Dabar Vytauto Didžiojo universiteto Informatikos fakultete profesorė atlieka mokslinius tyrimus ir dėsto studentams, o kartu dirba kalbos technologijų specialiste. J. Kapočiūtė-Dzikienė yra viena pirmųjų mokslininkių, bandančių dirbtinį intelektą pritaikyti lietuvių kalbai.
Ji pastebi, kad dažnai informatika įsivaizduojama tik kaip programavimas ir tai atgraso jaunus žmones. Pačiai profesorei ypač patinka kūrybinis procesas ir galimybė niekada iki tol nespręstai problemai surasti optimalų sprendimą.
„Tuomet man atsiskleidžia visas informatikos grožis. Ir tada yra nepaprastai daug vietos pasireikšti kūrybiškumui. Jei dar kažkas turi tą nepasitikėjimą savimi, norėčiau nuraminti ir pasakyti: „Niekur jūs nepavėlavote“. Kartais pasigirsta net tokios įžvalgos, kad neva nepradėjai mokykloje, pirmose klasėse, mokytis programuoti arba kažkokių informatikos dalykų, po to jau negali šioje srityje net būti. Kartais ypač vaikų perspaudimas į kitą pusę duoda priešingą efektą. Tiesiog noriu padrąsinti ir pasakyti – rinkitės šią specialybę ne dėl to, kad informatikai vėliau gali gauti gerus atlyginimus, ne dėl to, kad jums rekomenduoja tėvai, o tiesiog dėl to, kad tai labai įdomi sritis“, – paragino laidos „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.
Informatikos studijas vadina vienu geriausių pasirinkimų gyvenime
Pati profesorė prisiminė, kad mokyklos laikais jai patiko ir humanitariniai, ir tikslieji mokslai. Iki pat 12-os klasės ji niekaip negalėjo apsispręsti, kuo norėtų būti.
Lemiamą sprendimą priimti jai padėjo mamos draugės sūnus, tuo metu studijavęs informatikos magistrantūroje. Užsukęs į svečius jis pasidomėjo, kaip informatika jai sekasi mokykloje, parodė kelis uždavinius. Vaikinas labai nustebo, kad J. Kapočiūtė-Dzikienė juos gana nesunkiai išsprendė, nors to padaryti nepavyko net kai kurioms jo bendrakursėms.
„Nepaisant to, kad aš lietuvių kalbą taip mėgau, nusprendžiau vis dėlto stoti į informatiką. Tiesą pasakius, tai buvo vienas geriausių pasirinkimų mano gyvenime“, – įsitikinusi J. Kapočiūtė-Dzikienė.
Draugo žodžiai įsirėžė ilgam: teko kovoti ir su stereotipais, ir su klaidingu požiūriu
Paklausta, kaip galiausiai pasuko į dirbtinio intelekto sritį, ji prisiminė, kad tuo metu tai buvo labai didelė naujovė. Su kalbos technologijomis J. Kapočiūtė-Dzikienė pradėjo dirbti dar bakalauro studijų metu, šia tema rašė ir baigiamąjį darbą, domėjosi doktorantūroje.
Tiesa, išgirdęs apie tokį apsisprendimą, vienas jos draugas net pajuokavo – esą turi labai gerą profesiją, bet ne tą lytį. Moterų dirbtinio intelekto srityje trūksta ir šiandien, o anuomet situacija lyčių aspektu buvo dar sudėtingesnė.
„Nenorėčiau dabar čia skųstis, bet ilgą laiką tikėjau tais žodžiais ir man vis gyvenimas susiklostydavo taip, kad atrodydavo: „Jis, iš tiesų, yra teisus“. Nes reikia kovoti su tam tikrais stereotipais, požiūriu į tave ir panašiais dalykais“, – sutiko profesorė.
Paneigė 3 didžiausius stereotipus
Pasak jos, pirmasis iš dažniausiai sutinkamų stereotipų, kurį ji norėtų paneigti, kad informatika neva yra vyriška specialybė. J. Kapočiūtė-Dzikienė pati griežtai su tuo nesutinka ir primena, kad net pirmoji programuotoja pasaulyje buvo moteris – Ada Bairon.
„Antra, neva norint tapti informatiku ar programuotoju reikia būti kažkokiu genijumi, neklystančiu žmogumi. Tai – visiška netiesa, nes tos klaidos ir yra tai, kas skatina progresą. Galima surasti paralelę su šiuo metu pažangiausiomis technologijomis mašininiame mokyme – dirbtiniais neuroniniais tinklais. Jie mokosi klysdami. Klaida yra tai, kas veda juos į tobulumą. Klaida, tobulėjimas, klaida, tobulėjimas – taip pat turėtų būti ir su žmogumi. Moterys turbūt dažniau yra perfekcionistės, todėl jos bijo suklysti. Galbūt tai joms pakiša koją rinktis informatikos specialybę“, – svarstė pašnekovė.
Trečiasis dydis stereotipas, pasak J. Kapočiūtės-Dzikienės, yra susijęs su manymu, kad informatikos mokytis gali būti per vėlu, čia negali daryti jokių karjeros pauzių, esą visą laiką privalai bėgti ir vytis. Nors progresas, sutinka ji, vyksta kasdien, be strategijos, patikino profesorė, kyla rizika bėgti tik tol, kol pasidarys koktu.
„Po savo motinystės atostogų aš kiekvieną kartą grįždavau su naujomis idėjomis, jėga, pailsėjusi ir galinti bėgti dvigubai greičiau. Manau, kad moterys turėtų pažvelgti į šią specialybę kitomis akimis. Tie stereotipai vis dar gajūs, bet jie privalo būti garsiai paneigti“, – įsitikinusi J. Kapočiūtė-Dzikienė.
Informatiką vadina vienišių mokslu
Su moterų nepasitikėjimu savimi ji pasakojo susidurianti ir akademinėje aplinkoje, neretai būtent TECH sričių studentės pačios pirmosios linkusios save nuvertinti.
„Jei jos tiki, kad yra toks vyrų požiūris apie jas, tuomet labai sunku ne tik patikėti savo jėgomis, bet dar ir atsispirti visiems tiems stereotipams. Todėl aš labai dažnai sakau studentėms, su kuriomis dirbu: „Žiūrėkite, mes nudrėbtos iš to paties molio. Vadinasi, jei pavyko man tai padaryti, gali pavykti ir jums“, – įsitikinusi pašnekovė.
Be to, pastebėjo J. Kapočiūtė-Dzikienė, pirmakursiams koją išsvajotosios TECH karjeros link neretai pakiša nesugebėjimas mokytis savarankiškai.
„Šiaip ar taip, informatika yra vienišių mokslas. Tu gali apsitarti komandoje, ką daryti, pasiskirstyti užduotimis, bet vėliau vis tiek viena sėdi prie kompiuterio ir darai savo darbus. Bėda ta, kad daugelis studentų nemoka mokytis be korepetitorių ir tiesiog reikia kantrybės ir laiko, kad jie galėtų persiorientuoti, galiausiai patikėtų savo jėgomis ir užprogramuotų save sėkmei“, – sakė ji.
Studentai dirbti pradeda dar antrame kurse
Vis dėlto informatikos studentai darbą dažniausiai susiranda dar antrame studijų kurse, prasitarė J. Kapočiūtė-Dzikienė. Jos teigimu, bene labiausiai tam padedančios savybės – punktualumas ir teisingas požiūris į darbą.
„Aš linkusi tikėti absoliučiai visais studentais, nes yra buvę gyvenime, kai manimi labai daug tikėjo ir tas tikėjimas padeda pasiekti daugiausiai. Nuo to viskas prasideda“, – sakė pašnekovė.
Tiesa, dažnai pabrėžiama, kad tam, kad dirbtum programuotoju ar kitur TECH srityje, aukštojo mokslo diplomas nebėra būtinas, populiaru mokytis savarankiškai, specializuotose mokyklose. Paklausta, ar aukštasis išsilavinimas programuotojui išties dar reikalingas J. Kapočiūtė-Dzikienė pasidalijo įžvalga, kad žinių svarbu įgyti visais įmanomais būdais.
„Pavyzdžiui, man be universiteto tiek tikrai nebūtų pavykę pasiekti. Universitetas suteikia ne tik specifinių, bet ir bendrųjų žinių, ugdo kritinį mąstymą, moko punktualumo, atsakingo požiūrio į darbą ir suformuoja tam tikrus kitus gebėjimus. Be to, universitete galima susirasti bendraminčių, kurti bendras kompanijas, bendradarbiauti vykdant įvairius tyrimus“, – pastebėjo pašnekovė.
Ir nors kai kurie asmenys, jos teigimu, esą labiau linkę vertinti tai, už ką brangiai sumoka, J. Kapočiūtė-Dzikienė atkreipė dėmesį, kad neretai privačių kursų metu žiniomis dalijasi tie patys universitetų dėstytojai.
Atliko bene 20 tyrimų: skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas?
Šiuo metu profesorė prasitarė kartu su kolegomis kurianti pasaulyje populiarios kalbos taisymo ir vertinimo programėlės „Grammarly“ analogą. Koncentruojamasi ne tik į gramatiką, sintaksę, bet ir kalbos stilių. Lygiagrečiai ji tiria ir koronaviruso žinių žiniasklaidoje įtaką žmogaus psichologinei sveikatai, nuotaikai.
„Mes, kaip vartotojai, su kalbos technologijomis, kuriose ir naudojamas dirbtinis intelektas, susiduriame gana dažnai. Pavyzdžiui, „Google“ vertėjas ar paieška. Bet yra daugybė kitų uždavinių, kurie anglų kalbai jau yra labai ištobulinti, bet, deja, lietuvių kalbai dar ne. Ir vis dėlto, jei kitose srityse tas progresas – be sienų, tai, kalbant apie kalbos technologijas (kalba yra unikali, lietuviškai kalba ne toks didelis žmonių kiekis), nereikėtų tikėtis, kad didelės kompanijos arba kitų universitetų mokslininkai pradės mums kažką kurti. Lietuviai mokslininkai dirba šioje srityje, nes gaunasi, kad „skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas“, – dabartinę situaciją savo tyrimų srityje apibūdino pašnekovė.
Tarp darbų, kuriais labiausiai didžiuojasi, J. Kapočiūtė-Dzikienė išskyrė ir tyrimą su kolegomis iš Latvijos, kurio metu pavyko nustatyti, kad virtualiems asistentams (ang. chatbot) visiškai nebūtini kalbos, kuria jis bus naudojamas, mokymo duomenys. Projekto metu pavyko peržengti kalbos barjerą ir kartu kliūtį, trukdžiusią tolesniam progresui.
Dirbtinio intelekto ir kalbos technologijų srityje J. Kapočiūtė-Dzikienė jau atliko bene 20 tyrimų, iš kurių 5 – tarptautiniai.