Iki dukrelės Umos gimimo U. Siparės gyvenimas buvo be galo aktyvus – daugybė filmavimų, projektų, skirtingų darbų. Karjeros aukštumų siekusi moteris neturėjo laiko sustoti:
„Iki motinystės aš dirbau gal su 10 laidų, viena iš jų dar buvo rytinė. Aš atsikeldavau 4val. ir dirbdavau iki 22val. Ir taip kasdien. Tada aš tikrai ariau.“
Tačiau nėštumas staiga viską apvertė aukštyn kojomis – gyvenimo ritmas sulėtėjo, o darbai buvo nustumti į šalį. Tokie pasikeitimai U. Siparės neišgąsdino, priešingai – dabar ji teigia išgyvenanti nuostabų gyvenimo etapą, o didžiausią džiaugsmą šiuo metu jai teikia auganti mergytė.
„Šiuo metu aš esu labai gerame etape, tiek kalbant apie asmeninį gyvenimą, tiek apie nesustojančius darbus – dabar pasirenku tik tuos, kurie mane labiausiai džiugina. Nors kol kas dar negaliu plačiai pasakoti, bet naujame sezone žiūrovai pamatys“, – apie laukiančias naujienas užsiminė žinoma laidų vedėja.
Nors televizijoje U. Siparę galima išvysti daug rečiau, tačiau iš viešumos ji niekur nedingo. Motinystėje atsiradusį laisvą laiką ji išnaudoja darbui socialiniuose tinkluose, apie kurį ji buvo susidariusi visai kitokią nuomonę:
„Anksčiau maniau, kad darbas su socialiniais tinklais yra lygiais toks pat sunkus, kaip darbas televizijoje, tačiau dabar galiu drąsiai pasakyti, kad tai tikrai nėra taip sunku. Žinoma, viskas priklauso nuo to, kiek to darbo yra, kokie yra tavo klientai, kiek turi idėjų. Man darbas su socialiniais tinklais yra 98 procentais tik malonumas.“
Paauglystėje juto laisvę, tačiau žinojo, kur yra ribos
U. Siparė tikrai gali pasigirti nuėjusi sėkmingą karjeros kelią bei susikūrusi puikų gyvenimą. Vieni gali sakyti, kad tai sėkmė, tačiau gyvenimas yra kur kas sudėtingesnis ir susideda iš daug skirtingų dalykų. Moteris teigia, kad tai susikurti, suprasti, ko nori iš gyvenimo, jai augant padėjo tinkama aplinka bei suteikta laisvė išbandyti save skirtingose srityse, o ir didelių patirtų sunkumų paauglystės metu ji neprisimena.
„Aš visaip galvoju ir arba aš nepamenu, arba mano paauglystė nebuvo sunki. Tikrai daug kas sako, kad paauglystė – savęs ieškojimo, didelių problemų metas, ir kad niekas tų paauglių nesupranta, bet aš tikrai neprisimenu, kad būčiau buvusi nesuprasta. Savęs ieškojimo buvo, bet man tėvai ir artima aplinka tam suteikė laisvę. Ir nors aš jaučiausi nevaržoma, tuo pačiu jutau ir atsakomybę bei supratau, kur yra ribos“, – pasakojo žurnalistė.
Nepasimesti gyvenimo kelyje ir daugybėje pasirinkimų jai padėjo išsikelti aiškūs tikslai bei žinojimas, ką nori pasiekti, kur būti.
„Manau, kad man pasisekė, nes užaugau labai geroje aplinkoje“, – džiaugiasi ji.
Patyčių paauglystėje nepatyrė, tačiau dabar susiduria su neigiamais komentarais internete
Paauglystė, brendimo laikotarpis U. Siparei nebuvo sunkus ir dėl to, kad niekada neteko susidurti su patyčiomis. Tai – didelė problema jaunuolių tarpe, kuri sprendžiama jau daugelį metų. Nors ji pati užgauliojimų iš bendraamžių nesulaukdavo, tačiau aplinkoje besityčiojančius jaunuolius pastebėdavo, stengdavosi į tai reaguoti:
„Man tuo metu atrodė, kad aš užstodavau tą žmogų, bet dabar galvoju, kad užstodavau gal per mažai, kad galėjau daugiau padaryti. Tuo metu aš gal to nesupratau, dėjau per mažai pastangų, o ir nieks nekalbėjo apie patyčias, atrodė, kad tai kiekvieno problema“, – sakė ji.
Paklausta, ar ir dabar pavyksta išvengti neigiamų komentarų, žurnalistė buvo atvira: tarp suaugusiųjų patyčios taip pat vyksta, tačiau dabar ji reaguoja visiškai kitaip:
„Patyčios vyksta ir tarp vaikų, ir tarp suaugusių. Vaikų galbūt atviriau, suaugusių kažkaip subtiliau, bet tai vyksta visur lygiagrečiai. Apkalbinėjimai, intrigos – viso to yra labai daug. Dabar galima sakyti ir kad patyčių patiriu daug daugiau, nes jos persikėlė į internetą, anoniminius komentarus, bet aš esu suaugęs žmogus ir esu prie to sąlyginai pripratusi. Nežinau kaip būtų, jei tai būtų vykę paauglystėje. Besiformuojant žmogui tai turbūt yra daug sunkiau, daug blogiau ir galima daug daugiau žalos padaryti. Dabar aš galiu pasakyti aštresnį žodį, atskiristi, bet paauglystėje trūko to kalbėjimo ir labai gerai, kad apie tai kalbama.“
„Kad būsiu žurnalistė, žinojau jau 5-toje klasėje“
Ne visi jaunuoliai gali pasigirti tvirtu žinojimu, ko nori iš gyvenimo, ką ketina studijuoti. U. Siparė su šia problema taip pat teigė niekada nesusidūrusi – apie tai, kad bus žurnalistė, svajojo nuo pat 5-tos klasės. Tiesa, tai ji vadina genų įtaka, kadangi jos šeimoje tai buvo įprasta praktika:
„Mano tėtis nuo penktos klasės žinojo, kad bus architektas, o mama – kad bus mokytoja ir jie taip pasirinko. Aš nuo 5-tos klasės irgi sakiau, kad būsiu žurnalistė, nors tada nežinojau, nei kas ji yra, nei ką ji daro.“
Bėgant metams, noras dirbti žurnalistikoje niekur nedingo. Mokykloje puikiai besimokiusi moteris baigiamuosius egzaminus mokykloje išlaikė kone nepriekaištingai: visi egzaminai buvo įvertinti beveik 100 balų. Gavusi tokius rezultatus, ji suprato, kad įstoti galėtų bet kur, tačiau tai jos nuomonės nepakeitė.
„Prisimenu, kad pirmu numeriu parašiau žurnalistiką, o antru – ekonomiką, nes to norėjo mano mama. Į žurnalistiką aš galėjau neįstoti tik todėl, nes galėjau neišlaikyti stojamojo egzamino. Kai gavau atsakymus, pagalvojau: jeigu aš neįstosiu į žurnalistiką, tai dar nebus didelė tragedija, bet aš supratau, kad tada aš tikrai įstosiu į ekonomiką, o čia tai jau tikrai bus tragedija“, – juokėsi ji.
Tuo metu įstoti į žurnalistikos studijas nebuvo labai lengva – nepakako tik gerų egzaminų įvertinimų mokykloje. Stojamieji egzaminai tikrai nebuvo visiems lengvai įveikiami. Dar besimokydama mokykloje ji išgirdo savo sesers draugės pasakojimą apie šį siaubą, tačiau į tai tik numojo ranka. Tokia merginos reakcija tuo metu visiems atrodė kiek stebinanti:
„Kai aš buvau septintoje klasėje, ji man pasakojo: „ten susirinkę tokios žvaigždės, kaip Mildažytė, Vaitiekūnas, gal ir Mikutavičius. Aš kai juos pamačiau, jau netekau amo, pamiršau savo vardą ir kadangi buvau iš Marijampolės, manęs paklausė kažko apie cukrinius runkelius, o aš žiūriu akis išpūtus ir nieko aš nežinau.“ Ji pasimetė ir neįstojo. Aš išgirdusi šią istoriją atsakiau: aš tai įstosiu. Nieks tuo metu nesuprato, iš kur aš turiu tiek pasitikėjimo savimi.“
Tuo metu pasitikėjimas savimi atrodė, yra begalinis. Jis ėmė svyruoti, kai laidų vedėja atvažiavo studijuoti, kadangi tą akimirką viskas apsivertė aukštyn kojomis: iš pirmūnės nedidelėje Marijampolės mokykloje, kurioje buvo paprasta būti geriausiam, ryškiausiam, U. Siparė, kaip ji pati įvardija, tapo viena iš milijono, nes Vilniuje tokie buvo visi, o didelė dalis – dar geresni.
„Tuo metu manęs klausė: „tu čia suvalkietė, su tokiu akcentu, ką čia sugalvojai? Tu net negali viešai kalbėti.“ Tada man kažkas lyg smogė: aš supratau, kad nesu viena iš trijų, taip pat esu vienintelė, kuri kalba suvalkietiškai, nors aš niekada negalvojau, kad tai problema“, – prisiminimais dalijasi žinoma moteris.
Tuo metu atsirado dvejonių, bet, turbūt tie pirmieji aštuoniolika metų, kai susiformavo tvirtas pamatas, mokėjimas savimi tikėti, jai ir leido susitvarkyti su visomis užklupusiomis problemomis.
„Rožiniai akiniai susvyravo, bet man pavyko išlikti emociškai stipriai ir nepalūžti“, – priduria ji.
Z karta – tikrai ne prarastoji karta
U. Siparės paauglystė ir studijų laikotarpis leidžia prisiminti, koks jaunimas buvo tuo metu bei palyginti jį su dabartine, vadinamąją Z karta. Dažnai tenka girdėti, kad ji – tarsi prarastoji karta, gyvenanti tik virtualioje realybėje. Žinoma moteris tokią nuomonę griežtai neigia, o neigiamų dalykų ji praktiškai neįžvelgia. Tokie pasisakymai, pasak jos, yra tik siauro požiūrio klausimas:
„Viduramžiais irgi sakė, kad jaunoji karta yra baisi, o kas buvo po Viduramžių? Renesansas! Ir viskas suklestėjo. Kas yra blogai – tai karai. Visa kita, kalbant apie jaunąją kartą, yra gerai. Aš esu už jaunimo kitokį požiūrį ir tikiu, kad tai padės sukurti modernią ateitį!“
Ką patartų jauniems žmonėms?
Kalbėdama apie Z kartą, moteris išskyrė du svarbiausius patarimus, kurie gali padėti jauniems žmonėms sukurti sėkmingą gyvenimą bei įveikti kylančius sunkumus:
Viskas bus gerai. Net jei neišlaikysi matematikos egzamino – viskas bus gerai. Tai nereiškia, kad nereikia stengtis, bet reikia žinoti, kad galų gale viskas išsispręs.
Lietuvoje yra labai daug neigiamai nusiteikusių žmonių. Jeigu kažkas bando aiškinti, kad neįstosi, tavęs nepriims, tau nepavyks, dar niekam nepavyko – reikia neklausyti ir džiaugtis, nes galbūt tu būsi pirmas. Toks požiūris padeda pasiekti didesnių tikslų!
Išsikalbėjimas – geriausia pagalbos priemonė emocinei sveikatai
Kadangi šiuolaikinė karta vis daugiau dėmesio skiria emocinei sveikatai, garsiai kalba apie psichologinius sunkumus, su kuriais susiduria kasdienybėje, žinomos laidų vedėjos paklausėme, kaip jai pavyksta susitvarkyti su emocine įtampa kasdienybėje. Ji pripažino, kad svarbų vaidmenį šioje situacijoje vaidina jos vyras Marius Siparis:
„Išsikalbėjimas. Jokiu būdu negalima pykčio laikyti viduje. Man atrodo, kad visiems būna sunku, todėl aš drąsiai ir atvirai viską pasakoju. Mes kiekvieną dieną su vyru vienas kitam išpasakojame: visus rūpesčius, mintis, paguodžiam, paskatinam, padrąsinam vienas kitą ir tai padeda išlaikyti sveiką protą šiame beprotiškame pasaulyje.“
Sėkmingi santykiai ir tinkamai pasirinktas partneris yra labai svarbi laimingo gyvenimo dalis, nes kartu visus sunkumus įveikti yra kur kas lengviau, nei atskirai!
...
Delfi kartu su kitomis žiniasklaidos priemonėmis iš Lenkijos, Rumunijos, Bulgarijos ir Kroatijos įgyvendina ES finansuojamą projektą, kurio pagrindinis tikslas – didinti informuotumą apie tai, kad imtis aktyvių veiksmų įvairiose savo gyvenimo srityse yra vertinga alternatyva pasyvumui ir bejėgiškumui gyvenimo iššūkių akivaizdoje. Būdai tą daryti – didinti jaunosios Z kartos Europos gyventojų žinių bagažą apie Europos vertybes ir veiklą, skatinti juos užmegzti atvirą dialogą, susijusį su Europos politika, jos rezultatais, taip pat suprasti jos vaidmenį mažinant įvairių ES regionų ekonominio išsivystymo skirtumus.
Daugiau nei metus trunkančio projekto finalas – Delfi organizuojama konferencija Varšuvoje, kurios metu įkvepiantys ir patyrę žmonės dalinsis savo istorijomis emocinės sveikatos, pilietinio aktyvumo, tvarumo, LGBT temomis. Turinys, pristatantis skirtingus požiūrius, skatina auditoriją mąstyti ir diskutuoti, prisideda prie svarbiausių nuostatų ir įpročių formavimo.
Pagrindinė projekto ir renginio žinutė „Aš galiu daryti poveikį“ (asmeniškai, šalies ir net visos ES mastu) formuoja prosocialų požiūrį ir stiprina įsipareigojimą kreipti dėmesį į vertybes, kuriomis remiantis turi būti kuriamas dabartinis pasaulis.
