„Aš labai savęs negailėjau. Aš varydavau, pavyzdžiui, 7 dienas iš eilės, 4-5 mėnesius be sustojimo. Tada aš kokias dvi savaites atitrūkstu Lietuvoje, grįžtu ir vėl varau“, – prisimena laidos pašnekovas.
L. Boguševičius atviras – jis tai darė, norėdamas išbandyti savo jėgas.
„Koks jausmas uždirbti 10tūkst. svarų per mėnesį? Niekada nežinojau šio jausmo. Ten buvo visos galimybės tam, jeigu tu dirbi“, – sako jis.
Vyras pasakoja, kad darydavo viską, ko dar niekas nebuvo padaręs. Tai jam tapdavo aiškiais tikslais, kurių jis ir siekdavo. „Tai buvo daugiau sportinis interesas, nei prievarta“, – priduria jis.
L. Boguševičiui pinigų kokybiškam gyvenimui svetur tikrai netrūko, o ir išleisti jų nelabai buvo kur – dažnai jis turėjo vos vieną laisvą dieną per savaitę, o jos metu norėjo tik poilsio. Nors gali pasirodyti, kad minčių apie grįžimą į gimtinę kilti verslininkui neturėjo, visgi paskutiniais metais atsirado namų ilgesys.
„Paskutiniais metais prasidėjo toks: „gal namo“? Pasiilgsti draugų, šeimos. Tada tu bandai save užgrūsti brangiais pirkiniais: laikrodžiais, kostiumais, batais, vardiniais džinsais – visas turšybės šūdas, kuriuo tu bandai užlipdyti tą tuštumą, gauti dopamino trumpuoju laikotarpiu“, – pasakoja L. Boguševičius.
Supratęs, kad brangūs pirkiniai laimės nesuteikia, verslininkas davė sau pažadą šiais metais nenusipirkti nei vieno drabužio.
„Pamačiau, kad tas daiktais tuštybės lipdymas neveikia“, – priduria jis.