Apie siaubingas mintis prisipažįsta vis jaunesni
Anksčiau buvo manoma, kad su didesniais emociniais sunkumais vaikai pradeda susidurti paauglystėje, tačiau šiuo metu realybė yra visiškai kitokia.
„Nesinori šiurpinti, bet situacija yra tokia, kad vis jaunesni vaikai kalba apie tikrai labai sunkius patyrimus ir tą jausmą, kad jie neturi kam pasidalinti apie tuos sunkius patyrimus. Jeigu paliečiame mintis apie savižudybę ar nenorą gyventi, tai anksčiau buvo tikrai vyresnių, paauglių tema. Dabar mes kartais girdime ir iš devynmečių, dešimtmečių vaikų, kad yra taip sunku, nežino kaip elgtis, jog kartais pagalvoja apie tai, kad nori negyventi ar išnykti iš šio pasaulio“, – šiurpius duomenis pateikia J. S. Jasiulionė.
Kadangi su baisiomis mintimis susiduria vaikai vos tik pradėję lankyti mokyklą, verta atkreipti dėmesį į jų emocinę būseną, būti rūpestingais ir atidžiais, nenumoti ranka į kylančius sunkumus.
Daugėja vienišų vaikų
„Vaikų linijos“ psichologė pastebi, kad šiai problemai įtaką daro didėjantis vaikų vienišumas. Vaikai dalijasi pačiais įvairiausiais jausmais: baime, nerimu, bevilitšikumu, pasimetimo jausmu.
„Kai yra kažkokia konkreti problema, pavyzdžiui, kad negaliu surasti rakto, kažkas padeda jį rasti ir man palengvėja. Bet jeigu susideda daug dalykų: man sunku mokykloje, nejaučiu palaikymo iš savo aplinkos suaugusiųjų, neturiu draugų, jaučiuosi vienišas – visi tie sunkūs jausmai kaupiasi viduje ir kaip su jais būti, suprasti, ką padaryti, yra labai sudėtinga“, – teigia laidos pašnekovė.
Psichologė atkreipia dėmesį, kad tėvai dažnai neskatina vaikų išsikalbėti apie savo jausmus, nepaklausia, kaip praėjo jų diena, kaip jie jaučiasi viduje. Kartais gali pakakti ir vieno nuoširdaus pokalbio, kad vaikas pasijustų geriau.
Dažnai vaikų patiriami sunkumai greitai susiejami su tuo, kokioje šeimoje jie auga, sakoma, kad asocialiose šeimose augantys mokiniai į emocinės sveikatos pablogėjimą yra linkę daug dažniau, tačiau nesvarbu, ar tėvai yra išsiskyrę, ar piktnaudžiauja alkoholiu, ar yra pavyzdingą auklėjimą demonstruojanti šeima, nuo to nėra apsaugotas nei vienas.
Kodėl vis jaunesnius puola tokios neigiamos mintys?
Šeimos nariams gali būti sunku suvokti, kodėl tokio amžiaus vaikai jau nėra krykštaujantys, su draugais lauke bėgiojantys ir laimingi. Priežasčių yra ne viena.
„Pavyzdžiui, tikrai tarpusavio santykiuose kyla įvairūs iššūkiai. Jie kartais būna tokie subtilūs, pradedant nuo to, kad vaikas jaučiasi labai nuvertinamas, menkinamas, arba jis labai daug įdeda pastangų, gerai daro dalykus, puikiai mokosi, bet vistiek galvoja, kad yra nepakankamas“, – atskleidžia „Vaikų linijos“ psichologė.
Dažnai, kai vaikas mokykloje gauna 9, tėvai paklausia: „o kodėl ne 10?“. Tai tampa nepakeliama kančia, nes jis pradeda siekti perdėto tobulumo, nesuprasdamas, ar tai kyla dėl tėvų lūkesčių, ar vidinio noro būti tokiam.
„Kartais tie vaikai, kuriuos mes galime matyti visiškai nekeliančius sunkumų, jie puikiai mokosi, yra aktyvūs, jie viduje irgi kartais išgyvena įtampą. Jie žino, kad jeigu aš truputėlį atsipalaiduosiu ir man kažkur ne taip gerai pasiseks, aš sulauksiu kritikos, nusivylimo“, – paaiškina J. S. Jasiulionė.
Dar viena tėvų daroma klaida: dėmesio atkreipimas tik į tuos dalykus, kuriuos vaikas daro blogai.
Dažnai nutinka taip, kad vaikas, norėdamas sulaukti tėvų dėmesio, būti pastebėtas, specialiai nusižengia ar padaro tai, kas yra nepriimtina, kadangi pavyzdingas elgesys visada laikomas „normaliu“.
Kaip pradėti pokalbį su savo atžala?
Norėdami sužinoti, kaip vaikas jaučiasi iš tiesų, labai svarbu pradėti su juo apie tai kalbėti. Psichologė dalijasi praktiniais patarimais, kaip tai padaryti sėkmingai:
„Nesitikėkite, kad vaikas atsivers nuo pirmojo jūsų klausimo, skirkime laiko pabuvimui kartu ir tuomet labai svarbu domėtis ne tik pažymiais, paklausti, ar pavalgei, bet ir paklausti su kuo šiandien draugavai, kas nutiko įdomaus mokykloje tarp tavo klasiokų ir tai irgi yra klausimai, padedantys atverti tam tikras temas.“