir tame procese atrask/sukurk save iš naujo“. Tai yra stipri žinutė apie tai, kodėl vienatvė gali būti reikalinga“, – teigė moteris.
Pasak psichologės, žmonės, kurie gali būti vieni ir nesijausti vieniši, pasižymi keliomis ypatingomis savybėmis.
„Jie gerai supranta savo vertybes ir tikslus, geba valdyti impulsus ir susifokusuoti į „čia ir dabar“. Jie laiką, kada yra vieni, geba išnaudoti ne bėgimui nuo savęs, eidami į internetą, socialinius tinklus, o savirefleksijai, jausmų išgyvenimui, paleidimui, užsiėmimui mėgstama veikla ir tiesiog kūno poilsiui, ir, tai darydami, jie nesijaučia kalti, nes žino, kas jiems svarbu ir dėl ko jie visa tai daro“, – kalbėjo G. Buinickaitė.
Jos manymu, vengti savo jausmų ir minčių – didelė klaida, o būtent vienatvė ir gali priversti apie tai susimąstyti.
„Būdami tarp žmonių ir nuolat nukreipdami savas mintis kitur, paėmę telefoną, kompiuterį ar įsijungę televizorių – mes vengiame savų minčių ir nereflektuojame, neapgalvojame savų veiksmų, santykių ir netobulėjame. Vienatvė yra būdas suprasti kaip galėtume gyventi geriau“, – teigė psichologė.
Tiesa, ji pripažino žinanti ne vieną žmogų, kuris džiaugiasi esantis vienas, tačiau žino, kad yra ne vienišas.
„Kaip minėjau, gali gyventi vienas ar auginti vaikus vienas, dirbti vienas, tačiau juk turi aplink žmones, draugus, kaimynus, giminaičius, savus vaikus, todėl vienišas tikrai nesijauti. Dažnai tokie žmonės dėl vienatvės nesiskundžia. Tai dažniau matau pas žmones, kuriems virš 35-erių, bet čia mano asmeniniai pastebėjimai“, – teigė psichologė G. Buinickaitė.
Ji atskleidė, kodėl formuoja tokias išvadas.
„Aš tai suvedu su tuo, kad jaunystėje, o ypač tarp 18 ir 30 metų, net nėra natūralu sąmoningai norėti daug vienatvės, nes, žiūrint evoliuciškai, tai yra laikas, kai aš turiu pratęsti giminę, kurti save, o to vienas aš nepadarysiu. Todėl, kai man jau daugiau metų, kai esu jau patyręs gyvenimo, sukūręs save vienaip ar kitaip, išbandęs save santykiuose, gal ir išsiskyręs – nebūtinai noriu vėl save keisti ar prisitaikyti, ko reikalauja nauji santykiai, todėl pasirenku vienatvę. Mums kartais atrodo, kad vyresni žmonės nelankstūs, o jie tiesiog jau perėjo tuos laikus, kai jiems reikėjo save keisti ar pabūti lanksčiu vardan santykių. Dabar jie tiesiog nori gyventi ramiai, būdami tokiais, kokie yra“, – aiškino psichologė.
Tai gali vesti į kitas rimtas problemas
Deja, bet atrasti teigiamas vienatvės puses pavyksta ne visiems, o tai jau veda ir į kitas psichologines problemas. Tiesa, jų rimtumas, dažnu atveju, priklauso ir nuo paties žmogaus asmenybės tipo.
„Ekstravertai, net ir būdami pavargę, gavę valandą ar dvi tylos vienumoje – skubės ieškoti kontakto, todėl jiems vienatvė gali būti ypatingai sudėtinga. Yra introvertų, kuriems reikia, kad kažkas tiesiog būtų šalia, bet netriukšmautų. Yra tokių, kurie mėnesių mėnesiais gali būti vieni, tačiau, pajutę vienatvės jausmą, to ryšio ieškos parduotuvėje, pasakę „laba diena“. Dažnais atvejais, net introvertiškiausi žmonės turi žmones, kurie yra tarsi jų palaikymas. Tai gali būti antros pusės, tėvai, sesės ar broliai, bendraminčiai“, – teigė psichologė G. Buinickaitė.
Vis dėlto, būna ir tokių atvejų, kai į ką atsiremti – tiesiog nėra.
„Jei nemoku kurti santykio, bet kažkas nutiko, dėl ko esu izoliuotas ar izoliavausi pats ir vienatvė nebuvo pasirinkimas – vienišumo jausmas gali parblokšti. Vienišumo jausmas gali padidinti streso lygį, depresijos tikimybę, nerimą, sukelti miego problemas ir paveikti mūsų savivertę bei fizinę būklę“, – kalbėjo psichologė.
Pasak jos, kai jaučiamės vieniši, galime imti tuštumą pildyti ir ne itin tinkamais būdais: pavyzdžiui, vartodami alkoholį, lošdami, pirkdami daiktus ir panašiai.
„Kodėl taip nutinka? Kai esame vieni ir jaučiamės vieniši beineturime su kuo pasidalinti savais jausmais ir mintimis – tada užsisukame savose mintyse, o viduje girdime daugiau kritiškų, liūdinančių, negatyvių minčių. Kadangi neturime aplinkinių, kurie mums padėtų paneigti tas mintis, jas išklausytų ir palaikytų sunkiu momentu – mums būna dar blogiau“, – teigė G. Buinickaitė.
Be to, anot pašnekovės, tokiais atvejais sumažėja ir pasitenkinimas gyvenimu.
„Nebematome prasmės, gali apimti mintys ir apie tai, kad esu niekam nereikalingas, todėl gal geriau ir nebūčiau. Kai neturiu žmonių arba man atrodo, kad jų neturiu – mano kūne gaminami streso hormonai, trūksta laimės hormonų, kurie išskiriami būnant su kitais, todėl apima pačios baisiausios mintys. Vienišumas gali privesti ir prie smurto prieš vaikus, todėl labai svarbu padėti ir palaikyti vienišas mamas, ir tėčius“, – pasakojo psichologė.
Šią būseną prilygina vienai žalingiausių priklausomybių
PSO skelbia, kad vienatvė žmogaus sveikatai kelia panašią grėsmę, kaip ir 15 surūkomų cigarečių per dieną. Psichologė G. Buinickaitė paaiškino, kaip reikėtų suprasti ir vertinti tokius išsireiškimus.
„Vienatvė, lydima vienišumo, daro įtaką mūsų sveikatai – pavyzdžiui, padidėjusi kortizolio gamyba veikia kraujagysles ir širdį, netinkama savęs priežiūra, prasta mityba, fizinės veiklos stoka, kai jaučiamės vieniši – gali sukelti sveikatos problemų nuo vitaminų trūkumo iki demencijos, širdies ligų ir insulto“, – pasakojo ji.
Tiesa, tai gali baigtis ir baisiomis tragedijomis.
„Vienišumas gali privesti prie depresijos, asmenybės sutrikimų ir savižudybės. Tyrimai rodo, kad vienišumas beveik 30 procentų padidina ankstesnės mirties tikimybę. Taigi, tai yra taip pat pavojinga sveikatai, kaip rūkymas“, – teigė psichologė G. Buinickaitė.
Kaip sau padėti?
Kaip teigė psichologė G. Buinickaitė, kai jaučiamės prastai, mes dažnai esame linkę izoliuotis ir neprašyti pagalbos, tačiau, vis dėlto, kiekvienas turėtume suprasti, kad taip elgdamiesi sau darome tik dar daugiau žalos.
„Vienas svarbiausių pagalbos sau aspektų bet kurioje temoje, ne tik vienišume, yra atpažinti, kad man yra negerai, kad jaučiuosi vienišas. Svarbu pripažinti tai sau ir sąmoningai ieškoti paramos. Turėjau atvejį, kada moteris skyrėsi ir pati suvokė, kad bus sunku, todėl sąmoningai apsupo save galimomis pagalbomis – pasidarė sąrašus, įspėjo žmones. Sąraše buvo ir mama, ir psichologas, ir pagalbos linijos telefono numeris. Ji sąmoningai ėmėsi veiksmų sau padėti – lankė paramos grupes, jogą, rado įvairių meditacijų ir kitų užsiėmimų bei stengėsi laiką leisti su artimaisiais“, – pavyzdžiu pasidalijo psichologė.
Pasak jos, nors ir paprasto būdo padėti sau nėra – sąmoningumas tokioje situacijoje yra tiesiog būtinas.
„Paprasto kelio nėra, nes vienišumo būsenoje sulėtėja kraujo apytaka ir yra labai sunku priversti save pajudėti, nes neturiu energijos. Todėl galime įtraukti kitus – paprašyti, kad pas mus ateitų ar mus kur išsivestų“, – patarimais dalijosi G. Buinickaitė.
Ji pripažino, kad vieną labai svarbų būdą, galintį padėti išlipti iš tokios klampios situacijos, žmonėms teko kartoti jau ne kartą – tai atsiribojimas nuo technologijų.
„Tai jau kartojau begalybę kartų ir kartais jaučiuosi, lyg kovočiau su vėjo malūnais – vienušumą didina technologijų naudojimas, todėl padėkime jas į šalį. Nėra pakaitalo gyvam žmogiškam ryšiui, o mes vis nutolstame ir daugiau laiko praleidžiame telefonuose ar kompiuteriuose. Nėra technologijos, kuri sustiprintų žmogišką ryšį. Jos jį tik silpnina“, – teigė pašnekovė.
Pasak jos, laiką, kurį praleidžiame naršydami telefone ar kompiuteryje, verčiau turėtume skirti kitiems dalykams.
„Galiu pagalvoti kaip šį laiką išnaudoti naudingai, ką galėčiau dėl savęs padaryti, kad tai nebūtų blogas laikas. Kiekvienas žmogus sunkiomis sau akimirkomis turi savus būdus sau padėti, todėl, kai jaučiamės vieniši, turime suprasti ,kas mums tuo metu padeda – ar pasivaikščiojimas, ar susitikimas su draugais, artimaisiais, laikas savirefleksijai, knygos paskaitymas ar užsiėmimas kita mėgstama veikla“, – patarė psichologė G. Buinickaitė.