Amžininkai tikina, kad 11 metų už vyrą jaunesnė Sofija Smetonienė buvo itin veikli, gyvybinga, turėjo daug energijos ir labai gerai išvystytą politinę intuiciją bei valią. Tuometė spauda gana dažnai spausdindavo karikatūras, kuriose ji vaizduota kaip itin valdinga moteris, laikanti savo vyrą po padu. Gebėjimu greitai rasti bendrą kalbą, pirmoji šalies ponia stebino net patyrusius užsienio šalių diplomatus. Šie žinojo – norint padaryti įtaką prezidentui, geriausia veikti per jo žmoną. Ji tiesiogiai bendraudavo ir su ministrais, ir su kitais svarbiais valstybės pareigūnais.
Savo ruožtu iš prigimties kiek švelnesnio būdo A. Smetona buvo linkęs į ilgesnius svarstymus ir mieliau laiką leisdavo ne oficialiuose priėmimuose, o savo darbo kabinete ar posėdžiuose. Tačiau savo žmonos autoriteto prezidentas nenorėjo pripažinti. Įdomu tai, kad S. Smetonienės gyvenimą tyrinėję istorikai praktiškai visą informaciją surinko iš užsienio šaltinių.
Smetonų šeimos namai tapo vienu svarbiausių Vilniaus lietuvybės židinių. Iš esmės, iki tampant pirmąja Lietuvos pora, jų gyvenimo būdas buvo gana bohemiškas – po vienu stogu tilpdavo daug inteligentijos, diskusijų, šokių, lošimų ir iš pinigų, vyno, papirusų.
Beje, negalima nepaminėti ir to, kad S. Smetonienės sesuo Jadvyga aptariamu metu buvo ištekėjusi už Lietuvos ministro pirmininko Juozo Tūbelio. Jadvyga tapo pirmąja moterimi, kuri dėstė Rusijos aukštojoje mokykloje, jai teko svarbus vaidmuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo istorijoje. Buvęs Lietuvos premjeras Augustinas Voldemaras viešai piktinosi: „Lietuvą valdo dvi lenkės”. Seserys aktyviai mezgė diplomatinius santykius ir noriai skleidė informaciją apie Lietuvą.
Gimė pusbrolių šeimoje, krikšto mama buvo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė
Žinoma, kad S. Smetonienė, tuomet dar Chodakauskaitė, gimė 1885 m. sausio 13 d. Gavenonyse (dabar Šiaudiniai), Panevėžio apskrityje. Jos tėvai buvo garsios giminės dvarininkai, tikras pusbrolis ir pusseserė, Antanas ir Marija Joana. Sofijos krikšto mama tapo jos pusseserė garsi rašytoja ir visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.
Nors dvaruose tuomet vyravo lenkų kultūra, Chodakauskai laikė save lietuvių kilmės bajorais. Tarpusavyje jie kalbėjo lenkiškai, o su valstiečiais – lietuviškai. Kartu jie visa širdimi pritarė lietuviškajam sąjūdžiui, bendravo su daugeliu iškilių to meto lietuvių inteligentų, tautinio atgimimo veikėjais.
„Be Sofijos, šeimoje augo sesuo Jadvyga (gimusi 1892-ųjų gruodžio 28 dieną), vyresnysis jų brolis Romanas ir jaunesnysis Tadas. Sofija buvo nepaprastai gabi kalboms – iš vokietės auklės išmoko vokiškai, paskui kalbos žinias sustiprino gyvendama vokiškame pensionate Mintaujoje, kur lankė ir baigė gimnaziją. Sofijos močiutė iš motinos pusės buvo Kuršo vokietė, tad net Sofijos motina geriau kalbėjo vokiškai negu lenkiškai“, – knygoje „Antanas Smetona ir jo aplinka“ rašo istorikas Alfonsas Eidintas.
Pirmą kartą savo būsimą vyrą pamatė 10-ies, tuoj po mokyklos ir ištekėjo
Tiesiog neįtikėtina yra ir būsimos pirmosios Lietuvos poros pažinties istorija. Jiedu pirmą kartą vienas kitą pamatė 1895 m. vasarą, kai A. Smetona jau buvo 21-erių gimnazistas, o Sofija – vos 10-ies metų mergaitė. Neformaliu poros piršliu laikomas kalbininkas Jonas Jablonskis, nes būtent jis rekomendavo A. Smetoną, jauną studentą, kaip korepetitorių Sofijos broliui Romanui.
Vaiką jis mokė kelias vasaras iš eilės, per šį laiką tarp Antano ir Sofijos užsimezgė draugystė, peraugusi į meilę. A. Smetona galiausiai pažadėjo, kad, kai tik Sofija baigs gimnaziją, jis jai pasipirš. Savo pažadą jis tesėjo ir 1903 m. per Kalėdas jiedu susižadėjo.
Nors A. Smetona buvo kilęs iš neturtingos ūkininkų šeimos ir užaugęs itin paprastomis sąlygomis, jis sugebėjo padaryti gerą įspūdį Chodakauskams. Įvyko vestuvės, po kurių įsimylėjėliai persikėlė gyventi į Vilnių.
Čia jiems netrukus viena po kitos gimė dvi dukros – Marija Danutė ir Birutė. Deja, Birutė, būdama trejų, mirė nuo smegenų uždegimo. Dar po kelerių metų šeima susilaukė sūnaus Juliaus Rimgaudo. Vaikai buvo silpnos sveikatos, S. Smetonienė daug laiko leido juos slaugydama, samdė ir auklę.
Namai tapo kone lietuvybės centru: vyko šokiai, buvo lošiama kortomis
S. Smetonienė, dar iki tapdama pirmąja ponia, aktyviai reiškėsi visuomeniniame šalies gyvenime, daug dėmesio skyrė vaikų ir mamų problemoms. Be to, dainavo choruose ir operetėse, net vaidino mėgėjų teatrų spektakliuose. A. Smetona tuomet buvo Žemės banko darbuotojas, kartu – ir labai aktyvus visuomenininkas, priklausęs įvairioms lietuvių draugijoms.
Smetonų namai Vilniuje XX a. pradžioje greitai tapo vienu iš lietuvių kultūrinio gyvenimo centrų, kuriame inteligentai svajojo apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Tarp dažnų svečių buvo ne tik G. Petkevičaitė-Bitė, bet ir Juozas Tumas-Vaižgantas, A. Smetonos mokslo draugas Juozas Tūbelis, Vladas Mironas, rašytojas Kazys Puida ir jo žmona Ona Pleirytė Puidienė, Liudas Gira, Mikas ir Kipras Petrauskai, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, yra lankęsis ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Petras Klimas.
Jų šeimos namuose netrūko ir intelektualių diskusijų, ir šokių su dainomis ar kortų žaidimų – šiuos S. Smetonienė labai mėgo, ypač bridžą ir preferansą. Naujas draugystes ji mezgė lengvai, susikalbėti galėjo ne tik lenkiškai, lietuviškai, vokiškai, bet ir prancūziškai. Tiesa, jokių mokslų taip ir nebaigė. Kunigo Juozo Stakausko 1922 m. rašte Kauno apskrities viršininkui vietoje Smetonienės profesijos ar užsiėmimo įrašyta: „Buv. Prezidentienė.“
„Ponią Sofiją radau namie. Aukšta, liekna. Pailgu apytamsiu veidu. Akys kiek mongoliškos. Paakiai truputį patinę ir pajuodę. Iš viso veido bruožai ryškūs bei neeiliniai. Matyti gera rasė. Ponia dažnai laiko uždegtą cigaretę tarp dešinės rankos pirštų, nuo ko šie pageltę. Betgi cigaretės tarp pirštų laikytoja neretai paliečia ją ir lūpom ir giliau paragauja, tad lūpų kertelės apsinešusios. Ji sutiko mane labai paprastai, kone draugiškai. Ir ėmėm kalbėtis apie bėgamuosius gyvenimo reikalus, kaip seni pažįstami. Tarp kitko: ar p. Smetona namie? Taip, – ji atsakė (...) Ir ponia parodė man, kur eiti“, – judviejų susitikimą yra aprašęs rašytojas kunigas Mykolas Vaitkus, tiesa, jau turėdamas omeny apsilankymą Kaune.
Vežė maistą badaujantiems, priėmė net į savo namus
Abipusiu sutuoktinių sutarimu, A. Smetona paliko tarnybą banke ir atsidavė visuomeniniam darbui, tad kurį laiką šeima vertėsi iš S. Smetonienės asmeninio kraičio ir lėšų, gaunamų iš jai priklausančio dvaro.
„Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, lietuvių komiteto sprendimu Smetonų šeima liko Vilniuje. S. Smetonienė per Pirmąjį pasaulinį karą, gerai kalbėdama vokiškai ir būdama išdidi bajoraitė, vokiečių okupacinei valdžiai ne kartą parodė savo principingumą ir gavo leidimus, kad galėtų badaujantiems Vilniaus varguoliams atvežti maisto iš Daugų ir Alytaus. Jos dėka okupacinė valdžia leido daugeliui lietuvių grįžti iš Rusijos į gimtinę, o apie 50 žmonių karo metais gyveno jos namuose.
Vokiečiams traukiantis, S. Smetonienė su Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti, kurios vienu vadovų buvo ir A. Smetona, perėmė kariuomenės atsargų sandėlius ir maisto atsargas, drabužius, kitus buityje naudingus daiktus ir skirstė visiems, „kam buvo bėda“, – yra rašiusi istorikė Ingrida Jakubavičienė.
Pirmąja ponia tapo būdama Šveicarijoje: bijojo ir prisipažinti
Nors visuomeninėje veikloje S. Smetonienė ir buvo šalia vyro, 1919 m. balandžio 4 dieną, kai A. Smetona tapo pirmuoju Lietuvos prezidentu, jo žmonos ir vaikų net nebuvo Lietuvoje. Baiminantis dėl saugumo, jie kurį laiką apsistojo Šveicarijoje, kur pirmajame Lietuvos informacijos biure dirbo S. Smetonienės sesuo.
Yra išlikę ilgi ir šilti laiškai, kuriuos S. Smetonienė ten būdama rašė savo vyrui. Juose kalbama ne tik apie vaikų ligas, išlaidas ir kitus buitinius rūpesčius, bet ir perpasakojami kasdieniai nutikimai, pastebėjimai ir vyraujančios nuotaikos. Laiškuose S. Smetonienė taip pat noriai dalindavosi savo požiūriu į įvykius, nutikusius Lietuvos politiniame gyvenime, aptardavo bendrus pažįstamus. Beje, į vyrą ji kreipdavosi „Brangus Ante“ ar „Mano Antyte“, o laiško pabaigoje visuomet pasirašydama primindavo – „Tavo žmona“.
Neįtikėtina, tačiau, kaip yra pasakojusi I. Jakubavičienė, kartą Šveicarijoje paklausta, ar tik nėra susijusi su naujuoju Lietuvos prezidentu, ji pasimetė ir teištarė, kad Smetonų Lietuvoje daug. Vėliau seseriai S. Smetonienė pripažino, kad susigėdo prastų savo drabužių, tuo metu taupaus gyvenimo būdo. J. Chodakauskaitė tik sudrausmino seserį ir liepė pradėti elgtis, kaip prideda prezidentienei.
Su artimaisiais – šilta ir atjaučianti, su nemėgstamais – šalta ir kandi
Į Lietuvą S. Smetonienė kartu su sūnumi grįžo 1919 m. rudenį ir iš karto nėrė į aktyvią visuomeninę veiklą. Pavyzdžiui, bandydavo pakelti sužeistųjų dvasią karo ligoninėje, kur kartu su kitomis Vyriausybės narių žmonomis rūpinosi ir maisto bei vaistų pasiekiamumu.
S. Smetonienė aktyviai bendravo su užsienio diplomatais, tą tęsė ir A. Smetonui nustojus eiti prezidento pareigas, lankydavosi jų žmonų rengimuose pasibuvimuose, dirbo įvairiose moterų visuomeninėse organizacijose. Ji taip pat įsteigė Kūdikių gelbėjimo draugiją, ilgą laiką rėmė valstybinį kūdikių lopšelį-prieglaudą, buvo paskirta Šv. Vincento ir Paulio pavargėliams šelpti draugijos vicepirmininke.
Buvęs prezidento A. Smetonos asmens adjutantas Vaclovas Šliogeris savo knygoje ,,Antanas Smetona: žmogus ir valstybininkas“ mini, kad A. Smetonienė buvo giliai tikinti: „Nuostabu, kad kartais ir po šeštadienį ilgai užtrukusio kokio diplomatinio priėmimo ar kitokio pobūvio sekmadienį niekad nepraleisdavo Mišių, – prisimena adjuntantas. – Jei kartais kiek pamigus nesuspėdavo į ankstyvąsias pamaldas, važiuodavo į vėlyviausias Mišias, laikomas medinėje Prisikėlimo bažnyčioje Žaliakalnyje. Kol gyveno Prezidentūroje ją lydėdavo sūnus Julius. P. Smetonienės pamaldumas nebuvo formalus, bet nuoširdus ir gilus.“
Liudininkų prisiminimai: vadino 1 iš 3 svarbiausių moterų Lietuvoje, lygino net su imperatoriene
Neatmetama, kad S. Smetonienė galėjo daryti ir realią įtaką, patardama savo vyrui, kokius asmenis į aukštus postus skirti, o kurių geriau vengti dėl sklindančių kalbų ar gandų.
1924 m. JAV konsulas Harry Carlsonas, viešėjęs Kaune, tarnybiniame pranešime į Vašingtoną taip apibūdino S. Smetonienę: „Ponia Smetonienė yra lenkų kilmės aukštai išsilavinusi moteris, yra žinių, kad jos šeima priklauso lenkų aukštuomenei. Ji ypatingai žavinti moteris ir gali būti priskirta trims svarbiausioms Lietuvos moterims šiuo laikotarpiu. <...> Ji tikrai puiki pokalbininkė, tačiau visuomet yra kažkoks aštrumas ir ironija jos kalbose, kai ji šneka apie asmenis ir reiškinius. Ponia Smetonienė yra aistringa lošėja kortomis ir gerai žinoma, kad ji lošia iš gana stabių sumų.“
Savo ruožtu Didžiosios Britanijos reikalų patikėtinis Kaune Thomas H. Prestonas teigė, jog viena iš A. Smetonos populiarumo priežasčių yra būtent ponia Sofija, kuri esanti „rimtas prezidento pagalbininkas“. Šis diplomatas S. Smetonienę net lygino su Rusijos imperatoriene Jekaterina II.
1926 m. gruodį A. Smetonai vėl tapus prezidentu, S. Smetonienė, liudininkų teigimu, išliko tokio paties būdo, pernelyg nepasikeitė. Nors artimieji ją apibūdindavo kaip šiltą ir atjaučiančią, tiems, kurių nemėgo, ji atvirai ir gana grubiai išsakydavo savo nuomonę, nevengdama kandžių replikų ar sarkazmo, atrodydavo ganėtinai šalta.
Yra išlikusių prisiminimų, kad kartą, pavyzdžiui, ji iškeitė oficialų susitikimą su sovietų atstovais į vakarienę su amerikiečių diplomatais. Kita vertus, ji tikrai visada stengdavosi deramai atstovauti Lietuvos valstybei. Kartais, kai A. Smetona negalėdavo dalyvauti renginiuose, jį ir pakeisdavo. Be jos neapsieidavo jokie oficialūs valstybiniai renginiai, miesto šventės. S. Smetonienė toliau mielai dalyvaudavo ir moterų organizacijų veikloje.
Įsitvirtino JAV, čia pasitraukė iš viešojo gyvenimo
Viena ryškiausių Kauno elito damų S. Smetonienė išliko iki pat 1940 m. birželio 15 d., kai dėl gresiančios sovietų okupacijos su šeima pasitraukė iš Lietuvos ir galiausiai įsikūrė JAV.
Amerikos lietuviai prieštaringai vertino A. Smetonos pasitraukimą, tad gyveno jie gana paprastai, viename name su sūnaus šeima. Galima sakyti, pasitraukė iš viešojo gyvenimo.
Kai A. Smetona žuvo šeimą užklupusio gaisro metu, S. Smetonienė toliau liko gyventi tame pačiame name, kur šeimininkavo, padėjo prižiūrėti anūkus.
Mirė ji Klivlande 1968 m. gruodžio 28 d., sulaukusi 82 metų. Buvo palaidota šalia savo sutuoktinio. Nors kartais pasigirsta siūlymų jų palaikus perlaidoti Lietuvoje, tam prieštarauja už Atlanto gyvenantys giminaičiai.
